Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

— Kur jūs mane vežate, Deksteri?

— Iš pradžių papietausime, o paskui jus nuvešiu ten, kur sakiau.

— Šeštadienį jūs tikriausiai lankysitės pas Eskvitus?

— Taip. Jeigu norite, galime vykti kartu.

Tai buvo puiki galimybė atsikratyti savo senojo kledaro. Toks globėjas kaip Deksteris daug ko vertas.

— Ačiū. Sutarta.

— Li, ar jūs žaidžiate golfą?

— Kartą esu bandęs.

— Ar jūs turite lazdą?

— Ką jūs! Nelaikykite manęs geru žaidėju.

— Eskvitai įsirengę golfo aikštelę. Todėl pasakykite, kad jums uždraudė žaisti gydytojas.

— Lyg tai padės... — sumurmėjau aš.

— Na, o bridžą žaisti ar mokate?

— Šį dalyką išmanau puikiai.

— Iš tiesų?

— Taip.

— Todėl drįstu patarti, kad viena bridžo partija gali būti lemtinga.

— Kodėl? — bandžiau paprieštarauti, — juk aš moku žaisti!..

— Jūs galite pralošti penkis šimtus dolerių nė nemirktelėjęs.

— Tai mane gal ir suglumintų.

— Todėl paklausykite mano patarimo.

— Deksai, šį vakarą jūs stebinate mane, — pasakiau jam. — Jeigu jūs mane pakvietėte tik todėl, kad šių žmonių akyse pasirodyčiau kaip tikras veltėdis, tai tiesiai ir pasakykite, tuomet mums ne pakeliui.

— Li, geriau padėkokite man. Aš linkiu jums gero ir noriu, kad nesukluptumėte prieš šiuos žmones.

— Nesuprantu, kodėl jums tai rūpi.

— Tai man labai rūpi.

Jis sekundę nutilo ir staiga sustabdė mašiną, kad nepravažiuotų degant raudonai šviesai. Pajudėjęs į priekį, pakardas švelniai suspyruokliavo.

— Kas konkrečiai jus domina?

— Norėčiau žinoti, ko norite iš tų merginų?

— Visos gražios merginos vertos to, kad jomis kas nors susidomėtų.

— Apie jus sukasi pulkas mergelių, kurios yra nuostabios ir lengvai prieinamos.

— Nemanau, kad jūsų žodžiai atitinka tikrovę, — pasakiau aš.

Jis pažiūrėjo į mane, lyg kažko iki galo nepasakydamas. Man geriau patiktų, jeigu jis... atidžiau stebėtų kelią.

— Jūs mane stebinate, Li.

— Tikrai, — tariau aš, — tos dvi — mano skonio.

— Aš žinau, kad jums tai patinka, — pasakė Deksas.

Be abejo, jis turėjo omenyje kitką.

— Nemanau, kad su jomis permiegoti daug sunkiau negu su Džude ar Džike, — tvirtai atrėžiau aš.

— Tačiau jūs siekiate ne tik to?

— Tiktai to.

— Tuomet atsargiau. Aš nežinau, ką jūs padarėte Džinai, bet per penkias pokalbio telefonu minutes ji keturis kartus pakartojo jūsų vardą.

— Džiaugiuosi, kad jai padariau tokį įspūdį.

— Jos ne tokios merginos, su kuriomis galima tik permiegoti, o paskui palikti. Manau, kad jos iš tiesų yra kitokios. Aš pažįstu jas jau dešimt metų.

— Ką gi, man pasisekė, — pasakiau aš. — Aš nesiruošiu jų abiejų vesti, bet tikiuosi su jomis abiem permiegoti.

Deksteris, nieko neatsakęs, vėl pažvelgė į mane. Ar papasakojo Džudė jam apie mūsų žaidimus, o gal jis nieko nežino? Manau, kad šis tipas, nors ir nieko nežino, puikiai nutuokia apie tai, kas vyksta aplink.

— Išlipkite, — pasakė jis man.

Dabar aš pastebėjau, kad mašina sustojo prie „Stork“ klubo, ir išlipau.

Įėjau pirmas, rūbinėje Deksteris davė brunetei arbatpinigių. Padavėjas, kurį aš pažinojau, nuvedė mus prie iš anksto užsakyto staliuko. Šioje užeigoje buvo stengiamasi išlaikyti sostinės stilių ir tai atrodė labai komiškai. Praeidamas pro šalį, aš paspaudžiau orkestro vadovui Blekui ranką. Buvo kokteilio valanda, ir orkestras grojo šokių muziką. Daugelį lankytojų pažinojau iš matymo. Tačiau aš buvau pripratęs juos matyti scenoje, ir visada jautiesi šiek tiek nesmagiai, kai jie staiga atsiduria tarp publikos.

Mes atsisėdome, ir Deksas užsakė du trigubus martinio.

