Джон Апдайк - Teroristas

— Mokytojas ne iš čia. Iš mečetės. Šeichas Rašidas, imamas. Mes kartu studijuojame šventąjį Koraną.

Levis, bandydamas suvaldyti savo antipatiją, sako:

— Taip. Ar aš žinau, kur ta mečetė? Bijau, ne. Žinau tik tą didžiulę mečetę Tildeno gatvėje, kurią juodaodžiai musulmonai po septintojo dešimtmečio riaušių pastatė griuvėsiuose. Ar ją turėjai omenyje?

Jis pats to nenorėdamas kalba šiurkščiai. Juk ne šis vaikis pažadino jį ketvirtą ryto, užteršė smegenis mintimis apie mirtį ar pavertė Betę pasibaisėtinai stora.

— Tai mečetė Vakarų Pagrindinėje gatvėje, sere, už šešių kvartalų nuo Liepų alėjos.

— Reigano alėjos. Ją pervadino pernai, — sako Levis, nepritariamai čiaupydamas lūpas.

Tačiau vaikinas neužkimba. Šiems paaugliams politika — tamsus įžymybių rojaus užkampis. Pasak apklausų, jie laiko Kenedį geriausiu prezidentu po Linkolno, nes jis turėjo garsenybės bruožų, be to, jie nežino jokių kitų — net Karterio su Fordu, nebent Klintoną ir Bušus, jei sugeba šiuos vieną nuo kito atskirti. Jaunasis Malojus — kita pavardė vis užstringa Levio atmintyje — tuo metu sako:

— Ta mečetė — pilnoje krautuvėlių gatvėje virš grožio salono ir vietos, kur apmoka čekius. Ją nelengva rasti, ypač pirmą kartą.

— Ir tos sunkiai surandamos vietos imamas liepė tau pereiti į profesinį mokymą.

Vaikinas vėl dvejoja, gindamas tai, ką gina, ir drąsiai žvelgdamas didžiulėmis juodomis akimis, kurių rainelę sunku atskirti nuo lėliukės, taria:

— Jis sako, kad pasiruošimo universitetui programa daro man tvirkinamą įtaką, — netinkama filosofija ir netinkama literatūra. Vakarų kultūra neteko Dievo.

Džekas Levis atsilošia senoje girgždančioje kėdėje ant ratukų ir atsidūsta:

— Norėčiau, kad taip būtų, — ir išsigandęs bėdų su mokyklos taryba ir skandalo laikraščiuose, jei jie nugirstų, ką pasakė mokiniui, susigriebia: — Netyčia išsprūdo. Tie krikščionys evangelikai įsipyko iki gyvo kaulo: kaltina Darviną, kad Dievas prastai atliko savo darbą kurdamas visatą.

Tačiau vaikis neklauso, toliau lenkia savo:

— Kadangi Vakarai neteko Dievo, jie apsėsti sekso ir prabangos dalykų. Pažiūrėkite televizorių, pone Levi, jie visada naudojasi seksu, kad parduotų jums tai, kas nereikalinga. Pažvelkite į mokykloje dėstomą istoriją — grynas kolonializmas. Juk matote, kaip krikščionys išskerdė vietinius amerikiečius, pažabojo ir engia Aziją ir Afriką, o dabar ėmėsi islamo — žydų valdomo Vašingtono galybė nori atimti Palestiną.

— Oho! — nusistebi Džekas, galvodamas, ar vaikinas supranta, kad kalbasi su žydu. — Neblogas sąrašas dalykų, skirtų atkalbėti nuo universiteto programos.

Kai Ahmadas, žvelgdamas į tokią savo minėtą neteisybę, išplečia akis, Džekas pastebi, kad jo akių rainelės ne visai juodos, — tamsiai rudos su žaliu atspalviu, su trupinėliu Malojaus.

— Ar imamas kada nors minėjo, — leisdamas kėdės atramai nelyginant susimokius jį palenkti prie stalo, klausia Džekas, — kad toks protingas vaikinas, gyvenantis mūsų įvairiapusėje ir pakančioje visuomenėje, turėtų susipažinti su skirtingais požiūriais ir nuomonėmis?

— Ne, — netikėtai atžariai atsako Ahmadas, iššaukiamai papūtęs putlias lūpas. — Šeichas Rašidas to nesiūlė, sere. Jo manymu, toks reliatyvistinis požiūris žemina religiją, leidžia suprasti, kad religija nesvarbi. Jūs tikite tuo, aš tikiu anuo, mes sutariam tarpusavy — toks amerikiečių būdas.

— Aišku. O jam amerikiečių būdas nepatinka?

— Jis to pakęst negali.

Džekas Levis, vis dar palinkęs, sudeda alkūnes ant stalo ir susimąstęs įremia smakrą į sunertus pirštus.

— O tu, pone Malojau? Taip pat negali jo pakęsti?

Vaikinas vėl droviai nuleidžia akis.

— Aš, žinoma, nejaučiu neapykantos visiems amerikiečiams. Tačiau Amerikos būdas — bedievių būdas. Jis veda į siaubingą pražūtį.

