Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

— Lu, jus pakeitėte kvepalus?

— Taip. Ar šitie jums nepatinka?

— Jie puikūs. Bet jūs žinote, kad taip nedaroma.

— Argi?

— Keisti kvepalus nedera. Tikra kilminga elegantiška moteris ištikima savo kvepalams.

— Iš kur jūs visa tai ištraukėte?

— Visi tai žino. Tai sena prancūzių taisyklė.

— Mes esame ne Prancūzijoje.

— Tai kodėl jūs vis dėlto mėgstate prancūziškus kvepalus?

— Tai geriausi kvepalai.

— Be abejo, tačiau jeigu jūs laikotės vienos taisyklės, reikia prisitaikyti ir prie kitų.

— Ar pasakysite, Li Andersonai, kaip jūs visa tai sužinojote?

— Mano išsilavinimas... — pašaipiai pralemenau aš.

— O kokiame koledže jūs mokėtės?

— Nė viename iš tų, kuriuos jūs žinote.

— Na ir?

— Prieš grįždamas į JAV, aš mokiausi Anglijoje ir Airijoje.

— Kodėl jūs užsiimate tokiu darbu? Juk jūs galėtumėte užsidirbti daugiau pinigų.

— Aš uždirbu tiek, kiek man reikia, — pasakiau.

— Kokia jūsų šeima?

— Aš turėjau du brolius.

— Ir?

— Jaunesnysis mirė. Nelaimingas atsitikimas.

— O kur dabar kitas?

— Jis gyvas. Gyvena Niujorke.

— Norėčiau su juo susipažinti, — pasakė ji.

Atrodė, kad ji užmiršo tą grubumą, kurį demonstravo pas Deksterį ir pas Džikę, ir tai, kaip aš ten elgiausi su ja.

— Aš norėčiau, kad jūs nepažintumėte jo, — pasakiau aš.

Aš iš tiesų taip galvojau. Tačiau klydau manydamas, kad ji viską užmiršo.

— Jūsų draugai įdomūs, — tarė ji, netikėtai pakeisdama pokalbio temą.

Mes šokome toliau. Muzika grojo be pauzių, taigi man pavyko išvengti atsakymo.

— Ką jūs darėte tą; kartą su Džiną? — pasiteiravo ji. — Ji kaip nesava.

— Nieko aš jai nedariau. Tik padėjau išsiblaivyti. Yra keletas gerų priemonių.

— Nežinau, jūs apsukriai kvaršinate man galvą. Jus dažnai sunku suprasti.

— Bet aš juk tyras kaip krištolas!.. — atsakiau.

Dabar atėjo jos eilė tylėti ir keletą minučių ji visiškai pasinėrė į šokį. Ji atsipalaidavo mano glėbyje ir, atrodė, apie nieką negalvojo.

— Jos vietoje norėčiau būti aš, — baigdama tarė ji.

— Ir aš geidžiu to paties, — pasakiau jai. — Dėl to galite būti rami.

Nuo šios frazės man užkaito ausys. Aš prisiminiau Džinos kūną.

Permiegoti su jomis abiem ir vienu metu jas pribaigti, iš anksto viską joms pasakius. Neįmanoma...

— Aš netikiu, kad jūs galvojate taip, kaip kalbate.

— Nežinau, ką turėčiau jums pasakyti, kad patikėtumėte, jog aš taip ir galvoju.

Ji karštai pareiškė, kad aš pedantas, o paskui apkaltino mane tuo, kad aš kalbu kaip austrų psichiatras. To jau buvo per daug.

— Aš noriu žinoti — kokiais momentais jūs tikite, kad aš sakau tiesą?

— Man labiau patinka, kai jūs apskritai nieko nekalbate.

— Ir kai aš nieko nedarau?

Aš suspaudžiau ją stipriau. Ji, be abejonės, suprato, kur link aš suku, ir nuleido akis. Bet aš nesiruošiau taip lengvai jos palikti. Be to, ji pasakė:

— Tai priklauso nuo to, ką jūs darote...

— Vadinasi, jūs ne viską, ką aš darau, pateisinate?

— Labai nuobodu, jeigu tą patį darote su visomis.

Aš jaučiau, kad po truputį judu pirmyn. Tetrūksta šiek tiek pastangų. Aš kiek galėdamas stengiausi užminti jai ant nuospaudų.

— Jūs kalbate mįslėmis, — pasakiau aš. — Ką jūs turite omenyje?

Šį kartą ji nuleido ne tik akis, bet ir galvą. Ji iš tikrųjų buvo daug žemesnė už mane. Jos plaukuose pamačiau didelį gvazdiką. Ji atsakė:

— Jūs puikiai žinote, apie ką aš kalbu. Apie tai, ką jūs darėte man tą dieną ant sofos.

— Na ir kas?

— Na, jūs taip elgiatės su visomis moterimis, kurias sutinkate savo gyvenime!

Aš garsiai nusijuokiau, ir ji įgnybo man į ranką.

