Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Ji tyliai raitėsi nuo mano glamonių. Mano dešinioji ranka slinko žemyn — aukštyn jos šlaunimis, ir Lu tirpte tirpo nuo kiekvieno mano prisilietimo.

— Aš žinau tik vieną išeitį, — tariau. — Jeigu vesčiau Džiną, mes būtume kartu ir galėtume matytis dažniau.

— Aš to nenoriu, — sušnibždėjo Lu.

Jos balsas virpėjo, ir aš, matyt, galėjau su ja daryti ką norėjau. Po kiekvieno mano prisilietimo jos balso intonacija keitėsi.

— Aš nenoriu, kad jūs darytumėte tą patį ir su ja...

— Niekas manęs nevers daryti tai su ja, — tariau aš.

— Ak! Darykite tai tik su manimi, — pasakė Lu. — Pamylėkite mane dabar.

Ji blaškėsi ir kiekvieną kartą, kai mano ranka pakildavo aukštyn, ji atstumdavo ją. Aš nuleidau galvą prie jos kojų ir, apvertęs ją ant nugaros, pakėliau jos kojas ir priglaudžiau veidą prie jos šlaunų. Aš ėmiau bučiuoti ją. Staiga ji įsitempė ir tuoj pat atsipalaidavo. Aš dar kartą paliečiau jos jautriausią vietą ir atsitraukiau. Ji tebegulėjo aukštielninka.

— Lu, — sušnibždėjau aš. — Aš negaliu suartėti su tavimi. Negaliu, kol mes nesame saugūs. Aš vesiu Džiną ir taip mes išsisuksime. Jūs padėsite man.

Ji vėl apsivertė ant nugaros ir lyg iš įniršio pabučiavo mane. Jos dantys atsitrenkė į manuosius, o aš tuo metu glosčiau jos liemens išlinkimą. Paskui apkabinau ją per liemenį ir padėjau atsistoti.

— Eikite į savo kambarį miegoti, — pasakiau jai. — Mes prikalbėjome daug nesąmonių. Būkite protingesnė. Laikas ilsėtis.

Aš taip pat atsistojau ir pabučiavau jai į akis. Laimei, nenusiėmiau glaudžių, taigi aš išsaugojau savo „nekaltybę“.

Aš užmoviau jai liemenėlę ir kelnaites, aptryniau jos šlaunis savo paklode, pagaliau apvilkau ją permatomais naktiniais. Ji tylėdama pakluso — mano rankose ji buvo gležna ir šilta.

— Iki, sesute, — tariau jai. — Aš išvažiuoju rytoj ryte. Pasistenkite ateiti papusryčiauti, aš norėsiu jus pamatyti.

O paskui aš išgrūdau ją iš kambario ir užtrenkiau duris. Dabar iš tikrųjų abi sesutės buvo mano rankose. Aš labai didžiavausi savimi; turbūt net mažylis apsivertė ten, po dviejų metrų žemės sluoksniu, ir aš tarsi ištiesiau jam savo ranką. Paduoti savo ranką broliui — tai šį tą reiškia. XVI

Po keleto dienų aš gavau laišką iš Tomo. Jis mažai rašė apie savo reikalus. Manau, kad darbas jam sekėsi nekaip — jis buvo gavęs kažkokį menką darbelį Harlemo mokykloje. Be to, jis citavo man ištraukas iš evangelijos pateikdamas savo komentarus, kadangi aš nelabai gaudžiausi šiuose dalykuose. Mano atmintin įstrigo ištrauka iš Jono evangelijos, kurioje buvo rašoma: „Ir mano kūnas tapo tavuoju kūnu“. Nujaučiau, ką autorius, anot Tomo, norėjo tuo pasakyti, — jis padėjo ant kortos visą savo gyvenimą, nes rizikuoti manė neturįs kuo. Vadinasi, Tomas nė kiek nepasikeitė. Vis dėlto jis šaunus vaikinas. Aš taip pat parašiau jam atsakymą papasakodamas, kad man sekasi gerai, ir įdėjau į voką penkiasdešimties dolerių banknotą, kadangi man atrodė, jog vargšas vaikinas neturi už ką nusipirkti ėdalo.

Visa kita klojosi po senovei. Knygos, vėl tik knygos. Aš gavau kalėdinių almanachų sąrašus ir lapelius, kurie nepatekdavo į pagrindinę firmos kontrolę; juos platino įvairūs tipai iš savo lėšų, tačiau mano kontraktas draudė tokius žaidimus ir aš nenorėjau rizikuoti. Keletą kartų aš išvijau tuos tipus, platinančius pornografiją, pro duris, tačiau niekada nesielgiau su jais grubiai. Tie vaikinai dažnai buvo negrai arba mulatai, ir aš puikiai žinojau, kokia apgailėtina šių tipų padėtis, be to, paimdavau iš jų vieną kitą paveikslėlį ir atiduodavau juos savo šutvei. Beje, Džudė labai mėgo šiuos daiktelius.

