Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Здесь есть возможность читать онлайн «Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Lietuvos rytas, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų“ – lemtingas prancūzui Borisui Vianui kūrinys. Gi būtent per pagal šią knygą pastatyto filmo išankstinę peržiūrą sustojo jauna prancūzo širdis. Bet nereikėjo rašytojo mirties, kad Vernono Sullivano slapyvardžiu parašytas kūrinys užsitarnautų tam tikrą populiarumą.
„Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų“ pats Vianas nelaikė literatūriniu šedevru. Šis tekstas nepulsuoja rašytojui būdingu eksperimentiniu siurrealizmu, o skleidžia noir’inę atmosferą ir alsuoja amerikietiška kietojo detektyvo stilistika. Matyt, ne atsitiktinai Vianas vėliau ėmėsi versti Raymondo Chandlerio detektyvus, kuris, greičiausiai, tam tikros įtakos prancūzo kūrybai tikrai turėjo.   Romanas nėra standartinis detektyvas. Tai labiau savotiška keršto istorija. Rasistinio keršto. Būtent ši tematika, kaip skelbia kai kurie šaltiniai, leido kūriniui išpopuliarėti, nes viena Prancūzijos organizacija padavė Vianą į teismą už visuomenės kiršinimą. Teisminis procesas išjudino ne tik Amerikai ir Prancūzijai aktualią rasizmo temą, bet ir Viano (kuris buvo laikomas kūrinio vertėju) knygos pardavimus.   Romano veiksmas vyksta Amerikoje. Baltaodžiai žiauriai nulinčiuoja negrą, kuris išdrįso mergintis baltajai moteriai. Tačiau linčiuotojai nežino, kad ant šakos patemptas juodasis turi brolį – metisą, Li Andersoną, kurio odos spalvos ir veido bruožai labiau būdingi baltajai rasei. Nežino ir to, kad Li sukinėjasi netoliese ir brandina negailestingą kerštą.  Atpildo už nuodėmes priežastys ir atpildo pobūdis skaitytojui atskleidžiami ne iš karto. Iš pradžių romanas lyg seka Fitzgeraldo mėgtais „džiaziniais“ vakarėliais, kuriuose daugiau alkoholio, ištvirkavimų, kitokių linksmybių, nei prasmės, tačiau palaipsniui Viano pasakojimo atmosfera tirštėja, ir imi suvokti, kad tose linksmybėse slypi negailestingų užmačių tinklas, kurį užmetė ir lėtai traukia Li Andersonas…   Visų Li plano niuansų atskleisti nesinori, nes atimčiau nemažą dalį skaitymo malonumo ir neliktų intrigos, tačiau plonytė, vos kelių valandų pareikalaujanti knygutė prikausto iki paskutiniojo puslapio ir net užvertus knygą dar lieka gulėti galvoje, kaip sunkus slegiantis akmuo. 
Vertėjas: Nijolė Storyk   iš rusų kalbos vertė Nijolė Storyk,

Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Tomas manęs laukė namuose. Jis vienas sėdėjo tamsiame kambaryje. Man suspaudė širdį, kai pamačiau sulenktą plačią nugarą ir tarp delnų panarintą galvą. Aš pajutau, kaip nuo neapykantos užvirė mano karštas negro kraujas. Jo lūpos prasivėrė, bet jis kalbėjo sunkiai. Kai aš norėjau paplekšnoti jam per petį pareikšdamas užuojautą, jis sulaikė mane.

— Jie mušė mane rimbu, — pasakė jis.

— Kas tai padarė?

— Belbo žmonės ir Moranas jaunesnysis.

— Vėl jis!..

Nejučiomis suspaudžiau kumščius. Pamažu mane apėmė baisus pyktis.

— Tomai, jeigu nori — aš užmušiu jį?

— Ne, Li. Mes negalime. Tu sugadinsi savo gyvenimą. Tu turi šansą, nes tavęs nepersekioja praeitis.

— Bet tu esi geresnis negu aš, Tomai.

— Pažiūrėk į mano rankas, Li. Pažiūrėk į mano kojas, plaukus ir lūpas. Tu tik pažiūrėk, Li, aš esu negras. Ir kitoks nebūsiu. O tu!..

Jis nutilo ir pažiūrėjo į mane. Jis mane labai mylėjo.

— Tu, Li, turi būti kitoks. Dievas tau padės. Jis tikrai tau padės, Li.

— Dievui į tai nusispjauti, — pasakiau aš.

Jis nusišypsojo. Žinojo, kad tikėjimui nesu atsidavęs.

