Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

— Išeikite iš mano kambario, — atkirto ji.

— O kodėl jūs atidarėte duris? Kas, jūsų manymu, galėjo į jas pasibelsti?

— Iš tiesų nežinau! Galbūt Siuzi...

— Siuzi atsigulė. Kiti tarnai taip pat. Jūs tai puikiai žinote.

— Kur link jūs sukate?

— Būtent į tai.

Aš griebiau jai už rankos ir pabučiavau ją. Nežinau, ką tuo metu darė mano kairioji ranka, bet Lu energingai gynėsi, ir aš gavau į kairę ausį tokį smūgį kumščiu, kad net aptemo akyse. Aš paleidau ją.

— Jūs — laukinis, — pasakė ji.

Jos plaukai buvo sušukuoti paprastai, lengvai išsidraikę, per vidurį perskirti sklastymu. Ji iš tiesų buvo keistas egzempliorius. Tačiau aš išlikau ramus. Man padėjo romas.

— Jūs sukėlėte pernelyg didelį triukšmą, — pasakiau aš. — Be abejo, Džiną jį išgirdo.

— Mūsų kambarius skiria vonios kambarys.

— Nuostabu.

Aš vėl atnaujinau ataką pradėdamas nuo apatinių rūbų. Man pavyko nutraukti kelnaites jai dar nespėjus užtvoti man per ausį. Aš griebiau jai už riešų ir sukryžiavau jos rankas už nugaros. Jas puikiai jaučiau savo dešiniajame delne. Ji gynėsi be garso, bet įnirtingai, stengdamasi keliais suduoti man smūgį. Aš apkabinau ją kaire ranka per liemenį ir tvirtai prispaudžiau prie savęs. Ji bandė man įkąsti per pižamą. Man niekaip nesisekė išsilaisvinti iš savo prakeiktų glaudžių. Tada aš netikėtai paleidau ją ir pastūmiau ant lovos.

— Iki šio momento, — pasakiau aš, — jūs puikiai gynėtės. Iš mano pusės būtų kvaila persitempti dėl tokio menkniekio.

Ji vos neverkė, tačiau jos akys degė pykčiu. Ji net nebandė apsirengti ir aš gėrėjausi ja. Trikampis tarp kojų buvo tankus ir juodas, blizgėjo kaip karakulis. Aš apsisukau ir nuėjau prie durų.

— Labos nakties, — tariau aš. — Atleiskite man, kad vos nesudraskiau jūsų apatinių kelnaičių. Aš nedrįstu siūlyti savo paslaugų, kad jūs vėl nuostabiai atrodytumėte, bet tikiuosi gauti iš jūsų sąskaitą nuostoliams padengti.

Man nepatiko, kad aš virtau paskutiniu storžieviu, bet kai reikia, tokie gabumai manyje pasireiškia noromis nenoromis. Ji nieko neatsakė, bet aš pamačiau, kaip ji sugniaužė kumščius ir prikando lūpą. Ji staigiai nusisuko nuo manęs, ir keletą sekundžių aš stovėjau gėrėdamasis ja. Iš tiesų aš labai apgailestavau. Išėjau iš jos kambario labai keistai nusiteikęs.

Nesivaržydamas aš atidariau kitas duris. Tai buvo Džinos kambario durys. Jos pasirodė esančios neužrakintos. Aš nuėjau tiesiai į vonią ir pasukau nikeliuotą skląstį.

Paskui nusivilkau pižamos švarką ir likau tik su glaudėmis. Kambarys skendėjo prietemoje ir oranžiniai tapetai dar labiau švelnino aplinką. Nuogutėlė Džiną gulėjo kniūbsčia ant žemos lovos ir darėsi manikiūrą. Ji pasuko galvą ir įsistebeilijo į mane, kai uždariau duris.

— Akiplėšiškumo jums netrūksta, — pasakė ji.

— Taip, — atsakiau aš. — Jūs manęs laukėte, tiesa?

Ji nusijuokė ir pasijudino lovoje. Aš atsisėdau prie jos ir ėmiau glostyti jai šlaunis. Ji atrodė kaip nekaltas kūdikis. Paskui atsisėdo ir pačiupinėjo mano bicepsus.

— Jūs stipruolis.

— Aš esu bejėgis kaip ką tik gimęs ėriukas, — pareiškiau jai.

Ji atsirėmė į mano petį ir pabučiavo mane, bet tuoj pat atsitraukė ir nusišluostė lūpas.

— Jūs buvote pas Lu. Nuo jūsų dvelkia jos kvepalais.

Aš nepagalvojau apie šį prakeiktą įprotį. Džinos balsas drebėjo ir ji stengėsi nežiūrėti į mane. Aš apkabinau ją per pečius.

— Jūs kvailelė.

— Nuo jūsų dvelkia jos kvepalais. Tai tiesa!..

— Man reikėjo jos atsiprašyti, — pasakiau. — Buvau ją truputį įžeidęs.

Pagalvojau apie tai, kad Lu turbūt dar stovi pusnuogė savo kambario viduryje, ir tai mane dar labiau įaudrino. Džiną tai pastebėjo ir išraudo.