Jie vis dar rinkdavosi vaistinėje, dažnai užsukdavo pasimatyti su manimi, o aš beveik kas antrą dieną susitikdavau su mergiotėmis. Jos buvo kvailos kaip vištelės. Visos, išskyrus Džudę.

Džiną ir Lu į Baktoną turėjo atvykti savaitės pabaigoje. Du pasimatymai buvo paskirti skirtingu laiku. Džiną paskambino man, o Lu tylėjo. Džiną kvietė atvykti kitą savaitgalį. Tačiau aš atsiprašiau, kad negaliu priimti kvietimo. Šiai merginai nepavyks apvynioti manęs aplink pirštą. Ji blogai jautėsi ir norėjo, kad aš atvažiuočiau, tačiau pasakiau jai, kad turiu daug darbo; tuomet ji pažadėjo atvažiuoti pirmadienį, maždaug penktą valandą; tuomet mes ir pasišnekučiuosime.

Iki pirmadienio nieko ypatingo neveikiau. Šeštadienio vakarą aš vėl pakeičiau gitaristą restorane, uždirbau penkiolika dolerių, be to, galėjau veltui išgerti. Šioje įstaigoje mokėjo gerai. Namuose aš skaitydavau arba grodavau gitara. Apleidau senąją draugiją, juk ji niekur nepabėgs. Aš sugrįšiu ten, kai atsikratysiu sesučių Eskvit. Aš net pasirūpinau šovinių mažylio pistoletui ir nusipirkau įvairių kitų reikmenų. Savo vežėčias nugabenau į remonto dirbtuvę ir mechanikas sutaisė mašiną.

Iki to laiko Deksas nesirodė. Aš pabandžiau susisiekti su juo šeštadienio ryte, bet jis buvo išvykęs, ir man nepasakė — kur. Manau, kad jis slapstėsi pas senutę Aną ir jos mažyles, kadangi niekas iš gaujos nežinojo, kur jis praleido visą savaitę.

Pirmadienį, ketvirtą valandą dvidešimt minučių, Džinos mašina sustojo prie mano durų; ji galėjo nusispjauti į tai, ką pagalvos aplinkiniai. Džiną išlipo iš mašinos ir įėjo į knygyną. Pirkėjų tuo metu nebuvo. Ji priartėjo prie manęs ir taip įsisiurbė į lūpas, kad aš vos kvapą atgavau; paskui pasiūliau jai atsisėsti. Aš tyčiomis nenuleidau žaliuzių, kadangi norėjau, kad ji suprastų, jog aš nepritariu jos idėjai atvykti anksčiau, negu buvome susitarę. Nors ji buvo pasidažiusi, bet atrodė prastai, po akimis juodavo tamsūs šešėliai. Kaip visada, ji vilkėjo pačiais madingiausiais rūbais; ir skrybėlę, matyt, ji buvo įsigijusi ekstravagantiškiausioje parduotuvėje, bet šis galvos apdangalas sendino ją.

— Laimingai atvykote? — paklausiau aš.

— Juk tai visai netoli, — atsakė ji. — Nors man atrodė, kad atstumas daug didesnis.

— Jūs atvykote anksčiau, — pabrėžiau aš.

Ji žvilgtelėjo į briliantais nusagstytą laikrodėlį.

— Na, ne taip jau anksti!.. Dabar be dvidešimties minučių penkios.

— Keturios valandos dvidešimt devynios minutės, — atkirtau aš. — Jūs labai skubėjote.

— Jums tai nepatinka?

Ji kvailai išsišiepė, ir tai mane labai sudirgino.

— Be abejo. Be pasilinksminimų, aš turiu ir rimtesnių darbų.

— Li, — pralemeno ji, — būkite meilesnis!..

— Aš būnu meilesnis, kai užbaigiu darbus.

— Li, būkite meilesnis, — pakartojo ji. — Aš... aš...

Ji nutilo. Aš supratau, bet norėjau, kad ji pati tai pasakytų.

— Kalbėkite aiškiau, — pasakiau aš.

— Li, aš esu nėščia.

— Jūs, — pasakiau aš, grėsmingai nukreipęs į ją pirštą, — nepadoriai elgėtės su vyriškiais.

Ji nusijuokė, bet sulysęs jos veidas liko įsitempęs.

— Li, jūs turite mane vesti kuo greičiau, kitaip gali kilti baisus skandalas.

— Jokiu būdu, — atkirtau jai. — Tokie dalykai atsitinka kasdien.

Dabar aš prabilau kitokia gaidele: negalėjau jos paleisti iki galo nesutvarkęs reikalo. Nėščios moterys būna labai nervingos. Aš priėjau prie jos ir apkabinau ją per pečius.

— Sėdėkite ramiai, — pasakiau. — Aš uždarysiu knygyną ir galėsime ramiai pasikalbėti.

Be abejo, lengviausia būtų atsikratyti jos ir jos mažylio. Dabar ji turėjo pakankamai svarią priežastį savižudybei. Aš nuėjau prie durų ir pasukau žaliuzių rankenėlę iš dešinės pusės nuo jos. Ji lėtai nusileido nesukeldama triukšmo.