Борис Виан - Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų

Aš sustabdžiau mašiną, gurkštelėjau iš butelio ir pasakiau jai, kad išliptų laukan. Ji atidarė dureles ir paėmė savo krepšį; aš nusekiau iš paskos. Ji pasuko medžių link, sustojo jų nepriėjusi ir paprašė manęs cigaretės; deja, aš buvau palikęs jas mašinoje. Paprašiau jos, kad palauktų manęs; ji pradėjo raustis savo krepšyje ieškodama jų, bet aš tekinas jau bėgau prie mašinos. Paėmiau ir butelį. Jis buvo beveik tuščias, tačiau bagažinėje turėjau dar kelis.

Grįžtant atgal eiti buvo sunkiau, ir aš artėdamas prie jos pradėjau segioti; tuo metu išgirdau revolverio šūvį ir tuoj pat pajutau, kad mano kairioji alkūnė tarsi suskilo; ranka nusviro ties pilvu. Jeigu nebūčiau tuo metu segiojęsis kelnių, tai šitas daiktelis būtų pakliuvęs man į plaučius.

Dabar mintys sukosi galvoje žaibiškai. Po sekundės aš puoliau ją ir išsukau jai ranką, paskui iš visų jėgų kumščiu smogiau į smilkinį, kadangi ji norėjo man įkąsti. Deja, aš atsidūriau nepatogioje pozicijoje, be to, jaučiau siaubingą skausmą. Ji gavo tai, ko nusipelnė, ir susmuko ant žemės kaip negyva; bet aš dar nebaigiau savo darbo. Aš paėmiau revolverį ir įsidėjau į kišenę. Tai buvo 6,35 kalibro ginklas, toks pat, kaip ir mano, bet kalė gana gerai nusitaikė. Aš tekinas nubėgau prie mašinos, dešine ranka prilaikydamas kairiąją ir, matyt, atrodžiau kaip su kiniška kauke. Buvau taip įsiutęs, kad net užmiršau, jog esu sužeistas.

Aš suradau tai, ko ieškojau — virvę — ir sugrįžau. Lu sujudėjo. Ją surišti galėjau tik viena ranka. Man labai skaudėjo, bet kai baigiau darbą, užtvojau jai per veidą, nutraukiau nuo jos sijoną, suplėšiau megztinį bei vėl daužiau ją per veidą. Teko ją prilaikyti keliu, kol nutraukiau tą prakeiktą megztinį, vis dėlto man pavyko atsegti jo priekį. Pamažu švito; dalį jos kūno dengė tamsus medžių šešėlis.

Tą momentą ji pabandė prabilti ir pasakė man, kad aš nepermiegosiu su ja, jog ji ką tik paskambino Deksui ir paprašė, kad jis perspėtų „faraonus“. Ji iš karto suprato, koks aš niekšelis, kai prabilau apie tai, kad reikia pribaigti jos seserį. Aš gardžiai nusijuokiau, tada ir ji pabandė išspausti kažką panašaus į šypseną. Aš smogiau kumščiu jai į žabtus. Jos krūtys buvo stangrios ir šaltos. Paklausiau, kodėl ji šovė į mane. Ji pasakė, kad esu šlykštus negras. Tai ji sužinojo iš Deksterio ir važiavo su manimi tik todėl, kad norėjo perspėti Džiną ji nekenčia manęs labiau už viską pasaulyje.

Aš vėl nusijuokiau. Mano krūtinėje tarsi daužėsi kalvio kūjis, rankos drebėjo, be to, iš kairiosios tekėjo kraujas.

