Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Trečiąją dieną jis nusivedė mane pas Rikardą išgerti taurelės prieš pietus. Buvo dešimta valanda, o po pietų jis turėjo išvykti.

Tai buvo paskutiniai mūsų abiejų pietūs. Nuo šiol man vienam reikės bendrauti su klientais, liksiu vienas svetimame mieste. Būtinai reikėjo, kad aš tai ištverčiau. Man pasisekė, kad sutikau Hanseną. Teturint kelis dolerius man būtų reikėję parduoti šiokias tokias smulkmenas, o jo dėka to daryti neteko. Aš sėkmingai pradėjau naują gyvenimą.

Rikardo užeiga buvo paprasta, švari, bet nejauki vieta. Čia tvyrojo keptų svogūnų ir spirgų tvaikas. Kažkoks tipas prie baro susikaupęs skaitė laikraštį.

— Ko jūs pageidausite? — paklausė jis.

— Du burbono, — sukomandavo Hansenas, klausiamai pažiūrėjęs į mane.

Aš pritardamas linktelėjau.

Oficiantas padavė mums dideles stiklines viskio su ledu ir šiaudeliais.

— Aš visada jį taip geriu, — paaiškino Hansenas. — Bet jūs nebūtinai turite...

— Viskas gerai, — pasakiau aš.

— Jeigu jūs niekada negėrėte šio gėrimo su ledu per šiaudelį, tai nežinote, koks jo poveikis. Tai ugnies lavina, lyg ant sparnų kelianti į dangų. Švelni, bet siaubinga ugnis.

— Puiku! — pritariau aš.

Mano žvilgsnis užkliudė mano paties atvaizdą veidrodyje. Atrodžiau apgirtęs. Kurį laiką aš visiškai negėriau. Hansenas nusijuokė.

— Nesirūpinkite, — pasakė jis. — Visa bėda, kad greitai prie jo priprantama. Vadinasi, — tęsė jis, — man teks pripratinti prie šio gėrimo artimiausios užeigos, į kurią aš užsuksiu išgerti ten, oficiantą...

— Gaila, kad jūs išvažiuojate, — pasakiau.

Jis nusijuokė.

— Jeigu aš pasilikčiau, tai jums vietos čia nebūtų!.. Ne, — tęsė jis, — geriau man išvykti. Na ir prakeikimas, dar penkeri metai!

Jis vienu mauku išgėrė stiklinę ir užsisakė antrą.

— Ak, ir jūs greitai pamėgsite šį gėrimą, — jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. — Jūs — simpatiškas jaunuolis, kažkuo žavite aplinkinius, bet ne iš karto lengva pastebėti, kuo. Jūsų balso tembras labai malonus.

Aš nusišypsojau, nieko jam neatsakęs. Vis dėlto tai bjaurus tipas.

— Jūsų balsas labai sodrus. Gal jūs dainininkas?

— Taip, kartais dainuoju, bet tik savo malonumui.

Dabar aš nedainavau. Anksčiau — taip, iki mažylio istorijos. Aš dainavau, akompanuodamas sau gitara. Aš dainavau Hendžio bliuzus ir senas Naujojo Orleano melodijas bei kitas savo sukurtas dainas. Bet dabar aš nenorėjau groti gitara. Man reikėjo pinigų. Daug pinigų, kad paskui turėčiau visa kita.

— Turint tokį balsą, visos moterys bus jūsų, — pasakė Hansenas. Aš truktelėjau pečiais.

— Jūsų tai nedomina?

Jis patapšnojo man per pečius.

— Jūs pasisukinėkite prie vaistinės. Ten jas visas ir sutiksite. Mieste yra jų klubas. Paauglių mergaičių klubas. Na, žinote, tokių, kurios mūvi raudonas puskojines ir dėvi dryžuotus megztinius bei rašo laiškus Frenkui Sinatrai. Vaistinė — tai savotiškas jų štabas. Tikriausiai jūs jau matėte jas? Ką aš čia kalbu, juk jūs visas dienas praleidote knygyne.

Aš taip pat užsisakiau dar vieną burbono. Dabar kokteilis cirkuliavo po visą mano kūną, rankas, kojas. Mums tik ir tetrūko paauglių mergaičių. Ir aš labai užsigeidžiau jų. Penkiolikamečių mažylių su aptemptais megztiniais; jos, kekšeles, gerai žino, ką dalo, ir tai daro specialiai. Be to, ir tos jų puskojinės. Ryškiai geltonos arba ryškiai žalios, išlindusios iš po batelių žemomis pakulnėmis, ir puošnūs sijonai iki apvalių kelių; ir visada jos atsisėda ant žemės, sukryžiavusios kojas taip, kad matosi baltos kelnaitės. Taip, man iš tikrųjų patiko paauglės mergaitės.

— Jos visos lengvai pasiekiamos, — pasakė jis. — Ir jokios rizikos. Jos žino daug vietų, į kurias gali jus nusivesti.

