Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

— Aš renkuosi rusvaplaukę, — pasakė jis.

— Ar jūs žinote, kad už tai mus gali pasodinti už grotų?

— Jus gąsdina jos odos spalva? — griežtai atkirto jis man.

Tai mane nuramino. Jis vėl pažiūrėjo į mane iš padilbų. Jis laukė. Tikėjausi, kad mano veido spalva nepasikeitė. Abi mažylės, šiek tiek išsigandusios, sustingo...

— Ateik čia, Pole, — pasakė Deksas. — Ar nori išgerti stiklinaitę?

— Aš galiu ir negerti — padėsiu jums.

Nepraėjo nė minutė, ir jis jau buvo nusirengęs. Pasisodinęs mergaitę sau ant kelių, nusmaukė jai sijoną. Jo veidas patamsėjo, jis garsiai alsavo.

— Ar man neskaudės? — paklausė ji.

— Netrukdyk man, — atkirto Deksas, — nes gali negauti dolerių.

Jis įkišo ranką mergaitei tarp kojų, ir ji pravirko.

— Nutilk! — suriko jis. — Nes liepsiu Anai tave prikulti...

Jis pasuko galvą į mano pusę. Aš stovėjau kaip įbestas.

— Jums nepatinka jos odos spalva? — pakartojo jis. — Galime pasikeisti!

— Ne, viskas gerai, — tariau aš.

Aš pažiūrėjau į kitą mažylę. Viskam abejinga ji šukavosi plaukus. Tai buvo subrendusi paauglė.

— Ateik čionai, — pasakiau jai.

— Galite pradėti, Li, — paragino Deksas, — jos švarios. Ar tu nutilsi pagaliau?

Jis duso kaip nuo kojų nuvarytas šuo. O paskui čiupo ją už klubų ir įsitaisė ant kėdės. Dabar Polė verkė be garso. Mažoji negrė žiūrėjo į mane.

— Nusirenk, — pasakiau aš, — ir gulkis ant sofos.

Aš nusivilkau striukę ir atsisegiau diržą. Ji tyliai suriko, kai aš įsiskverbiau į ją. Ji buvo karšta kaip ugnis, ir tai buvo nuodų karštis. XI

Iki šeštadienio pobūvio aš daugiau nesusitikau su Deksu... Nusprendžiau su savo griuvena užsukti pas jį. Jeigu jis vėl įsigeis vykti, aš paliksiu mašiną jo garaže... O jeigu ne, važiuosiu toliau. Tą vakarą aš palikau jį visiškai girtą. Tikriausiai jis buvo daug girtesnis negu atrodė. Mažylei Polei kairėje krūtinės pusėje liks randas, kadangi šis galvijas užsigeidė jai įkąsti. Jis buvo tarsi pasiutęs ir, matyt, galvojo, kad doleriai suminkštins jos širdį, bet netikėtai pasirodė negrė Ana ir perspėjo, kad daugiau jo nepriims. Jis vis nenorėjo paleisti Polės, tikriausiai jį jaudino šios rusvaplaukės kvapas. Ana uždėjo jai kažką panašaus į tvarstį ir davė migdomųjų, bet jai vis dėlto teko palikti Polę Deksui, kuris laižė visus jos randus aimanuodamas gomuriniu balsu. Aš įsivaizdavau, ką jis jautė, kadangi ir pats negalėjau atsitraukti nuo savo juodaodės mažylės. Vis dėlto aš stengiausi jos nesužeisti ir ji nė karto nepasiskundė. Ji tik užmerkė akis.

Todėl man ir buvo neramu, ar Deksas pajėgs šiandien dalyvauti vakarėlyje pas Eskvitus. Vakar aš pats prabudau kaip sulaužytas. Ir Rikardas galėjo tai patvirtinti, dešimtą valandą ryto jis man padarė trigubą „zombį“1 — tai buvo pati geriausia priemonė jėgoms atgauti, kurią aš žinojau. Apskritai aš negėriau, kol neatvažiavau į Baktoną, ir supratau, kad klydau. Tą rytą jaučiausi puikiai ir sustojau prie Dekso namo žvaliai nusiteikęs. Dideliam mano nustebimui, jis jau laukė manęs: nusiskutęs, apsivilkęs puošniu dramblio kaulo spalvos kostiumu ir dvispalve — pilkos ir rusvos spalvų — liemene.

— Ar jūs jau pusryčiavote, Li? Nemėgstu stoviniuoti kelyje, todėl iš anksto noriu apeiti visas kliūtis.

Šis Deksteris, kurį aš dabar mačiau, buvo protingas, paprastas, dailus ir nekaltas kaip kūdikis. Iš tiesų — kūdikis, kuris turėjo daug metų. Tai išdavė jo akys.

— Su apetitu suvalgyčiau truputį kumpio ir džemo, — atsakiau aš.

Kamerdineris gausiai prikrovė mano lėkštę. Man labai nepatinka, kai koks nors tipas kiša savo letenas prie mano maisto, tačiau Deksas, ko gero, manė, kad tai normalu.

Netrukus mes išvykome. Aš sukroviau savo bagažą į Deksterio mašiną, jis atsisėdo dešinėje.