Tada aš pasakiau jai, kad baltieji nužudė mano brolį ir kad mane sugauti bus ne taip lengva; šiaip ar taip, ji gaus savo porciją. Tai pasakęs, aš suspaudžiau vieną jos krūtį taip stipriai, kad ji vos nenualpo, bet ji tylėjo. Aš daužiau ją kol neteko sąmonės. Paskui ji vėl atmerkė akis. Aušo rytas, ir dar blausioje šviesoje aš mačiau, kad jos akys blizga nuo ašarų ir įniršio. Aš pasilenkiau prie jos ir, matyt, uosčiau ją kaip koks gyvulys. Tada Lu ėmė klykti. Aš įkandau jai į tarpukojį. Mano burną buvo pilna juodą šiurkščių plauką aš trumpam palikau ją ramybėje, o paskui vėl įsisiurbiau — daug žemiau, kur oda švelnesnė. Aš prisiuosčiau jos kvepalų. Ji buvo pasikvėpinusi ir ten, bet žviegė ji kaip kiaulė. Nuo to riksmo mano kūnu bėgiojo skruzdėlytės. Aš sukandau dantis iš visų jėgų. Pajutau, kad į mano burną ima srūti kraujas; jos liemuo kilnojosi, nors ji ir buvo surišta virve. Mano veidas apsitaškė krauju ir aš šiek tiek priklaupiau ant kelių. Dar niekada nebuvau girdėjęs taip siaubingai rėkiančios moters. Netikėtai aš pajutau, kaip sperma išsiliejo man į kelnes. Tai mane dar labiau sukrėtė ir aš išsigandau: o jeigu staiga mus kas nors užkluptų? Brūkštelėjęs degtuką pamačiau, kad ji visa kruvina. Galų gale ėmiau daužyti ją dešiniuoju kumščiu, iš pradžių į žandikaulį, kol išmušiau dantis, paskui žemiau — aš norėjau, kad ji liautųsi rėkusi. Aš sudaviau dar stipriau, o paskui nusmaukiau sijoną ir užkimšau burną. Tada aš atsisėdau jai ant galvos. Ji rangėsi kaip vikšras. Aš nesitikėjau, kad ji taip įnirtingai kovos dėl savo gyvybės. Tai mane dar labiau siutino. Dabar aš galėjau jai gyvai nunerti odą. Aš atsistojau, kad galėčiau ją pribaigti kojomis, ir visu kūnu užguliau į gerklę įgrūdęs savo batą. Kai ji jau nejudėjo, aš vėl pajutau, kad mano tarpukojis sušlapo. Mano keliai virpėjo, ir aš pats išsigandau, kad galo negaučiau. XIX

Dabar man reikėjo paimti kastuvą ir kaplį bei užkasti ją, bet aš bijojau policijos. Aš nenorėjau, kad mane sučiuptų nespėjus likviduoti Džinos. Aš negalėjau nuleisti rankų dėl mažylio, todėl atsiklaupiau ant kelių prie Lu. Atrišau virvutę, kuria buvau surišęs jai rankas: ties liemeniu buvo likę gilūs randai. Kaip ir visi numirėliai, ji suglebo, krūtys subliūško. Aš nenutraukiau sijono nuo jos veido. Nenorėjau daugiau jos matyti, pasiėmiau tik laikrodėlį. Aš norėjau turėti nors vieną jos daiktą.

Netikėtai susimąsčiau apie tai, kaip aš atrodau, ir nubėgau prie savo mašinos. Pažvelgęs į užpakalinį veidrodėlį, pamačiau, kad viskas lengvai pataisoma. Veidą apšlaksčiau viskiu, ranka jau nebekraujavo, mat aš buvau nutraukęs rankovę ir standžiai aprišęs ranką skarele. Aš vos nekaukiau iš skausmo, man labai skaudėjo: juk reikėjo sulenkti ranką. Iš bagažinės šiaip taip ištraukiau antrą viskio butelį. Tam sugaišau nemažai laiko. Saulė jau kilo. Paėmiau iš mašinos Lu paltą ir užmečiau ant jos lavono; aš nenorėjau tampyti šio daikto. Aš nejaučiau žemės po savo kojomis, bet rankos drebėjo mažiau.

