Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Aš, matyt, važiavau aštuoniasdešimt penkių mylių per valandą greičiu, o gal šiek tiek greičiau; tai buvo viskas, ką galėjau išpešti iš mašinos, tačiau greitai riedėjau nuokalne ir pamačiau, kaip rodyklė nuo skaičiaus „du“ peršoko prie skaičiaus „trys“, o paskui — „keturi“. Jau seniai išaušo. Dabar prasilenkdavau su kitomis mašinomis, kai kurias aplenkdavau. Ilgą laiką važiavęs su įjungtu signalu, dabar jį išjungiau; juk kelyje galėjau sutikti motociklais važiuojančius policininkus, o laiko buvo pakankamai, kad suspėčiau pasprukti nuo jų. Kai nuvyksiu, paimsiu Džinos mašiną, bet, Dieve maloningasis, kada aš nusibelsiu?..

Aš ėmiau snausti ir vos neužknarkiau kaip kiaulė. Norėdamas nuvažiuoti kuo greičiau, ties posūkiu nesumažinau greičio, padangos siaubingai sucypė. Mašina išvažiavo beveik į kairįjį kelio kraštą, bet avarijos pavyko išvengti. Aš vis dar lėkiau tarsi pamišėlis ir dabar juokiausi kaip linksmas mažylis, kai jis šoko aplink stalą niūniuodamas dainelę „Kai ateina šventieji...“ Dabar man nebuvo taip baisu. XXI

Privažiavus viešbutį, mane vėl ėmė purtyti tas prakeiktas drebulys. Buvo maždaug pusė dvyliktos. Džiną turėjo laukti manęs po pusryčių. Aš atidariau dešiniąsias dureles ir išlipau pro tą pusę, kadangi labai skaudėjo ranką.

Viešbutis — vietinio stiliaus pastatas, buvo išdažytas baltai, žaliuzės tebebuvo nuleistos. Nors buvo jau spalio pabaiga, šiose vietose dar švietė kaitri saulė. Tai buvo toli gražu ne tokie ištaigingi rūmai, kaip skelbė laikraštis, bet geresnę, nuošalesnę vietą vargu ar galėjai surasti.

Aš suskaičiavau tuziną pastatų, esančių toliau nuo kelio, kuriuose galima buvo ir pavalgyti, ir mašiną sutvarkyti. Juose, matyt, laikinai apsistodavo sunkvežimių vairuotojai. Prisiminiau, jog miegamieji kotedžai būna šiek tiek toliau nuo viešbučio, ir pagalvojau, kad jie tikriausiai yra ties pagrindinės trasos posūkiu. Kelias staiga pasisuko, ir aš netikėtai vos nesusidūriau su Džinos mašina, stovinčia prie gana tvarkingos lūšnos. Aš įėjau nepasibeldęs.

Ji sėdėjo krėsle, lyg ir snaudė; atrodė nekaip, bet, kaip visada, buvo gražiai apsirengusi. Aš norėjau ją pažadinti, tačiau tuo momentu suskambo telefonas. Siaubingai išsigandęs prišokau prie jo. Mano širdis tarsi apmirė. Aš pakėliau ragelį ir vėl jį padėjau ant telefono aparato. Aš žinojau, kad skambinti galėjo tik Deksteris. Deksteris arba policija. Džiną pasitrynė akis. Ji atsistojo ir pirmiausia aš pabučiavau ją taip, kad ji vos kvapą atgavo. Džiną visiškai išsibudino, kai aš apkabinau ją per pečius norėdamas išsivesti iš čia. Tuo momentu ji pamatė tuščią mano rankovę.

— Kas atsitiko, Li?

Ji atrodė mirtinai išsigandusi. Aš nusijuokiau. Juokiausi ilgai.

— Nieko rimto. Nevykusiai pargriuvau išlipdamas iš mašinos ir susižeidžiau alkūnę.

— Jums bėga kraujas!

— Tai tik įdrėskimas... Eime, Džiną. Prailgo man ta kelionė. Noriu pabūti su jumis dviese.

Ir vėl suskambo telefonas. Išgirdus skambutį per mano kūną tarsi perbėgo elektros srovė. Aš nesusivaldžiau, griebiau aparatą ir nutrenkiau jį ant grindų.

Paskui sutrypiau jį kojomis. Ir staiga man pasirodė, kad daužau batais Lu veidą. Mane išpylė prakaitas ir norėjosi sprukti. Pajutau, kad mano lūpos virpa; atrodžiau turbūt lyg pamišėlis.

Laimė, kad Džiną nesispyriojo. Kai ji išėjo, aš paprašiau, kad sėstų į savo mašiną. Nuvažiuosim kur nors toliau, o paskui sugrįšim papusryčiauti, pasakiau. Atrodė, jog Džinai vis tiek, ji buvo vangi. Vėl buvo tarsi ne savo kailyje, matyt, dėl kūdikio, kurio laukėsi. Aš paspaudžiau akceleratorių. Mašina pajudėjo, ir mes netikėtai atsilošėme į sėdynės atramas, tačiau viskas baigėsi laimingai. Tik išgirdęs motoro burzgimą nusiraminau. Kažką pasakiau Džinai, norėdamas atsiprašyti dėl telefono. Ji prisiglaudė prie manęs ir padėjo galvą man ant peties.

