Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Aš pergulėjau su visomis merginomis. Tai buvo taip paprasta, kad man kėlė šleikštulį. Jos atsiduodavo taip lengvai, lyg valytųsi dantis — grynai higieniniais sumetimais. Jos priminė beždžionių bandą: gaivališkai šėlo, triukšmavo kiek leido jėgos, iki persisotinimo tenkino geidulius. Man tai patiko.

Aš dažnai grojau gitara; beje, vien to pakako, kad nušluostyčiau jiems visiems nosis. Jie mokė mane lėtų ir greitų šokių pagal džiazo muziką; man nereikėjo ypatingai įsitempti, kad išmokčiau tai daryti geriau negu jie. Ir jie nebuvo dėl to kalti. Deja, aš vėl ėmiau dažnai galvoti apie mažylį, mane kamavo nemiga. Aš du kartus susitikau su Tomu. Jam pavyko išsilaikyti. Tą istoriją visi užmiršo ir paliko Tomą ramybėje. O mane jie ir anksčiau retai matė. Tėvas Jenas Moranas išsiuntė savo dukrą į grafystės universitetą. Tomas pasiteiravo manęs, kaip man sekasi. Atsakiau, kad mano sąskaita banke išaugo iki šimto dvidešimties dolerių. Aš taupiau pinigus, bet alkoholio neatsisakydavau, prekiauti knygomis sekėsi puikiai. Tikėjausi, kad rudenį prekyba dar labiau pagerės. Tomas prašė manęs neužmiršti religinių pareigų. Aš šiems dalykams buvau abejingas, o Tomas buvo giliai tikintis. Aš, kaip ir Hansenas, lankiau sekmadienines pamaldas, tačiau, manau, kad sunku blaiviai mąstyti ir tikėti Dievą, o man šiuo atveju reikėjo būti budriam.

Išėję iš šventovės, mes susitikdavome prie upės ir pasikeisdavome merginomis be jokio varžymosi, kaip tai daroma beždžionių bandoje veisimosi laikotarpiu. Mes iš tikrųjų elgėmės kaip laukiniai žvėrys. Vasara praėjo nepastebimai, ir prasidėjo lietūs.

Aš vis dažniau lankiausi pas Rikardą. Retkarčiais užsukdavau į vaistinę pasišnekučiuoti su kaimynais; iš tiesų aš jau kalbėjau jų žargonu daug geriau negu jie patys, mat pasižymėjau puikiais šios srities sugebėjimais. Po vasaros atostogų į Baktoną sugrįžo daugybė tokių tipų, kurie gyveno gana ištaigingai; vasarą jie smagiai leido laiką Floridoje, Santa Monikoje ar dar kur nors... Visi jie buvo įdegę, bet ne daugiau už mus, praleidusius vasarą prie upės. Knygynas pasidarė pagrindinė jų susitikimo vieta.

Jie manęs dar nepažinojo, bet aš turėjau daug laiko ir neskubėjau. IV

Paskui sugrįžo ir Deksteris. Apie jį sužinojau tokių dalykų, kad man net ausys ištino. Deksteris gyveno prabangiame name geriausiame miesto kvartale. Jo tėvai liko Niujorke, o jis visus metus praleisdavo Baktone, kadangi jo plaučiai buvo silpni. Jie kilę iš šio miesto, o čia galima sėkmingai mokytis, kaip ir bet kuriame kitame mieste. Aš jau buvau matęs ir Deksterio mašiną, ir jo golfo klubą, ir radijo aparatūrą, ir jo barą bei slėptuvę, tarsi būčiau gyvenęs su juo visą amžių: pamatęs jį, nenusivyliau. Iš tikrųjų tai buvo menkysta, toks jis ir turėjo būti: liesas tamsiaplaukis tipas, šiek tiek panašus į indėną, juodų apgaulingų akių, pasišiaušusių plaukų ir maža burna bei didele kreiva nosimi. Jo rankos buvo siaubingos — dvi plaštakos su plokščiais nagais, kurių plotis buvo didesnis negu ilgis.

Aplink Deksterį visi sukosi kaip šunys aplink gerą kąsnį. Aš, kaip alkoholio tiekėjas, praradau savo populiarumą, tačiau man liko gitara, ir aš išmokiau juos groti čečiotką, apie kurią jie nieko nenutuokė. Laiko turėjau daug. Man reikėjo geresnio grobio, ir aš tikėjau, kad Deksterio aplinkoje rasiu tai, ko ieškojau nuo to laiko, kai man naktimis ėmė sapnuotis mažylis. Manau, jog aš nepatikau Deksteriui. Tikriausiai jis neapkentė manęs dėl to, kad aš buvau stipresnis ir aukštesnis bei grojau gitara, bet tai savotiškai traukė jį prie manęs. Aš turėjau viską, ko trūko jam. O jis turėjo daug pinigų. Taigi mes buvome sukurti vienas kitam. Jis iš pradžių suprato, kad aš daug ką galiu, tačiau neįtarė, ko aš noriu. Iki to jam dar buvo toli. Ir kaip jis galėjo tai suprasti, jeigu ir kiti net neužuodė? Mano nuomone, jis tikėjosi, kad aš padėsiu jam surengti keletą nedidelių orgijų. Šia prasme jis neapsiriko.