— Nelaikykite manęs pašlemėku, — pasakiau.

— O ne! — tarė jis. — Aš norėjau pasakyti — nusivesti jas pašokti ir išgerti.

Jis nusišypsojo. Be jokios abejonės, aš atrodžiau susidomėjęs.

— Jos šaunuolės, — pasakė jis. — Ir į knygyną ateis, kad paspoksotų į jus.

— Ką jos veiks knygyne?

— Jos pirks aktorių nuotraukas ir, lyg tarp kitko, visas knygas apie psichoanalizę. Žodžiu, medicinos knygas. Jos visos studijuoja mediciną.

— Ką gi, — sumurmėjau aš. — Pažiūrėsim.

Matyt, šį kartą aš puikiai suvaidinau, kad esu abejingas, kadangi Hansenas nukreipė kalbą kita tema. Po to mes papietavome, ir maždaug apie antrą valandą jis išvažiavo. Aš likau stovėti vienas prie užeigos. II

Pagyvenęs čia porą savaičių, pajutau, kad pradėjau nuobodžiauti. Beveik visą laiką aš praleidau knygyne. Prekyba sekėsi gerai. Knygas labai pirko, reklama buvo ruošiama iš anksto. Kiekvieną savaitę kartu su knygų siunta firma atsiųsdavo iliustruotų plakatų arba prospektų, kuriuos reikėjo pakabinti vitrinoje, matomoje vietoje, ties populiaria knyga; žodžiu, taip, kad visi matytų. Man pakakdavo perskaityti komercinę anotaciją, peržvelgti keturis penkis knygos puslapius skirtingose vietose, kad maždaug suvokčiau jos turinį. Iš tiesų to pakako, kad galėčiau kalbėti apie knygą su tais vargšeliais, kurie pakibdavo ant puikios reklamos meškerės. Puikiai iliustruoti viršeliai su autorių nuotraukomis ir trumpa biografine anotacija viliojo pirkėjus. Knygos labai brangios, ir reklama labai svarbus dalykas. Įsitikinau, kad žmonės visai nesistengia nusipirkti gerą knygą, jie nori turėti tokį leidinį, kurį jiems rekomendavo klubas, apie kurį daug kalbama, ir jiems nusispjaut į tai, ar ta knyga įdomi.

Kai kurioms knygoms buvo skirta itin daug reklaminės medžiagos — su jomis atkeliavusiuose popieriuose buvo rekomenduojama šiems leidiniams paskirti visą vitriną ir išplatinti jų reklamines brošiūras. Aš sudėdavau jas į krūvelę prie kasos ir įkišdavau po vieną į kiekvieną knygų paketą. Juk nė vienas žmogus neatsisakys brošiūros, išspausdintos ant blizgančio popieriaus, su keliomis citatomis viršelyje. Jas kaip tik ir reikia cituoti tiems šio miesto klientams, kurie apsilankydavo knygyne. Pagrindinė firmos kontora populiarino tokią reklamą visoms šiek tiek skandalingo pobūdžio knygoms, kurias išpirkdavo vos tik joms pasirodžius ant prekystalio.

Turiu prisipažinti, kad aš ne taip jau labai nuobodžiavau. Tačiau netrukus aš jau mechaniškai tvarkiau visus komercinius reikalus, ir tuomet atsirado laiko pagalvoti apie kitką. Todėl aš ėmiau nervintis. Viskas klostėsi pernelyg gerai.

Oras buvo bjaurus. Baigėsi vasara. Mieste pliaupė lietus. Apačioje, prie upės, po medžiais, buvo drėgna. Nuo atvykimo dienos aš nebuvau pasivaikščioti ir visiškai nepažinojau čionykštės vietovės. Dabar aš pajutau poreikį pakvėpuoti grynu oru. Tačiau man nedavė ramybės ir kitas poreikis, dėl kurio aš labai sunerimau. Man reikėjo moterų.

Tą vakarą nuleidęs žaliuzes penktą valandą, aš netęsiau darbo kaip visada knygyne prie sidabrinės lempos šviesos. Pasiėmiau skrybėlę ir, persimetęs striukę per petį, patraukiau tiesiai į vaistinę. Aš gyvenau kaip tik virš jos. Viduje buvo trys klientai. Penkiolikos metų vaikinukas ir dvi maždaug tokio pat amžiaus mergiotės. Jie nužvelgė mane įtartinais žvilgsniais ir vėl palinko prie savo stiklinių su pieno kokteiliais. Vien tik nuo to gėrimo manęs vos neištiko priepuolis. Laimė, kad priešnuodžiai buvo mano striukės kišenėje.

Aš atsisėdau prie baro, per vieną kėdę nuo stambesnės mergiotės. Padavėja, neišvaizdi brunetė, vangiai pakėlė galvą žiūrėdama į mane.

— Ką jūs turite be pieno? — pasiteiravau aš.