Nuvažiavęs dvidešimt mylių, ėmiau ieškoti vietos, kur galėčiau sustoti. Kelias kilo į kalvą. Kai nusileisiu žemyn, bus kaip tik tinkama vieta, pagalvojau. Aš sustabdžiau mašiną. Džiną išlipo pirmoji. Kišenėje užčiuopiau Lu revolverį. Aš nenorėjau iš karto juo pasinaudoti. Net viena ranka aš galėjau pribaigti Džiną. Ji pasilenkė pasitaisyti batelio ir aš pamačiau iš po trumpo sijono kyšančias jos šlaunis, standžiai aptemptus klubus. Pajutau, kaip mano burna išdžiūvo. Ji sustojo prie krūmo. Prisėdus iš šios vietos kelio nesimatė.

Ji atsigulė ant žemės; aš pasismaginau su ja tuoj pat, bet ne iki galo. Pasistengiau nusiraminti, nors tas prakeiktas mano daikčiukas buvo labai įsiaudrinęs; man pasisekė patenkinti ją gana greitai. Kulminacijos momentu aš tariau:

— Ar jums visada taip gera, kai dulkinatės su kitos odos spalvos vyrais?

Ji nieko neatsakė. Ji tiesiog amo neteko.

— Kadangi mano gyslomis teka aštuntadalis negrų kraujo.

Kai ji atmerkė akis, aš nusijuokiau. Ji nieko nesuprato. Tada jai papasakojau istoriją apie mažylį, apie tai, kaip jis įsimylėjo mergaitę ir kaip jos tėvas bei brolis susidorojo su juo; pasakiau jai, ką norėjau padaryti Lu ir jai atkeršydamas už brolio mirtį. Pasirausęs kišenėje suradau Lu laikroduką ir parodžiau jai. Pasakiau, kad labai apgailestauju, neatvežęs jai sesers akių, nes po nedidelės mano procedūros jos veidas gerokai nukentėjo.

Man buvo sunku apie tai kalbėti. Ji gulėjo šalia manęs su užsmauktu ant pilvo sijonu. Aš pajutau, kaip per nugarą nubėgo skruzdėlytės, ir mano ranka suspaudė jos kaklą. Aš negalėjau tam pasipriešinti, tai buvo žodžiais nenusakomas jausmas. Paskui aš atleidau ranką ir beveik atsistojau. Jos veidas jau ėmė mėlynuoti, ji jau nejudėjo. Ji net nesipriešino, kai smaugiau, nors dar kvėpavo. Išsitraukiau iš kišenės Lu revolverį ir tiesiai į kaklą suvariau dvi kulkas; išsiveržė kraujas. Jis lėtai, su protrūkiais, švelniai čiurlendamas tekėjo srovele. Po vokais pamačiau siaurą baltą ruoželį, paskui ji keistai išsirietė, matyt, tai buvo mirties agonija. Apvertęs ją, kad daugiau nematyčiau veido, kol buvo dar šilta, aš padariau su ja tą patį, ką ir miegamajame.

Po to, matyt, aš netekau sąmonės. Kai atsigavau, ji buvo jau atšalusi ir aš negalėjau pajudinti jos iš vietos. Palikęs lavoną aš grįžau prie mašinos. Vos vilkau kojas, kažkas sublizgėjo prieš mano akis; sėsdamas prie Džinos mašinos vairo prisiminiau, kad viskis liko mano automobilyje, ir mano sveikoji ranka vėl pradėjo drebėti. XXII

Seržantas Kalogas padėjo ragelį ant rašomojo stalo.

— Mes negalime jo suimti, — pasakė jis.

Karteris palingavo galvą.

— Galima pabandyti.

— Neįmanoma teturint du motociklus areštuoti tipą, kuris su savo aštuoniasdešimt kilogramų sveriančiu automobiliu lekia šimto mylių per valandą greičiu!

— Galima pabandyti. Mes rizikuojame savo kailiu, bet pabandyti galime.

Berau kol kas tylėjo. Tai buvo aukštas, tamsiaplaukis, lieknas vaikinas. Jis kalbėjo nesklandžiai, su akcentu.

— Aš manau taip pat, — pasakė jis.

— Eime? — paklausė Karteris.

Kalogas pažiūrėjo į juos.

— Vaikinai, jūs rizikuojate savo kailiu, bet būsite paaukštinti pareigomis, jeigu jums pasiseks jį sučiupti.

— Reikia sutramdyti prakeiktą negrą, kad jis neišnaikintų mūsų šalies piliečių ugnimi ir kalaviju, — pasakė Karteris.

Kalogas nieko neatsakė, tik pažiūrėjo į laikrodį.

— Dabar penkios valandos, — pasakė jis. — Jie paskambino prieš dešimt minučių... Jis turėtų pravažiuoti po penkių minučių... žinoma, jeigu pravažiuos, — pridūrė jis.