Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Здесь есть возможность читать онлайн «Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Lietuvos rytas, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų“ – lemtingas prancūzui Borisui Vianui kūrinys. Gi būtent per pagal šią knygą pastatyto filmo išankstinę peržiūrą sustojo jauna prancūzo širdis. Bet nereikėjo rašytojo mirties, kad Vernono Sullivano slapyvardžiu parašytas kūrinys užsitarnautų tam tikrą populiarumą.
„Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų“ pats Vianas nelaikė literatūriniu šedevru. Šis tekstas nepulsuoja rašytojui būdingu eksperimentiniu siurrealizmu, o skleidžia noir’inę atmosferą ir alsuoja amerikietiška kietojo detektyvo stilistika. Matyt, ne atsitiktinai Vianas vėliau ėmėsi versti Raymondo Chandlerio detektyvus, kuris, greičiausiai, tam tikros įtakos prancūzo kūrybai tikrai turėjo.   Romanas nėra standartinis detektyvas. Tai labiau savotiška keršto istorija. Rasistinio keršto. Būtent ši tematika, kaip skelbia kai kurie šaltiniai, leido kūriniui išpopuliarėti, nes viena Prancūzijos organizacija padavė Vianą į teismą už visuomenės kiršinimą. Teisminis procesas išjudino ne tik Amerikai ir Prancūzijai aktualią rasizmo temą, bet ir Viano (kuris buvo laikomas kūrinio vertėju) knygos pardavimus.   Romano veiksmas vyksta Amerikoje. Baltaodžiai žiauriai nulinčiuoja negrą, kuris išdrįso mergintis baltajai moteriai. Tačiau linčiuotojai nežino, kad ant šakos patemptas juodasis turi brolį – metisą, Li Andersoną, kurio odos spalvos ir veido bruožai labiau būdingi baltajai rasei. Nežino ir to, kad Li sukinėjasi netoliese ir brandina negailestingą kerštą.  Atpildo už nuodėmes priežastys ir atpildo pobūdis skaitytojui atskleidžiami ne iš karto. Iš pradžių romanas lyg seka Fitzgeraldo mėgtais „džiaziniais“ vakarėliais, kuriuose daugiau alkoholio, ištvirkavimų, kitokių linksmybių, nei prasmės, tačiau palaipsniui Viano pasakojimo atmosfera tirštėja, ir imi suvokti, kad tose linksmybėse slypi negailestingų užmačių tinklas, kurį užmetė ir lėtai traukia Li Andersonas…   Visų Li plano niuansų atskleisti nesinori, nes atimčiau nemažą dalį skaitymo malonumo ir neliktų intrigos, tačiau plonytė, vos kelių valandų pareikalaujanti knygutė prikausto iki paskutiniojo puslapio ir net užvertus knygą dar lieka gulėti galvoje, kaip sunkus slegiantis akmuo. 
Vertėjas: Nijolė Storyk   iš rusų kalbos vertė Nijolė Storyk,

Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Jūs pykstate ant manęs? Labai atsiprašau už vakarykštį vakarą.

— Manau, jūs visiškai nekaltas, — pasakė ji. — Toks jau jūs gimėte.

— Ne. Aš toks tapau.

— Manęs nedomina jūsų istorijos.

— Jūs ne tokio amžiaus, kad mano istorijos galėtų jus sudominti...

— Aš priversiu jus gailėtis dėl to, ką jūs dabar pasakėte, Lu.

— Norėčiau sužinoti, kaip jūs tai padarysite.

— Daugiau apie tai nekalbėsime. Sužalsite su manimi setą?

— Su malonumu, — atsakiau. — Man reikalinga mankštelė.

Ji nesusilaikė nenusišypsojusi ir, kai tik papusryčiavome, aš nusekiau paskui ją į kortus. Ši mergina nemokėjo ilgai pykti.

Mes žaidėme tenisą iki pusiaudienio, kol netekome jėgų. Aš nebejaučiau žemės po savo kojomis, ir viskas aplink paskendo pilkuose dūmuose, kai iš vienos pusės pasirodė Džiną, o iš kitos — Deksas. Jie, kaip ir aš, atrodė labai apgailėtinai.

— Sveiki, — tariau aš Džinai. — Kaip matau, jūs geros formos.

— Jūs pažiūrėkite į save, — kandžiai atsakė ji.

— Dėl visko kalta Lu, — pareiškiau aš.