— Jus tai trikdo? — paklausiau aš.

— Ne, — sušnibždėjo ji. — Ar galiu jus paglostyti?

Aš išsitiesiau lovoje ir priverčiau ją atsigulti šalia manęs. Jos rankos baikščiai slinko mano kūnu.

— Jūs labai stiprus, — pasakė ji tyliai.

Mes abu gulėjome ant šonų veidu vienas į kitą. Aš švelniai ją pastūmiau ir apverčiau ant kito šono, o paskui prisiglaudžiau prie jos. Ji lengvai išžergė kojas, norėdama man padėti.

— Man skaudės.

— Nė kiek, — pasakiau aš.

Aš be įmantrybių artėjau prie jos krūtų spenelių ir jaučiau, kad visas jos kūnas virpa. Jos apvalus užpakaliukas lengvai įstrigo tarp mano šlaunų, ji vis dažniau aikčiojo.

— Jeigu norite, užgesinsiu šviesą, — sušnibždėjau aš.

— Ne, — pasakė Džiną. — Taip geriau.

Aš atitraukiau kairę ranką nuo jos užpakaliuko ir nubraukiau plaukus nuo jos dešinės ausies. Daugelis net nežino, kad galima labai sujaudinti moterį bučiuojant ir kandžiojant jos ausis. Tai puikus manevras. Džiną pradėjo rangytis kaip ungurys.

— Nedarykite taip.

Aš tuoj pat lioviausi, bet ji čiupo mane už riešo ir apkabino.

— Dar padarykite taip.

Aš sulėtinau tempą ir pajutau, kaip ji visa staiga įsitempė, o paskui atsipalaidavo ir nulenkė galvą. Mano ranka slinko žemyn per jos pilvą, ir aš viską supratau. Pradėjau jausmingai bučiuoti jos kaklą. Aš mačiau, kaip įsitempė jos oda karštiems bučiniams artėjant prie jos krūtų. O paskui taip lengvai įsiskverbiau į ją, kad net nežinau, ar ji tai pajuto. Ji atsipalaidavo lengvais strėnų judesiais.

— Jums nepatinka? — paklausiau aš.

— Paglamonėkite mane dar. Glamonėkite mane visą naktį.

— Tą aš ir noriu daryti, — pasakiau jai.

Aš vėl paėmiau ją, tačiau šį kartą visa tai atlikau grubiai. Ir baigiau jai nepasiekus orgazmo.

— Jūs mane iš proto varote... — sušnibždėjo ji.

Ji apsivertė ant pilvo paslėpdama galvą tarp alkūnių. Aš pabučiavau jos liemenį ir užpakaliuką, o paskui atsiklaupiau ant kelių prieš ją.

— Praskėsk kojas, — pasakiau aš.

Ji nieko neatsakė ir lengvu judesiu praskėtė šlaunis. Mano ranka slinko tarp jos šlaunų, aš skyniausi sau kelią, bet sumaišiau kryptį. Ji vėl įsitempė, tačiau aš neatlyžau.

— Aš nenoriu, — tarė ji.

— Atsiklaupkite ant kelių, — liepiau aš.

— Aš nenoriu.

Paskui ji vis dėlto išlenkė liemenį ir sulenkė kelius. Ji vėl paslėpė galvą tarp rankų, ir aš pamažu įlindau ten, kur norėjau. Ji nieko nekalbėjo, bet aš jaučiau, kaip pakyla ir nusileidžia jos įsčios bei tankėja kvėpavimas. Neišeidamas iš jos, aš apsiverčiau kartu su ja ant šono, ir, kai aš pamačiau jos veidą, iš po užmerktų vokų tekėjo ašaros, bet ji paprašė, kad dar neatsitraukčiau. XIV

Aš grįžau į savo kambarį penktą valandą ryto. Džiną nė nepajudėjo, kai palikau ją; ji buvo leisgyvė. Mano kojos virpėjo, tačiau man pavyko išsiristi iš patalo dešimtą valandą. Manau, kad man padėjo Dekso romas. Palindau po šaltu dušu ir paprašiau draugo, kad jis truputį pasiboksuotų su manimi. Įdomu, kaip jaučiasi Džiną. Na, o Deksas labiau susidomėjo romu: dviejų metrų atstumu nuo jo sklido baisus alkoholio tvaikas. Aš patariau jam išgerti tris litrus pieno ir sužaisti golfo partiją. Jis tikėjosi susitikti su Džiną teniso aikštelėje, tačiau ji dar nebuvo atsikėlusi. Aš nusileidau žemyn papusryčiauti. Lu sėdėjo prie stalo. Ji vilkėjo plisuotu sijonėliu, o ant šviesaus šilko palaidinės buvo užsimetusi zomšinę striukę. Aš iš tiesų jos geidžiau. Tačiau tą rytą jaučiausi sutramdytas. Aš pasisveikinau su ja:

— Labas rytas.

Jos tonas buvo šaltas. Teisingiau — liūdnas.