Vėl sėdau prie vairo ir nuvažiavau. Spėliojau, ką ji galėjo pasakyti Deksui. Jos vapaliojimai apie policiją mane sudomino, tačiau rimtai aš nesusimąsčiau. Tai buvo kažkas tolima, kaip muzikinis filmas.

Aš geidžiau Džinos ir norėjau dar kartą patirti tai, ką patyriau žudydamas jos seserį. Tik dabar suradau tai, ko seniai ieškojau. Policijos, žinoma, aš bijojau, tačiau niekas negalėjo sutrukdyti man padaryti tai, ką buvau numatęs. Laikas buvo mano sąjungininkas. Jiems teks pabėgioti, kol sučiups mane. Man dar reikėjo nuvažiuoti beveik tris šimtus mylių. Mano kairioji ranka visiškai nutirpo ir aš lėkiau keliu kaip pamišęs. XX

Kai iki vietos liko važiuoti maždaug vieną valandą, aš kai ką prisiminiau. Prieš akis iškilo ta diena, kai pirmą kartą į rankas paėmiau gitarą. Tai atsitiko pas kaimyną. Jis paslapčia mokė mane groti. Išmokau tik vieną melodiją „Kai ateina šventieji“, ją grojau darydamas pauzes ir pritardamas balsu. Vieną vakarą aš parsinešiau gitarą namo norėdamas padaryti siurprizą. Tomas pradėjo dainuoti kartu su manimi, o mažylis tarsi iš proto išsikraustė — jis ėmė šokti aplink stalą, paėmė lazdą ir pradėjo ją sukti. Tuo metu sugrįžo tėvas; jis dainavo bei juokėsi kartu su mumis. Gitarą aš grąžinau kaimynui, bet kitą dieną ant savo lovos radau naują — atsitiktinai nupirktą, bet visiškai neblogą. Ir kiekvieną dieną mokiausi ja groti. Gitara — tai instrumentas, kuris padaro mus tingius. Paimi ją, atlieki kūrinį, o paskui numeti šalin, pakvailioji ir vėl čiumpi, kad galėtum po vieno dviejų akordų paniūniuoti. Taip dienos prabėga labai greitai.

Aš atsikvošėjau, kai pakratė mašiną. Matyt, buvau užsnūdęs. Nejaučiau kairiosios rankos ir nežmoniškai norėjau gerti. Vėl stengiausi prisiminti senus laikus, kad galėčiau atsipalaiduoti, todėl norėjau kuo greičiau nusibelsti į sutartą vietą, kadangi mano širdis daužėsi kaip pašėlusi, o dešinioji ranka virpėjo ant vairo vos tik atsikvošėdavau. Vairuoti galėjau tik viena ranka. Įdomu, ką šią minutę daro Tomas; jis turbūt meldžiasi arba moko mažylius; paskui prisiminiau Klemą ir Baktono miestelį, kuriame pragyvenau tris mėnesius pelningai dirbdamas knygyne, paskui — Džikę ir tą momentą, kai suartėjau su ja vandenyje. Koks skaidrus buvo tą dieną vanduo. Džikė, tokia jaunutė, švelni ir nuoga, lyg kūdikėlis; ir staiga vėl prieš akis iškilo Lu bei jos plaukų kuokštelis tarpukojyje — juodas, šiurkštus; prisiminiau ir tai, ką jutau kandžiodamas ją, — lyg kažką švelnaus ir sūraus, karšto ir kvepiančio kvepalais; man vėl ausyse pasigirdo jos klyksmas, pajutau, kaip nuo kaktos varva prakaito lašai, ir negalėjau patraukti rankos nuo prakeikto vairo, kad galėčiau ją nusišluostyti. Man atrodė, kad skrandis prisipildė dujų, kurios spaudžia diafragmą, ir kad plaučiai tuoj išlėks į orą, o Lu, atrodė, rėkia man tiesiai į ausį.