— Vadinasi, dėl to, kad senukas Deksas mėgsta išgerti, taip pat aš kalta? — atsikirto Lu. — Jūs išgėrėte per daug romo, štai ir viskas. O, Deksai! Nuo jūsų penkių metrų atstumu jau dvelkia romu.

— Li sakė, jog tik dviejų, — energingai atkirto Deksteris.

— Aš taip sakiau?

— Lu, — tarė Deksas, — sužaiskite su manimi.

— Tai neteisinga. Žaisti turėtų Džiną, — pasakė Lu.

— Neįmanoma! — pasakė Džiną. — Li, gal pasivažinėsime iki pietų.

— O kada čia pietaujama? — paprieštaravo Deksas.

— Maždaug po valandos, — atsakė Džiną.

Ji griebė mane už rankos ir nusitempė garažo link.

— Paimsime Dekso mašiną? — pasiūliau aš. — Ji stovi arčiausiai durų, bus patogiau.

Ji neatsakė, tik labai stipriai suspaudė man ranką ir dar labiau prisiglaudė prie manęs. Aš stengiausi kalbėti niekus, o ji tebetylėjo. Sėsdamasi į mašiną Džiną paleido mano ranką, bet kai tik aš atsisėdau šalia, ji įsitaisė prie pat manęs taip, kad aš vos begalėjau vairuoti. Aš išvažiavau iš garažo ir nusileidau alėja. Vartai buvo atidaryti, ir aš pasukau į dešinę. Kur veda kelias, aš nežinojau.

— Kaip išvažiuoti iš miesto? — paklausiau Džinos.

— Nesvarbu, kaip... — sušnibždėjo ji.

Aš žvilgtelėjau į ją per veidrodėlį. Ji užmerkė akis.

— Klausykite, jūs per ilgai miegojote, — neatlyžau aš, — ir dėl to atrodote šiek tiek apsnūdusi.

Ji staiga išsitiesė kaip beprotė ir čiupo abiem rankomis man už galvos norėdama pabučiuoti. Aš lyg nujausdamas pristabdžiau mašiną.

— Li, pabučiuokite mane...

— Palaukite, kol išvažiuosime už miesto.

— Man visiškai tas pats. Tegu jie visi tai mato.

— O jūsų reputacija?

— Jūs irgi ne visuomet pagalvojate apie ją. Apkabinkite mane. Bučiuotis galima kokias penkias minutes, bet ne visą dieną. Mylėtis su ja visokiomis pozomis — sutinku. Bet ne bučiuotis. Aš pasitraukiau.

— Būkite gerutėlė.

— Pabučiuokite mane, Li. Prašau.

Aš padidinau greitį, pasukau į dešinę, į pirmą pasitaikiusią gatvelę, paskui į kairę; aš bandžiau jos nusikratyti, bet tai padaryti buvo nelengva, kadangi vairavau sunkiai išjudinamą Deksterio mašiną. Džiną pasinaudojo tuo vėl apkabindama mane abiem rankomis.

— Prisipažinsiu jums, ko tik nekalba šiame krašte apie jus.

— Aš norėčiau, kad žmonės dar daugiau šnekėtų. Visi tiesiog akis išsprogins, kai...

— Kai?

— Kai sužinos apie mūsų vestuves.

Dieve Aukščiausiasis, kur link suka, velniai griebtų, ši mergiotė! Kai kuriuos tokie dalykai veikia kaip valerijonai kates arba kaip nudvėsusi rupūžė foksterjerą. Jie kibtų į šį reikalą labai energingai.

— Mes susituoksime?

Ji palenkė galvą ir pabučiavo man dešinę ranką.

— Be abejo.

— Kada?

— Dabar.

— Juk šiandien ne sekmadienis.

— Argi? — pasakė ji.

— Ne. Tai — idiotizmas. Jūsų tėvai nesutiks.

— Man visiškai tas pats.

— Aš neturiu pinigų.

— Jų pakaks dviem.

— Man vienam jų vos užtenka, — tariau aš.

— Tėvai man duos pinigų.

— Nemanau. Jūsų tėvai manęs nepažįsta. Juk ir jūs manęs nepažįstate, ar ne taip?

Ji išraudo ir priglaudė savo veidą prie mano peties.

— Netiesa, aš pažįstu jus, — sušnibždėjo ji. — Užsimerkusi galiu pasakyti, kaip jūs atrodote nuogas.

Aš nusprendžiau patikrinti, ar ji rimtai kalba, ir pasakiau:

— Pulkas moterų taip gali pasakyti apie mane.

Ji nesureagavo.