— Nesijuokite iš manęs, aš ne idiote.

— Be abejo, ne.

— Atsakykite į mano klausimą.

— Ne, — pasakiau. — Aš darau tai ne su visomis moterimis. Prisipažinsiu, nedaug tėra moterų, su kuriomis norisi tai daryti.

— Jūs man kvaršinate galvą. Aš labai gerai mačiau, kaip elgiasi jūsų draugai...

— Tai ne draugai, o šiaip bičiuliai.

— Nekibkite prie kiekvieno žodžio, — pasakė ji. — Ar jūs tai darote ir su bičiulėmis?

— Jūs manote, kad tai galima daryti su tomis mergelėmis?

— Manau... — sušnibždėjo ji. — Dažniausiai vyrai vienodai elgiasi su visomis.

Aš pagalvojau, kad reikia pasinaudoti šia fraze ir ją stipriau apkabinti. Tuo metu aš pabandžiau paglostyti jai krūtinę. Tačiau šį žingsnį padariau per anksti. Ji švelniai, bet ryžtingai atsitraukė.

— Tą dieną, jūs žinote, aš per daug išgėriau, — pasakė ji.

— Nemanau, — atsakiau.

— Ak!.. Jūs manote, kad blaivi aš leisčiau taip elgtis su manimi?

— Be abejo.

Ji nuleido galvą, paskui vėl ją pakėlė ir pasakė:

— Tikriausiai jūs manote, kad aš ir šokti galiu su bet kuo?

— Aš ir esu tas „bet kas“.

— Jūs puikiai žinote, kad tai netiesa.

Man retai tekdavo taip vargintis įkalbinėjant moterį. Ši mergina slydo iš rankų kaip ungurys. Atrodė, kad ji tai ištrūkdavo į laisvę, tai vėl atsisėsdavo į kaltinamųjų suolą. Ir vis dėlto aš tęsiau pokalbį:

— Tai kuo gi aš skiriuosi nuo kitų?

— Nežinau, jūs puikiai atrodote, bet yra dar kažkas kita. Pavyzdžiui, balsas.

— Na ir kas?

— Tai nepaprastas balsas.

Aš vėl garsiai nusijuokiau.

— Ne, — neatlyžo ji. — Tai labai žemas balsas... be to... Nežinau, kaip teisingiau pasakius... Jis labai grynas.

— Tai dėl įpročio groti gitara niūniuojant.

— Ne, — pasakė ji. — Aš negirdėjau, kad dainininkai ir gitaristai dainuotų taip, kaip jūs. Ak, dabar aš prisiminiau dainininkus, kurių balsus man primena jūsų balsas, na, taip... ten Haityje. Tai negrų balsai...

— Jūs mane giriate, — tariau aš. — Juk geresnių muzikantų nė su žiburiu nesurasi.

— Nekalbėkite kvailysčių!

— Amerikiečių muzika kilo iš ten, — tvirtai pasakiau aš.

— Aš taip nemanau. Visi geriausi orkestrai, kurie groja šokių muziką, — tai baltųjų orkestrai.

— Be abejo, baltųjų padėtis geresnė ir jie gali pasinaudoti atradimais, kuriuos padaro juodieji.

— Nemanau, kad jūs esate teisus. Visi garsūs kompozitoriai — baltieji.

— Pavyzdžiui, Diukas Elingtonas.

— Ne, Geršvinas, Kernas ir kiti.

— Visi jie — emigrantai iš Europos, — paprieštaravau jai. — Ir visi puikiai panaudojo juodųjų atradimus. Vargu ar galima rasti Geršvino kūriniuose originalių pasažų. Jis plagijavo. Pabandykite surasti tokį pasažą „Žydrųjų tonų rapsodijoje“.

— Keistas jūs žmogus, — pasakė ji. — Aš nekenčiu negrų.

To buvo jau per daug. Aš pagalvojau apie Tomą, aš jau buvau pasiruošęs sukalbėti padėkos maldą Dievui. Tačiau dabar aš labai geidžiau šios merginos, todėl reikėjo užgniaužti pyktį. Neverta jaudinti Dievą, kai nori padaryti gerą darbą.

— Jūs tokia kaip ir visos, — pasakiau aš. — Jūs per daug giriate tai, ką kiti jau seniai žino.

— Nesuprantu, ką jūs norite pasakyti?

— Jums reikėtų daugiau keliauti, — paaiškinau aš. — Ar žinote, kad ne tik baltieji amerikiečiai išrado kiną, automobilį, kapronines kojines ir arklių lenktynes. Tai pasakytina ir apie džiazą.

— Pakalbėkime apie kitką, — pasakė Lu. — Jūs skaitote labai daug knygų, ir tiek.

Prie gretimo stalo kiti keturi toliau žaidė bridžą. Jeigu aš nepriversiu šios merginos išgerti, tai iš tiesų nieko nepasieksiu. Reikia būti ryžtingesniam.