Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

— Deksas pasakojo man apie jūsų romą, — tęsiau aš. — Tai mitas, ar šis gėrimas prieinamas kiekvienam mirtingajam?

— Be abejo, pavaišinsime juo ir jus, — pasakė Lu. — Aš paprasčiausiai nepagalvojau, kad jūs norite išgerti.

Aš pasitraukiau nuo jos, ir ji nusliuogė prie baro, esančio svetainės kampe.

— Gal gersite kokteilį? — paklausė ji. — Baltą romą su rausvu?

— Tinka. Jeigu galima, įpilkite apelsinų sulčių. Aš mirštu iš troškulio.

— Gerai, — užtikrino ji.

Prie stalo sėdintys bridžo žaidėjai patraukė mūsų dėmesį garsiu riksmu:

— Ei!.. Lu! To paties visiems!..

— Gerai, — pasakė ji, — bet jūs patys pasiimsite.

Man patiko žiūrėti į šią merginą, kai ji pasilenkdavo į priekį. Ji buvo apsivilkusi siaurą suknelę iš džersio didele apvalia dekoltė, matėsi net krūtines išlinkimas. Ji buvo susišukavusi kaip tą dieną, kai ją pamačiau pirmą kartą, tik šį kartą plaukai krito į kairę pusę. Ji buvo daug mažiau pasidažiusi ir tokia gundanti, kad norėjosi kuo greičiau ją nusitempti į lovą.

— Jūs iš tiesų nuostabi mergina, — pasakiau aš. Ji išsitiesė laikydama rankoje romo butelį.

— Nepradėkite...

— Aš ir nepradedu. Aš tęsiu.

— Vadinasi, netęskite. Jūs viską darote labai greitai. Dingsta visas malonumas.

— Ne viskas gali trukti labai ilgai.

— Nesutinku. Tai, kas malonu, turi tęstis amžinai.

— O ar jūs žinote, kas yra malonu?

— Taip. Pavyzdžiui, kalbėti su jumis.

— Malonu tik jums. Tai egoizmas.

— Jūs esate tikras storžievis! Betrūksta tik, kad pasakytumėte, jog nuo mano kalbų nudvėsti galima!..

— Žiūrėdamas į jus, aš galvoju, kad esate sukurta ne tik pokalbiams; o kalbėti su jumis ir nežiūrėti į jus man labai sunku. Bet aš labai noriu tęsti pokalbį. Kol kalbu su jumis, nereikia žaisti bridžo.

— Jūs nemėgstate bridžo?

Ji pripylė taurę ir padavė ją man. Aš paėmiau ir vienu mauku išgėriau pusę.

— Man patinka tai.

Aš parodžiau į taurę.

— Ir man patinka, kadangi šį gėrimą padarėte jūs.

Ji išraudo.

— Malonu, kai jūs tai sakote.

— Galiu garantuoti, kad ir kitose srityse esu nė kiek ne prastesnis.

— Jūs pozuotojas. Jūs gerai sudėtas ir manote, kad visos moterys tik to ir nori.

— Ko „to“?

— Fizinio artumo.

— Tos, kurios to nenori, — tvirtai pasakiau aš, — niekada dar nebandė.

— Tai netiesa.

— O jūs bandėte?

Ji neatsakė ir nervingai sunėrė rankas, o paskui išdrįso:

— Tai, ką jūs darėte su manimi aną kartą...

— Ir ką gi?

— Tai nebuvo malonu. Tai buvo... Tai buvo bjauru!

— Bet ne nemalonu?

— Ne... — atsakė ji labai tyliai.

Daugiau jos neklausinėdamas išgėriau taurę iki dugno. Vėl tapau padėties šeimininku. Dieve Aukščiausiasis, kaip sunku bus su šia mergina. Tokį įspūdį kartais sukelia upėtakiai.

Džiną atsistojo ir atėjo paimti taurių.

— Ar jums nenuobodu su Lu?

— Lu nuostabi, — pasakiau aš. — Ji man labai patinka. Ar galiu paprašyti jos rankos?

— Niekada gyvenime!.. — atkirto Džiną. — Pirmenybė suteikta man.

— Na, o kas tokia aš? — pasakė Lu. — Užsigulėjusi prekė?

— Tu jauna, — tarė Džiną. — Tau dar viskas prieš akis. Aš...

Iš širdies nusijuokiau, kadangi Džiną atrodė maždaug dvejais metais vyresnė už savo seserį.

— Nesijuokite kaip idiotas, — pasakė Lu. — Argi ji neapvytusi?

Iš tiesų man patiko abi šios merginos. Be to, jos viena kitą labai gerai suprato.

— Jeigu jūs slenkant metams nesusensite, — tariau aš, kreipdamasis į Lu, — su malonumu vesčiau jus abi.

— Jūs tiesiog šlykštus, — atkirto Džiną. — Aš einu žaisti bridžo. O paskui jūs pašoksite su manimi.