Dabar į miestą sugrįžo visi jo gyventojai; aš pardavinėjau tiksliųjų mokslų — geologijos, fizikos ir kitų panašių dalykų vadovėlius. Atsirado daugybė klientų. Merginos buvo baisios. Būdamos keturiolikos metų, jos jau žinojo, kaip suvilioti vyrą, tačiau reikia didelių pastangų, kad tuo metu, kai parduodi knygą, kiltų noras... Ir vis dėlto aš pačiupinėdavau jų raumenis, kad galėčiau įsitikinti vasaros treniruočių rezultatais, o paskui po truputį aš pasiekdavau šlaunis. Jos peržengdavo padorumo ribas. Vis dėlto aš turėjau keletą rimtų klientų ir norėjau išsaugoti nepriekaištingą reputaciją. Bet kuriuo paros metu mažylės kaip ožkelės buvo aistringos ir karštos. Manau, kad dėstytojo darbas universitete — ne juokai, jeigu net knygų pardavėjui sunku išsisukti. Kai prasidėjo paskaitos, pasidarė šiek tiek ramiau. Jos pasirodydavo tik po pietų. Baisiausia buvo tai, kad aš patikau ir vaikinams. Tai buvo neaiškios lyties būtybės. Tik kai kurie buvo subrendę kaip vyrai, o visi kiti, kaip ir mergaitės, meilikavo man. Labai krito į akis ir kitas jų įprotis — šokant trypčioti vietoje. Neprisimenu tokio atvejo, kad, susirinkę penktą valandą, jie nerimuotų kokio nors motyvo ir nešoktų jo taktu; tai sklido iš pačių jų sielų gelmių.

Aš daugiau nesijaudinau dėl savo išvaizdos. Manau, kad manęs niekas neįtarė. Tiesa, Deksteris išgąsdino mane paskutinio maudymosi metu. Aš kvailiojau nuogas su viena mergiote mėtydamas ją ore, sūpuodamas rankose kaip kūdikį. Jis stebėjo mus gulėdamas netoli ant pilvo. Šlykštus reginys — liguistas tipas su randais ant nugaros nuo punkcijų, mat jis du kartus sirgo pleuritu. Deksteris pažiūrėjo į mane iš padilbų, o paskui pasakė:

— Jūs, Li, sudėtas ne taip, kaip visi. Jūsų pečiai nuožulnūs kaip negro boksininko.

Aš pasitraukiau nuo mergiotės, atsistojau ant rankų, o paskui pradėjau šokti aplink jį, niūniuodamas savo kūrybos melodiją, ir visi ėmė juoktis. Deksteris nesijuokė. Jis toliau tebežiūrėjo į mane.

Vakare aš apžiūrėjau save veidrodyje prie prausyklos, ir dabar atėjo metas juoktis man. Šviesūs plaukai, švelniai rausva balta oda — juk nė vienas iš jų man neprilygo. Aš jiems dar parodysiu. Deksteris taip pasakė iš pavydo. Iš tiesų mano pečiai buvo nuožulnūs. Tačiau kas čia blogo? Retai aš miegojau taip gerai, kaip tą naktį.

Po dviejų dienų, savaitgalį, jie rengė pobūvį pas Deksterį. Reikėjo ateiti apsivilkus vakarinį kostiumą. Taigi aš išsinuomojau smokingą, ir pardavėjas greitai pritaikė jį prie mano figūros; tipas, kuris vilkėjo smokingą prieš mane, matyt, buvo maždaug tokio pat ūgio kaip ir aš.

Tą naktį aš vėl galvojau apie mažylį. V

Kai aš įžengiau į Deksterio namus, iškart supratau, kodėl reikėjo vilkėti vakarinį kostiumą: mat mūsų grupę papildė įtakingi „padorūs“ tipai. Juos iš karto atpažinau — tai buvo daktaras, pastorius ir kiti panašaus rango žmonės. Tarnui negrui beimant iš manęs kepurę, aš pastebėjau dar du tipus. Aš iš karto suvokiau, kad šis pokylis surengtas jo gimtadienio proga. Deksteris tuoj pat čiupo mane už parankės ir pristatė tėvams. Motina buvo panaši į jį: maža tamsiaplaukė moteris bjauriomis akimis, o tėvas — tokio tipo vyras, kurį norisi uždusinti jo paties pagalve; jis labai aiškiai parodė, kad manęs tarsi nepastebi. Bi Dži, Džudė, Džikė ir kiti svečiai bei viešnios apsivilkę vakariniais rūbais atrodė labai šauniai. Aš nesilioviau galvojęs apie mūsų nuošaliąją vietelę, matydamas, kaip jos manieringai geria kokteilį ir sutinka šokti su labai rimtais akiniuotais tipais. Retkarčiais mes mirktelėdavome vienas kitam, kad neprarastume kontakto. Buvo iki šlykštumo nuobodu.