— Li, — pasakė jis man, — aš daugiau nebenoriu su jumis kalbėti apie tai, bet būkite atsargus su šiomis merginomis.

— Aš visada atsargus, — atkirtau jam, — nežinau, ką jūs turite omenyje, tačiau savo žingsnius aš visada gerai apgalvoju.

Jis man nieko neatsakė ir po dviejų minučių prabilo apie kitką. Kartais jis liaujasi čiauškęs nesąmones ir iš jo galima išpešti kai ką įdomaus. X

Mes abu išėjome iš klubo neblogai įkaušę ir, nors Deksteris protestavo, aš vis tiek sėdau prie vairo.

— Aš visiškai nejausčiau malonumo, jeigu jūs sužalotumėte mano portretėlį šeštadienio vakarui. Kai važiuojate, jūs visada dairotės į šalis, ir man atrodo, kad aš tuoj žūsiu, — pasakiau.

— Tačiau juk jūs nežinote kelio, Li...

— Na ir kas čia baisaus! Jūs man paaiškinsite.

— Šiame rajone jūs niekada nesate buvęs, taigi paaiškinti bus sudėtinga.

— Ak, Deksai, jūs mane jau įsiutinote. Kur važiuoti?

— Na, gerai, važiuojam į Stifenzo gatvę 300.

— Tai ten? — paklausiau aš, tvirtai rodydamas pirštu vakarinės miesto dalies link.

— Taip. Jūs žinote tą gatvę?

— Aš žinau viską, — užtikrinau. — Dėmesio, judame. Kaip lengva vairuoti šitą žaisliuką.

Deksas jo nemėgo. Jam labiau patiko tėvų kadilakas, bet, palyginus su mano senute, tai buvo nuostabus daiktas.

— Mes važiuojame į Stifenzo gatvę?

— Netoli jos, — atsakė Deksas.

Jis buvo išgėręs daug alkoholio, tačiau laikėsi šauniai, lyg būtų visiškai blaivutėlis.

Mes užsukome į vargšų kvartalo centrą. Stifenzo gatvės pradžia atrodė gana padoriai, o nuo 200-ojo numerio gyvenamieji namai atrodė skurdžiai ir toliau vienaaukštės lūšnelės darėsi vis skurdesnės. Ties 300-uoju numeriu namai buvo dar pakenčiami. Prie kai kurių stovėjo seni fordai. Aš sustabdžiau Dekso karietą ten, kur jis paprašė.

— Eime, Li, — pasakė jis. — Ten, iki galo.

Jis uždarė dureles, ir mes patraukėme keliu. Pasukę į šoninę gatvelę, nuėjome dar kokį šimtą metrų. Čia augo medžiai, aplink matėsi apleisti daržai, sodai. Deksas sustojo prie dviejų aukštų pastato. Antrasis šio namo aukštas buvo medinis. Tvorelė, juosianti sodą, tiksliau sakant, medžio kamienų nuolaužas, atrodė kaip naujutėlė. Jis įėjo į namą net neperspėjęs manęs. Buvo beveik visiškai sutemę ir užkampiuose plaikstėsi keisti šešėliai.

— Įeikite, Li, — pasakė jis. — Pagaliau mes atvykome.

— Aš eisiu paskui jus.

Prie namo augo erškėtrožė — tai buvo vienintelis krūmas, kurio aromatas nustelbė aplink viešpataujančios netvarkos tvaiką. Deksas greitai užlipo lauko laipteliais, kurie buvo įrengti prie šoninės namo sienos. Paskambinus duris mums atidarė stora negrė. Nepasakiusi nė žodžio, ji atsuko mums nugarą ir Deksas nuėjo jai įkandin. Aš uždariau paskui save duris.

Jos ramiai sėdėjo ant sofos, abi vilkėjo palaidinėmis ir segėjo labai trumpais sijonais.

— Šie ponai atnešė jums dolerių, — pasakė negrė. — Elkitės su jais kuo meiliau.

Ji uždarė duris palikdama mus vienus su mergelėmis. Aš pažvelgiau į Deksterį.

— Nusirenkite, Li, — tarė jis. — Čia juk labai karšta.

Paskui jis kreipėsi į rusvaplaukę.

— Ateik, padėk man, Džo.

— Mano vardas Polė, — pasakė mergaitė. — Jūs duosite man dolerių?

— Žinoma, — patvirtino Deksas.

Jis ištraukė iš kišenės sulamdytą dešimties dolerių kupiūrą ir padavė ją mažylei.

— Padėk man atsisegti kelnes.

Iki to momento aš stovėjau tarsi suakmenėjęs. Aš stebėjau, kaip rusvaplaukė atsistojo. Jai tikriausiai buvo šiek tiek daugiau negu dvylika metų.

Iš po labai trumpo sijono matėsi apvalus užpakaliukas. Aš jaučiau, kad Deksas žiūri į mane.