— Velniai griebtų! — prabilo Lu. — Šį kartą pirmenybė man. Eik žaisti tomis bjauriomis kortomis.

Mes vėl pradėjome šokti, bet programa pasikeitė ir aš pasiūliau Lu pasivaikščioti, kad šiek tiek pramankštintume savo kaulus.

— Nežinau, ar noriu likti su jumis dviese, — pasakė ji.

— Jūs nedaug rizikuojate. Kiekvieną momentą galėsite prisišaukti pagalbą.

— Na, taip, — paprieštaravo ji. — Kad pasirodyčiau esanti idiote!..

— Ką gi, — pasakiau aš. — Tuomet aš truputį išgersiu, žinoma, jeigu jūs neprieštarausite.

Aš nuėjau prie baro ir įsipyliau tonizuojančio gėrimo. Lu tebestovėjo ten, kur aš ją palikau.

— Norite?

Ji papurtė galvą primerkusi gelsvai žalias akis. Aš daugiau ja nesidomėjau; nuėjau į kitą kambario galą ir pradėjau stebėti, kaip žaidžia Džiną.

— Aš atėjau, kad atneščiau jums laimę, — pasakiau.

— Tinkamas momentas!

Ji lengvai pasisuko į mane šypsodamasi iki ausų.

— Aš pralošiau tris šimtus dolerių. Jūs manote, kad tai juokai?

— Viską lemia tai, kokį kraičio procentą sudaro ši suma, — atsakiau aš.

— Galbūt nutraukime žaidimą? — pasiūlė ji.

Kiti trys, kurie žaisti turbūt norėjo tiek pat, kaip užsiiminėti bet kuo kitu, sutartinai pakilo iš vietų. Na, o Deksteris jau seniai buvo nusitempęs vieną merginą į sodą.

— Ar ir toliau klausysimės šito šlamšto? — paklausė Džiną, su pasišlykštėjimu rodydama į radiją. — Aš surasiu kai ką geresnio.

Ji pasukinėjo aparatą ir iš tiesų užgrojo nuostabi muzika, pagal kurią buvo galima šokti. Vienas vaikinas pakvietė Lu. Kiti du irgi nuėjo šokti, o aš prieš suaugusiųjų žaidimus nusivedžiau Džiną išgerti. Aš labai gerai žinojau, ko jai reikia. XIII

Iki to momento, kai su Deksteriu nuslinkome miegoti į savo kambarius, Lu aš nepasakiau nė žodžio. Mūsų miegamieji buvo antrame aukšte, toje pat pusėje, kur miegojo ir seserys. Tėvų miegamieji buvo kitame namo gale. Kiti svečiai išvažiavo į namus. Aš paminėjau, kad tėvų miegamasis buvo kitoje pusėje, bet jie tuo metu buvo išvykę lyg į Niujorką, lyg į Haitį, o gal dar kur nors. Sąlygos netikėtiems skrydžiams buvo puikios.

Nusirengiau, gerai nusiprausiau po dušu, energingai trindamasis arklio plaukų kempine. Deksterio kambaryje išgirdau neaiškius garsus. Jis išėjo ir sugrįžo po penkių minučių, po to iš garso supratau, kad ten į taures pilstomas gėrimas. Jis puikiai pasidarbavo kaip tiekėjas ir pagalvojau, kad ši idėja nuostabi. Aš atsargiai pasibeldžiau į duris, kurios vedė tiesiai į jo kambarį. Jis atsiliepė.

— Ei! Deksai, — pasiteiravau aš pro uždarytas duris. — Ar man pasigirdo, ar tu iš tiesų pilstai gėrimą?

Tai buvo romas. Priklausomai nuo paros meto, tai pati nuostabiausia priemonė užmigti arba pašėlusiai šėlti. Aš rengiausi pastarajam žingsniui, o Deksas, kaip aš vėliau išgirdau, netrukus atsigulė. Jo tikslas buvo kitoks.

Palaukęs pusvalandį, aš tyliai išslinkau iš savo kambario. Mūvėjau tik glaudėmis, vilkėjau pižamos švarku. Labai nemėgau pižamos kelnių. Nepakenčiamas rūbas.

Koridorius buvo tamsus, tačiau aš žinojau, kur einu. Veržiausi į priekį be jokios baimės, kadangi ant grindų ištiesti kilimai būtų sugėrę net krepšinio kamuolių bildesį, ir štai aš tyliai pasibeldžiau į Lu duris.

Išgirdau, kaip ji artinasi. Greitai pamačiau, kaip spynoje pasisuko raktas. Aš įslinkau į kambarį ir uždariau lakuotas duris.

Lu vilkėjo nuostabiais apatiniais rūbais, kuriuos ji, matyt, nugriebė prašmatnioje parduotuvėje. Šį ansamblį sudarė nėrinių liemenėlė ir tokio pat stiliaus mini kelnaitės.

— Aš atėjau norėdamas pasiteirauti, ar jūs vis dar pykstate ant manęs, — tariau aš.