Jis nesako: Amerika nori pasiglemžt mano Dievą. Jis gina savo Dievą nuo šio įtaraus, apsileidusio, nepatiklaus seno žydo ir giliai širdyje saugo įtarimą, kad šeichas Rašidas taip pasiutusiai besąlygiškai laikosi savo dogmų todėl, kad Dievas slapčia pabėgo iš jo blyškių jemeniečio akių — pilkšvai melsvų sunkiai perprantamų kafirės moters akių. Ahmadas, augęs be tėvo su nerūpestinga netikinčia motina, priprato būti vieninteliu Dievo patikėtiniu, žmogumi, kuriam Dievas tapo nematomu, bet juntamu palydovu. Dievas visada su juo. Kaip sakoma devintojoje suroję: Nėra kito globėjo ar pagalbininko, tik Dievas 7 Dievas — jam artimiausias asmuo, Siamo dvynys, sujungtas su visomis jo kūno dalimis — tiek viduje, tiek išorėje, į jį bet kurią akimirką galima kreiptis malda. Dievas yra jo džiaugsmas ir laimė. O šis senas žydų velnias, prisidengdamas sukta išmintimi ir apsimestinai tėviškomis manieromis, ketina išardyti šią svarbiausiąją sąjungą ir atimti iš jo Gailestingąjį ir Gyvybę Teikiantįjį.

Džekas Levis vėl atsidūsta ir ima galvoti apie kitą susitikimą — apie dar vieną vargstantį, paniurusį, suklaidintą paauglį, ketinantį klimpti į pasaulio liūną.

— Na, gal ir nederėtų to sakyti, Ahmadai, bet turėdamas omenyje tavo pažymius, testų rezultatus, išskirtinę savitvardą, laikyseną ir rimtumą, manau, kad tavo — kaip jis ten? — imamas padėjo tau iššvaistyti baigiamosios klasės metus. Gaila, kad nelikai pasiruošimo universitetui programoje.

Ahmadas skuba apginti šeichą Rašidą:

— Sere, mes neturime lėšų susimokėti už universitetą. Motina įsivaizduoja esanti dailininkė ir, užuot dar dvejus metus mokiusis, kol nėjau į mokyklą, ji metė mokslus ir tapo slauge.

Levis sušiaušia retus ir taip ištaršytus plaukus.

— Aišku, supratau. Sunkūs atėjo laikai — saugumas sustiprintas, o Bušo karas suryja visą perviršį. Tačiau, pripažinkime, esama daugybės stipendijų protingiems ir atsakingiems spalvotųjų vaikams. Esu įsitikinęs, galėtume tau ją gauti. Ne Prinstone, ir greičiausiai ne Ratgerse, bet Blumfilde, Seton Hole, Ferlei Dikinsone ar Kyne būtų puiku. Bet dabar tai tuščios šnekos. Gailiuosi, kad anksčiau nesiėmiau tavo bylos. Gauk mokyklos baigimo atestatą ir pažiūrėsim, ką manysi apie universitetą po metų ar dvejų. Žinai, kur mane rasti, aš pagelbėsiu, kuo galėsiu. O kuo, leiskite paklausti, užsiimsi baigęs mokyklą? Jei neturi nusižiūrėjęs jokio darbo, siūlyčiau stoti į armiją. Tai dabar nėra mėgstamiausia vieta, tačiau siūlo vis dar nemažai — išmoko tam tikrų įgūdžių, o vėliau padeda įsigyti išsilavinimą. Man padėjo. O jei nors truputį moki arabiškai, tikrai priims išskėstom rankom.

Ahmado veidas sustingsta.

— Armija pasiųs mane kautis prieš savo brolius.

— Arba kautis už tavo brolius — gali būti ir taip. Ne visi irakiečiai — maištininkai. Dauguma jų ne tokie. Jie tik nori užsiimti savo reikalais. Juk ten prasidėjo civilizacija. Prieš pasirodant Sadamui tai buvo daug žadanti maža šalis.

Berniukas rūsčiai suraukia antakius, tankius ir plačius kaip suaugusiojo, nors plaukeliai ir plonesni. Ahmadas atsistoja, ketindamas eiti, tačiau Levis dar nepasirengęs jo paleisti.

— Aš klausiau, — neatlyžta jis, — ar turi nusižiūrėjęs kokį darbą?

Atsakymas ištariamas nenoriai:

— Mokytojas mano, kad turėčiau vairuoti sunkvežimį.

— Vairuoti sunkvežimį? Kokį sunkvežimį? Jų yra įvairiausių. Tau tik aštuoniolika, ir aš atsitiktinai žinau, kad dar trejus metus negalėsi vairuoti nei vilkiko, nei benzinvežio, netgi mokyklinio autobuso. Egzaminas tokioms teisėms įgyti labai sunkus. Kol tau nesukaks dvidešimt vieneri, negalėsi išvažiuoti už valstijos ribų. Negalėsi vežti pavojingų medžiagų.