— Tai manęs nejaudina. Daugiau jos nė pirštu neprisilies prie jūsų.

— Bet juk jūs nieko nežinote apie mane.

— Aš nežinojau nieko apie jus.

Ji pradėjo niūniuoti populiarią Diuko dainelę.

— Jūs ir dabar žinote nė kiek ne daugiau, — atkirtau jai.

— Tuomet papasakokite man apie save, — pasakė ji, nustojusi dainuoti.

— Galų gale, — tariau aš, — net nežinau, kaip galėčiau jums sutrukdyti ištekėti už manęs. Nebent, jeigu išvažiuočiau. Deja, aš visiškai neketinu išvykti.

Aš norėjau pridurti: „Kol nepermiegosiu su Lu“. Būtent tai aš ir norėjau pasakyti. Džiną viską suprato pažodžiui. Ši mergiotė buvo mano rankose. Reikėjo kuo greičiau prisimerginti Lu. Džiną padėjo galvą man ant kelių, o savo užpakaliuką priglaudė prie sėdynės krašto.

— Prašau jūsų, Li, papasakoti apie save.

— Gerai, — pasakiau aš.

Aš pasakiau jai, kad esu kilęs iš Kalifornijos, kad mano tėvai kilę iš Švedijos, todėl ir mano plaukai šviesūs. Mano vaikystė buvo sunki, kadangi tėvai niekada neturėjo pinigų, ir paauglystėje, būdamas devynerių metų, aš pradėjau groti gitara, kad užsidirbčiau pinigų pragyvenimui. Paskui man pasisekė: sukakus keturiolikai, aš sutikau vieną tipą, kuris susidomėjo manimi. Jis išsivežė mane į Europą, ir ten aš pragyvenau dešimt metų.

Visa tai buvo kliedesys. Iš tiesų dešimt metų aš gyvenau Europoje; tačiau ne tokiomis sąlygomis, kaip ji įsivaizdavo. Už viską, ką esu išmokęs, galiu būti dėkingas tik pačiam sau ir tipui iš bibliotekos, pas kurį tarnavau. Aš jai nepasakiau nė žodžio, kaip šis tipas elgėsi su manimi sužinojęs, kad esu negras, ir apie tai, ką jis darė, kai jo draugai nenorėjo jo matyti, ir apie tai, kaip aš išsiskyriau su juo, savo nepaprastais sugebėjimais privertęs jį pasirašyti čekį kelionei atgal į namus.

Aš pripasakojau jai visokių nesąmonių apie savo brolį Tomą ir apie mažylį, apie jo tragišką žuvimą nelaimingo atsitikimo metu; daugelis manė, kad čia rankas prikišo negrai, šie tipai — apsimetėliai, tai vergų rasė, ir vien tik nuo minties, kad galiu prisiliesti prie kitos spalvos odos, mane varo iš proto. Taigi aš grįžau į namus ir sužinojau, kad mano tėvų namas parduotas, mano brolis Tomas — Niujorke, o mažylis — po žeme. Tada aš pradėjau ieškoti darbo. Už tai, kad dirbu knygyne, turiu būti dėkingas Tomo draugui. Tai buvo tikra tiesa.

Ji klausėsi manęs kaip nuodėmes išpažįstančio nusidėjėlio, o aš puikiai atlikau savo vaidmenį pasakydamas jai, jog tėvai nesutiks, kad mes susituoktume, kadangi ji dar neturi dvidešimties metų. Tačiau, pasirodo, jai ką tik sukako dvidešimt, ir tėvų sutikimo nereikia. Tačiau aš mažai uždirbau. Jai patiko, kad aš sąžiningai uždirbu pinigus, ir jos tėvai, be abejo, pamilsią mane ir surasią įdomesnį darbą kurioje nors Haičio plantacijoje. Tuo metu aš stengiausi įvertinti situaciją ir pagaliau išvažiavau į kelią, kuriuo atvykome su Deksu. Kol kas aš sugrįšiu į savo darbą ir ji atvyks kas savaitę pasimatyti su manimi.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


libcat.ru: книга без обложки
Борис Виан
libcat.ru: книга без обложки
Борис Виан
libcat.ru: книга без обложки
Борис Виан
libcat.ru: книга без обложки
Борис Виан
libcat.ru: книга без обложки
Борис Виан
libcat.ru: книга без обложки
Борис Виан
libcat.ru: книга без обложки
Борис Виан
Отзывы о книге «Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų»

Обсуждение, отзывы о книге «Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x