Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Paskui mes sugalvosime ką nors, kad galėtume ištrūkti į pietus ar į kokią nors nuošalią vietelę, kur mums niekas netrukdytų. Grįšime jau susituokę, ir šaukštai bus po pietų.

Aš paklausiau jos, ar ji pasakys apie tai Lu; ji pasakė, jog taip, bet tik ne apie tai, ką mes darome dviese. Prisiminusi mūsų naktį, ji vėl susijaudino. Visa laimė, kad tuo metu mes jau buvome atvažiavę. XV

Popietę mes praleidome kaip kuris norėjome. Oras pabjuro. Tikras ruduo; prisiminęs Dekso patarimus aš atsisakiau žaisti bridžą su Džinos ir Lu draugais; juk dabar ne pats tinkamiausias momentas paleisti vėjais tuos keletą šimtų dolerių, kuriuos pavyko sutaupyti; šiems tipams, žinoma, visiškai tas pats, kiek pinigų jų kišenėse: penkiais šešiais šimtais dolerių mažiau ar daugiau. Jiems tereikėjo kaip nors „užmušti“ laiką.

Džiną neatitraukė nuo manęs akių, ir aš, suradęs tinkamą momentą, pasakiau jai, kad ji būtų atsargesnė. Aš dar pašokau su Lu, bet ji buvo atsargi ir man nepavyko su ja rimtai pakalbėti. Aš beveik atsigavau po audringos nakties ir dabar, žiūrėdamas į jos krūtinę, siaubingai susijaudinau; be abejo, kai mes šokome, ji davė tam dingstį. Kaip ir vakar, draugai išvažiavo anksti, ir vakare mes likome vieni. Džiną jau nesilaikė ant kojų, bet dar ir dar geidė to paties; išeikvojau daug energijos prašydamas, kad ji palūkėtų, vis dėlto nuovargis pagaliau paėmė viršų. Deksas ir toliau gėrė romą. Mes pakilome į savo kambarius maždaug dešimtą valandą, tačiau netrukus aš nulipau žemyn norėdamas pasiimti kokią nors knygą. Miegas neėmė, tačiau Džinos matyti nenorėjau.

O paskui, sugrįžęs į savo kambarį, pamačiau ant lovos gulinčią Lu. Ji vilkėjo tais pačiais apatiniais rūbais, kaip ir vakar, tik kelnaitės buvo kitos. Aš neprisiliečiau prie jos. Užrakinau kambario bei vonios duris ir atsiguliau nekreipdamas į ją jokio dėmesio. Kai nusimečiau savo skarmalus, pastebėjau, kad ji pradėjo kvėpuoti giliau. Atsigulęs ryžausi ją prakalbinti.

— Šiandien jums turbūt nesimiega, Lu? Gal galėčiau jums kuo nors padėti?

— Tikiuosi, kad dabar jūs nepabėgsite pas Džiną, — atsakė ji.

— Kodėl jūs manote, kad aną naktį aš buvau pas Džiną?

— Aš girdėjau jūsų balsą, — tarė ji.

— Jūs mane stebinate... Aš tylėjau kaip pelytė po šluota, — pasišaipiau.

— Kodėl jūs užrakinote abejas duris?

— Aš visuomet miegu užsirakinęs, — pasakiau. — Nelabai apsidžiaugčiau ryte pamatęs šalia savęs nepažįstamą būtybę.

Ji išsikvėpino, matyt, nuo galvos iki kojų. Nuo jos dvelkė kvepalais keleto metrų atstumu, o ir makiažas buvo nepriekaištingas. Susišukavusi ji buvo kaip ir tą vakarą — su tiesiu sklastymu; man tereikėjo tik ištiesti ranką ir galėjau „nuskinti“ ją kaip prinokusį apelsiną, tačiau aš norėjau padiktuoti jai savo žaidimo taisykles.

— Jūs buvote pas Džiną, — tvirtai pasakė ji.

— Tačiau jūs juk išvarėte mane pro duris, — pasakiau aš. — Tai aš labai gerai atsimenu.

— Man nepatinka jūsų manieros, — tarė ji.

— Manau, kad šį vakarą elgiuosi labai korektiškai, — priminiau jai. — Labai atsiprašau, kad nusirengiau jūsų akivaizdoje, tačiau aš esu įsitikinęs, kad jūs į mane vis tiek nežiūrėjote.

— Ką jūs padarėte Džinai? — vis neatlyžo ji.

— Paklausykite, — pasakiau aš. — Jūs stebitės manimi, tačiau aš toks esu. Geriau bus, jeigu jūs žinosite visą tiesą. Aš pabučiavau ją tą dieną, ir nuo to laiko ji bėgioja paskui mane.

— Kada tai buvo?

— Kai pas Džikę padėjau jai išsipagirioti.

— Tai aš žinau.

— Ji beveik privertė mane tai padaryti. Žinote, juk ir aš tą vakarą buvau šiek tiek išgėręs.

— Jūs iš tiesų ją pabučiavote?..

— Na ir kas?