— Li, tu išvykai iš miesto labai jaunas ir praradai tikėjimą, bet kai ateis toji valanda, Dievas tau atleis. Bėgti reikia nuo žmonių. O Jį tu turi pasitikti atvira širdimi.

— Kur tu nori išvykti, Tomai? Jeigu reikia, aš tau duosiu pinigų.

— Aš turiu pinigų. Norėjau palikti namus kartu su tavimi. Aš noriu...

Jis nutilo.

Žodžiai sunkiai veržėsi pro jo sužeistas lūpas.

— Li, aš noriu sudeginti namą. Jį pastatė mūsų tėvas. Mes dėkingi tėvui už viską. Sprendžiant iš odos spalvos, Li, jis buvo beveik baltasis. Bet prisimink, juk jam niekada neatėjo į galvą mintis išsiginti savo rasės. Mūsų brolis mirė, ir niekam neužleisime namo, kurį savo — negro — rankomis pastatė mūsų tėvas.

Aš neturėjau ką atsakyti. Padėjau Tomui susidėti daiktus, ir mes sukrovėme juos į mano mašiną. Namas vienišas stovėjo miesto pakraštyje. Aš palikau Tomą vieną name, nes norėjau patikrinti bagažą. Po kelių minučių jis atėjo padėti man.

— Važiuojam, — pasakiau aš, — ir kuo greičiau, kadangi dar neatėjo tas metas, kai šioje žemėje juodaodis žmogus gali jaustis laisvas.

Raudona liepsnelė ruseno virtuvėje. Staiga ji suliepsnojo. Pasigirdo duslus benzino bako sprogimas ir ugnis pasiekė kito kambario langus. Paskui ilgas liepsnos liežuvis sudegino medinę sieną, ir gaisras vėjui pučiant įsiliepsnojo. Liepsna tarsi šoko audringą šokį, ir Tomo veidas nuo kaitros suprakaitavo. Dvi didelės ašaros riedėjo per jo skruostus. Paskui jis uždėjo savo ranką man ant peties, mes apsisukome ir nuėjome.

Manau, kad Tomas galėjo parduoti namą be to, galėjo padaryti nemalonumų Moranams, galbūt pašalinti vieną žmogų iš jų trijulės, bet aš nenorėjau trukdyti jam elgtis taip, kaip jis nori. Aš būčiau padaręs kitaip. Tomas tikėjo tokiais prietarais kaip gėris ir dievybė. Jis buvo labai sąžiningas, ir tai jį galėjo pražudyti. Jis manė, kad, nešdamas kitiems gėrį, jis gaus tokį pat atpildą. Iš tikrųjų, jeigu kartais taip ir atsitinka, — tai tik retos išimtys.

Atkeršyti — daug svarbiau, ir tai padaryti reikia pačiu žiauriausiu būdu. Aš pagalvojau apie mažylį, kuris buvo dar baltesnis už mane, jeigu apskritai taip galėjo būti. Kai tėvas Jenas Moranas sužinojo, kad mažylis merginasi jo dukrai ir kad jie susitikinėja, netrukus šis romanas ir baigėsi. Tačiau mažylis niekada nepasitraukė iš miesto, o aš daugiau kaip dešimt metų praleidau toli nuo jo, bendraudamas su žmonėmis, kurie nežinojo mano kilmės. Pamažu galėjau užmiršti tą bjaurų nusižeminimo jausmą kurį jie norėjo mums įskiepyti į kraują. Tą šlykštų nusižeminimo jausmą kuris gailesčio žodžiais liejosi iš sužalotų Tomo lūpų ir kėlė baimę, vertusią mano brolius slėptis, vos tik išgirdus baltojo žmogaus žingsnius. Deja, aš puikiai žinojau, kad mes nugalėtume juos, jeigu mūsų odos spalva būtų tokia pat kaip jų: juk baltieji žmonės yra plepiai, jie išsipasakoja viską tiems, kuriuos laiko sau lygiais. Aš buvau visa galva aukščiau už Bilą Diką ir Džudę. Jeigu pasakyčiau jiems, kad negras permiegojo su jų merginomis, tai juos ne itin nustebintų. O štai nusitempęs į lovą Lu ir Džiną Eskvit, nušluostyčiau nosį Moranams ir visiems kitiems. Reikėjo suvedžioti jas abi dėl mano mirusio mažylio. Su manimi jie nesusidoros taip lengvai, kaip su vargšeliu Tomu.