— Vairuosite jūs, Li. Taip bus geriau.

Jis iš padilbų pažiūrėjo į mane. Tai buvo vienintelė užuomina apie vakarykštį vakarą. Visos kelionės metu jis buvo puikios nuotaikos ir pasakojo man įvairias istorijas apie tėvus Eskvitus. Šie niekšeliai pradėjo gyvenimą turėdami maišą pinigų ir polinkį išnaudoti žmones, kurių odos spalva buvo kitokia negu jų, Eskvitai turėjo cukranendrių plantacijų Jamaikoje ir Haityje, ir Deksteris užtikrino, kad jie geria nuostabų romą.

— Ar žinote, Li, net Rikardo „zombis“ neprilygsta tam gėrimui.

— Tuomet aš — už, — patvirtinau. Ir spustelėjau akceleratorių.

Per gerą valandą mes nuvažiavome daugiau kaip šimtą mylių ir, kai įvažiavome į Priksvilį, Deksteris ėmė rodyti kelią. Šis miestelis buvo mažesnis negu Baktonas, tačiau namai buvo ištaigingesni, o sodai didesni. Yra tokių vietų, kurios tarsi byloja: čia gyvena tie, kurie turi daug pinigų.

Eskvitų vartai buvo atidaryti, ir aš lengvai užvažiavau ant pakylos į garažą; motoras daugiau neurzgė. Aš pastačiau savo vežėčias prie kitų mašinų.

— Jau yra klientų, — tariau aš.

— Ne, — atkirto Deksteris. — Tai šeimininkų mašinos. Manau, jog, be mūsų, daugiau nieko nėra. Ateis dar keletas vietinių. Jie kviečia vienas kitą į svečius iš eilės, kadangi likę namuose vieni klaikiai nuobodžiauja.

— Suprantu, — pasakiau aš. — Galų gale tai žmonės, verti užuojautos.

Išlipdamas jis nusijuokė. Kiekvienas paėmėme savo lagaminą ir vos nosimis nesusidūrėme su Džiną Eskvit. Rankoje ji laikė teniso raketę. Ji mūvėjo baltais šortais, o po žaidimo apsivilko mėlyną puloverį, kuris nuostabiai išryškino jos figūrą.

— A, štai ir jūs, — pasakė ji.

Atrodė, kad išvydusi mus ji labai apsidžiaugė.

— Eime, išgersite ko nors.

Aš pažiūrėjau į Deksterį, jis — į mane, ir mes abu sutartinai linktelėjome.

— Kur Lu? — paklausė Deksas.

— Ji užlipo į viršų, į savo kambarį, — pasakė Džiną. — Jai reikia persirengti.

— Ak! — prabilau nustebęs. — Prieš bridžą jūs persirengiate?

Džiną pratrūko juoktis.

— Aš norėjau pasakyti — apsimauti šortus. Eikite ir jūs, susitvarkykite po kelionės ir sugrįžkite. Jums parodys kambarius.

— Manau, jūs taip pat persirengsite, — traukdamas per dantį pasakiau aš. — Jau praėjo daugiau kaip valanda, kai jūs vilkite šiuos drabužius.

Ji lengvai sudavė rakete man per pirštus.

— Aš neprakaituoju! — pareiškė Džiną. — Aš ne tokio amžiaus.

— Ir jūs, be abejo, pralošėte šią partiją?

— Taip!..

Ji vėl pratrūko juoktis. Ji puikiai žinojo, kad šypsena jai labai tiko.

— Tuomet aš drįstu pasiūlyti jums sužaisti setą, — pasakė Deksas. — Be abejo, ne tuoj pat. Rytoj ryte.

— Suprantama.

Nežinau, gal aš ir klydau, bet man pasirodė, kad ji labiau norėjo žaisti su manimi.

— Gerai, — pasakiau aš. — Jeigu pas jus yra du kortai, aš sužaisiu partiją su Lu, o paskui žais pralaimėjusieji. Pasistenkite pralaimėti, Džiną, ir tada mes turėsime šansą parodyti vienas kitam, ką mokame.

— Puiku, — reziumavo Deksas. — Kadangi visi yra asai, tai pralošiu aš.

Dabar juokėmės visi trys. Nors nebuvo labai juokinga, tačiau reikėjo kaip nors sumažinti mus gaubiančią įtampą. Paskui abu nusekėme paskui Džiną į namą, ir ji mus pristatė juodaodei kambarinei — labai liesai moteriai su nedideliu iškrakmolytu kyku ant galvos. XII

Aš persirengiau savo kambaryje ir prisijungiau prie Dekso bei kitų, buvusių apačioje. Ten buvo dar dvi poros — du jaunuoliai ir dvi merginos — ir Džiną žaidė su viena mergina bei dviem jaunuoliais bridžą. Ten buvo ir Lu. Aš palikau Deksą su kita mergina ir įjungiau radiją ieškodamas šokių muzikos. Visa gerkle traukė Stenas Kentonas. Vis geriau negu nieko. Šį kartą Lu kvepėjo kitais kvepalais, kurie man labai patiko, bet vis dėlto aš norėjau ją pašiepti.