— Kaip mane... — sušnibždėjo ji.

— Ne, — iš karto atsakiau, lyg būčiau tvirtai įsitikinęs savo nuoširdumu. — Jūsų sesuo man nusibodo. Geidžiu tik jūsų. Aš pabučiavau Džiną kaip savo motiną. Nežinau, kaip atsikratyti jos; manau, kad man to nepavyks padaryti. Ji turbūt pasakys jums, kad mes ketiname susituokti. Tokią jos užgaidą išgirdau šiandien ryte Dekso mašinoje. Ji puiki mergina, tačiau aš nenoriu jos. Manau, kad ji šiek tiek trenkta.

— Jūs pabučiavote ją anksčiau negu mane.

— Tai ji mane pabučiavo. Jūs gerai žinote, kokie dėkingi mes esame tiems, kurie pasirūpina mumis, kai esame per daug išgėrę...

— Ar jūs gailitės, kad pabučiavote ją?

— Ne, — pasakiau aš. — Labiausiai man gaila, kad tą vakarą pasigėrėte ne jūs.

— Dabar jūs galite mane pabučiuoti, — pasakė ji.

Ji net nekrustelėjo ir žiūrėjo į priekį nieko nematydama; aš supratau, kad tai pasakyti jai buvo nelengva.

— Aš negaliu jūsų pabučiuoti, — tariau aš. — Su Džiną viskas buvo paprasčiau. Su jumis — kas kita. Aš neprisiliesiu prie jūsų, kol...

Nebaigęs frazės aš dar kažką neaiškiai sumurmėjau ir nusisukau nuo jos.

— Kol — kas? — paklausė Lu.

Ji lengvai pasisuko ir uždėjo savo delną man ant peties.

— Tai beprotybė, — pasakiau aš. — Tai neįmanoma...

— Sakykite pagaliau...

— Aš noriu pasakyti... kol mes, Lu, nesusituoksime. Tačiau jūs dar labai jauna, be to, aš niekad negalėsiu atsikratyti Džinos; ji niekada nepaliks mūsų ramybėje.

— Jūs iš tiesų taip galvojate?

— Apie ką?

— Norite vesti mane?

— Aš negaliu rimtai galvoti apie tai, kas neįmanoma, — paprieštaravau. — Tačiau prisiekiu jums, kad aš iš tiesų trokštu jus vesti.

Ji išlipo iš lovos. Aš ir toliau gulėjau nusisukęs. Ji tylėjo. Aš taip pat. Staiga pajutau, kaip ji krito į patalą išsitiesdama visu ūgiu.

— Li, — tarė ji po minutės.

Mano širdis ėmė beprotiškai plakti. Aš atsisukau. Ji buvo nusivilkusi apatinius rūbus ir gulėjo užmerkusi akis. Pagalvojau, kad tokia proga retai pasitaiko net garsiems režisieriams, norintiems nufilmuoti gražias moters krūtis. O man atsirado tokia galimybė, bet aš nė neprisiliečiau prie merginos.

— Aš negaliu to daryti su jumis, — tariau. — Visa ta istorija su Džiną man šlykšti. Kol nepažinojote manęs, jūs abi puikiai sutarėte. Bet aš visiškai nenoriu, kad dėl manęs jūs susipyktumėte.

Nesuvokiau, ar tuo metu aš dar geidžiau ko nors, be jos, bet aiškiai supratau: jeigu tai tęsis ilgiau, aš pasidarysiu tikras ligonis. Vis dėlto man pavyko nuslopinti aistrą.

— Džiną įsimylėjusi jus, — tarė Lu. — Tai labai krinta į akis.

— Šioje situacijoje aš esu bejėgis.

Ji buvo daili ir trapi kaip žolelė, o kvepėjo tarsi parfumerijos parduotuvė. Aš atsisėdau, pasilenkiau prie jos šlaunų ir pabučiavau į tą vietą tarp jų, kur moters oda švelni kaip paukščio plunksnos. Ji suglaudė kojas ir tuoj pat vėl praskėtė jas. Aš pradėjau vėl bučiuoti, bet daug aukščiau. Nuostabus garbanotas trikampis tarp kojų kuteno man skruostus ir aš pamažu laižiau tą vietą trumpais judesiais. Ji buvo drėgna, karšta, su stangriu išsikišimu, ir man kilo noras įkąsti, tačiau aš atsitraukiau. Ji staiga atsisėdo ir griebė mano galvą norėdama sugrąžinti ją į ankstesnę padėtį. Man iš dalies pasisekė ištrūkti.

— Nenoriu, — pasakiau aš. — Nenoriu, kol istorija su Džiną dar tęsiasi. Aš negaliu vesti jūsų abiejų iš karto.

Aš krimstelėjau jos spenelius. Ji vis dar laikė mano galvą užsimerkusi.

— Džiną nori ištekėti už manęs, — tęsiau aš. — O kodėl? Nežinau. Jeigu atsisakysiu, ji taip viską sutvarkys, kad mes negalėtume susitikinėti.