Jis sunerimęs sėdėjo mašinoje. Įjungiau variklį. Aš turėjau jį nuvežti į geležinkelio stotį, mat Tomas nusprendė vykti į Niujorką. Jis buvo šaunus vaikinas. Tiesiog nuostabus berniokas, tik per daug sentimentalus ir paklusnus. IX

Kitą rytą aš grįžau į miestą ir nuėjau į darbą nė kiek nemiegojęs. Aš negalėjau sumerkti akių. Vėl pradėjau nerimauti. Tai atsitiko vienuoliktą valandą. Suskambo telefonas ir Džiną Eskvit pakvietė mane, Deksą bei kitus savo draugus į svečius savaitgaliui. Aš, be abejo, sutikau, bet be jokio entuziazmo...

— Gal kaip nors ištruksiu...

— Pasistenkite atvažiuoti, — tarė balsas kitame laido gale.

— Manau, kad jums kavalierių netrūksta, — atsakiau aš juokaudamas. — Nejaugi iš tikrųjų jūs viena nuobodžiaujate?

— Čionykščiai vyrai nemoka elgtis su merginomis, kurios per daug išgeria.

Man užėmė kvapą, ir ji pajuto tai, nes aš išgirdau, kaip ji prunkštelėjo.

— Atvažiuokite, Li Andersonai, aš labai noriu jus pamatyti. Ir Lu džiaugsis...

— Perduokite jai bučkį nuo manęs, — pasakiau, — paprašykite, kad ir ji padarytų tą patį.

Aš energingai griebiausi darbo. Vangumas kaipmat išgaravo. Vakare prisijungiau prie kompanijos vaistinėje ir savo mašina nusivežiau Džudę ir Džikę. Tos mano vežėčios — ne pati patogiausia vieta, bet ir jose kartais galima patirti didelių malonumų. Taigi šią naktį aš puikiai miegojau.

Kitą rytą, norėdamas papildyti savo garderobą, aš nusipirkau dėželę tualeto reikmenims, nedidelį lagaminą, porą pižamų ir įvairių smulkmenų — labai nereikšmingų, bet tokių, kurių man labai reikėjo. Tarp šių žmonių aš nenorėjau atrodyti esąs valkata. Aš puikiai įsivaizdavau, kaip žiūri į valkatą aukštesniojo visuomenės sluoksnio atstovai.

Tos savaitės ketvirtadienio vakarą aš ruošiausi uždaryti kasą ir tvarkiau dokumentus, kai maždaug pusę šešių pamačiau Deksterio mašiną, kuri sustojo prie durų. Duris jau buvau užrakinęs, todėl teko jas atrakinti, ir jis įėjo į vidų.

— Sveikas, Li, — pasakė jis. — Kaip gyveni?

— Neblogai, Deksai. Na, o kaip tau sekasi mokslai?

— Šiaip sau. Geriau žaisti beisbolą arba ledo rutulį, negu tapti puikiu studentu.

— Kokie reikalai atvijo jus pas mane?

— Aš užsukau, kadangi noriu pakviesti jus kartu su manimi papietauti, o paskui norėčiau jus nuvežti į vieną vietelę, kad priprastumėte prie vieno mano mėgstamiausio užsiėmimo.

— Sutinku, Deksai, tik prašau palaukti penkias minutes.

— Lauksiu jūsų mašinoje.

Aš sudėjau savo popierius, užrakinau kasą, nuleidau žaliuzes, o paskui, pasiėmęs striukę, išėjau pro atsargines duris. Oras buvo tvankus, pernelyg karštas. Nors dvelkė švelnus vėjas, tačiau nuo karščio net delnai sudrėko.

— Ar pasiimti gitarą? — paklausiau aš Deksterio.

— Neverta. Šį vakarą aš būsiu pobūvio šeimininkas.

— Na, jūsų valia.

Aš atsisėdau priekyje, šalia jo. Jo pakardas — tai visiškai kitokia mašina negu manasis automobilis, tačiau šis vaikinas nemokėjo jo vairuoti. Reikėjo iš peties pasidarbuoti, kad pradėtų nesveikai burgzti tokio puikaus daiktelio motoras vos padidinus greitį.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


libcat.ru: книга без обложки
Борис Виан
libcat.ru: книга без обложки
Борис Виан
libcat.ru: книга без обложки
Борис Виан
libcat.ru: книга без обложки
Борис Виан
libcat.ru: книга без обложки
Борис Виан
libcat.ru: книга без обложки
Борис Виан
libcat.ru: книга без обложки
Борис Виан
Отзывы о книге «Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų»

Обсуждение, отзывы о книге «Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x