Джон Апдайк - Teroristas

Su palengvėjimu ir gailesčiu jis pastebi, kad šis sarkazmas ją įžeidė ir daugiau ji apie tai nekalbės. Ji išdidžiai, senamadiškai kilsteli galvą ir sako:

— Turbūt nuostabu visiškai negalvoti apie tai, kas rūpi visiems aplinkui, — ir grįžta į miegamąjį kloti lovų ir su tokia pačia įstanga rengtis į darbą bibliotekoje.

Kuo aš nusipelniau, klausia jis savęs, tokios ištikimybės, tokio žmonos pasitikėjimo?

Jis šiek tiek nusivylęs, kad ji taip ramiai priėmė šiurkščią pastabą, jog jų sūnus, klestintis oftalmologas, turintis tris saulės nubučiuotus, mielus, klusnius akiniuotus vaikučius ir dažytą blondinę žmoną iš Šort Hilso, grynakrauję žydę, apsimestinai draugišką, bet iš tikrųjų atšiaurią, nenori, kad jo tėvai gyventų šalia. Jie su Bete turi susikūrę savų mitų ir, pasak vieno, Markas myli juos taip pat, kaip jie — bejėgiškai, nes lizdelyje tik vienas kiaušinis — myli jį. Tiesą sakant, Džekas mielai atsisveikintų su šia vieta — jis visą gyvenimą nugyveno sename pramoniniame merdėjančiame mieste, lėtai virstančiame trečiojo pasaulio džiunglėmis, tad persikėlęs į Saulės juostą pasijustų geriau. Betė taip pat. Praėjusi žiema jų regione buvo žiauri, ir tamsiuose užkaboriuose tarp ankštai sustatytų kaimynų namų dar guli pajuodusio nuo purvo sniego krūvelės.

Centro mokykloje jis užima vieną iš mažiausių kambarėlių — buvusį sandėliuką su išlikusiomis pilkomis metalinėmis lentynomis, prigrūstomis universitetų katalogų, telefono abonentų knygų, psichologijos vadovėlių, pigių brošiūrų ir leidinių — tokių, kaip „Nation“ žurnalo formato savaitraštis „Miesto darbo rinka“, rašančio apie regiono darbo jėgos reikmes ir techninio mokymo įstaigas. Kai prieš aštuoniasdešimt metų buvo statomi šie rūmai, atskiros patalpos konsultantams nebuvo būtinos: konsultavo visi — mylintys tėvai šeimoje, moralistinė populiarioji kultūra už jos ribų, ir šiaip patarimų niekas negailėjo. Vaikas gaudavo daugiau patarimų, nei sugebėdavo suvokti. O dabar Džekui Leviui paprastai tenka kalbėtis su vaikais, regis, neturinčiais tėvų iš kūno ir kraujo, — gyvenimo instrukcijas jie gauna iš elektroninių vaiduoklių, siunčiančių signalus per pilną žmonių kambarį ar dunksinčių juodose porolono ausinėse, arba užkoduotas painiose žaidimų programose, kurių figūrėlės mėšlungiškai trūkčioja sprogimų ritmu. Mokiniai konsultantui atrodo it rinkinys kompaktinių plokštelių, jų blizgus paviršius neatskleidžia jokio turinio — reikalinga speciali aparatūra.

Šis abiturientas — penktas pusvalandžio trukmės pokalbis šį ilgą varginantį rytą — aukštas, lieknas, rusvaodis vaikinas juodais džinsais ir akinamai baltais marškiniais. Baltuma žilpina Džekui Leviui akis, taip anksti atsibudus jam maudžia galvą. Ant aplanko su vaikino pažymiais užrašyta AHMADAS (AŠMAVIS) MALOJUS.

— Įdomus jūsų vardas, — sako Levis jaunuoliui.

Leviui šis vaikis kažkuo patinka: nemirksinčiomis rimtomis akimis, atsargiu mandagumu, slypinčiu putlių, minkštų lūpų išlinkime, kruopščiai nukirptais ir sušukuotais plaukais — tiesiu nuo kaktos kylančių vielučių kuodu.

— Kas tas Ašmavis? — klausia konsultantas.

— Ar galiu paaiškinti, sere?

— Taip, prašau.

Jaunuolis kalba su skausmingu išdidumu, mėgdžiodamas, Levis jaučia, pažįstamą suaugusįjį, kalbantį ceremoningai ir sklandžiai:

— Aš esu baltosios amerikietės ir egiptiečio studento vaisius. Jie susipažino Naujojo Džersio universitete Naujajame Prospekte. Mano motina, šiuo metu dirbanti slauge, studijavo dailę. Laivalaikiu ji tapo ir kuria papuošalus, jai neblogai sekasi, tačiau mūsų pragyvenimui to nepakanka. O jis... — vaikinas užsikerta, lyg būtų kuo paspringęs.

— Jūsų tėvas, — primena Levis.

— Būtent. Jis tikėjosi, kaip sakė motina, perimti amerikietiško verslo ir vadybos žinias. Tai nebuvo taip lengva, kaip jam pasakojo. Jo vardas buvo — yra; jaučiu jį dar esant gyvą — Omaras Ašmavis, o ji vardu Tereza Maloj. Ji airių kilmės amerikietė. Jie susituokė gerokai prieš man gimstant. Taigi, esu teisėtai gimęs vaikas.

— Puiku. Nė kiek tuo neabejojau. Tačiau tai nesvarbu. Neteisėtas ne vaikas, jei supranti, ką turiu omenyje.

— Taip, sere. Dėkoju. Mano tėvas puikiai žinojo, jog vedęs Valstijų pilietę, kad ir kokia pasileidusi ir niekam tikusi ji būtų, įgis Amerikos pilietybę — taip ir nutiko. Tačiau jis neįgijo nei amerikietiško sumanumo, nei ryšių, vedančių į amerikietišką klestėjimą. Netekęs vilties užsidirbti daugiau nei varganam pragyvenimui, jis, kai man buvo treji, susirinko skudurus. Ar tai tinkamas posakis? Radau jį Henrio Milerio prisiminimuose, kuriuos panelė Makenzi liepė mums perskaityti anglų kalbos pamokai.

— Ji liepė tai perskaityti? Vajetau, Ahmadai, kaip keičiasi laikai! Anksčiau Milerį buvo galima gauti tik iš po skverno. Žinai tokį posakį?

— Taip. Aš ne užsienietis. Niekada nebuvau užsienyje.

— Tu paklausei, ar teisingai pavadinai tai „susirinko skudurus“. Tai senas posakis, bet dauguma amerikiečių žino, ką jis reiškia. Iš pradžių jis reiškė — „išvykti iš karinės stovyklos“.

— Manau, ponas Mileris pavartojo šį posakį jį palikusiai žmonai apibūdinti.

— O, taip. Nieko nuostabaus. Na, nenuostabu, kad ji „susirinko skudurus“. Mileris nebuvo itin sugyvenamas vyras.

Ak, tie trys santykiavimo su žmona būdai „Seksuse“. Ar anglų literatūros pamokose jiems reikia skaityti „Seksusą“? Nejau nieko nepasaugoma brandžiam amžiui?

Jaunuolis netikėtai nukrypsta nuo keistų konsultanto pastabų.

— Mama įsitikinusi, kad neprisimenu tėvo, — sako jis. — Bet aš prisimenu.

— Ką gi, tau buvo treji. Tavo išsivystymo lygis galėjo tau leisti išsaugoti keletą prisiminimų.

Džekas Levis visai ne apie tai ketino kalbėtis.

— Šiltas, tamsus šešėlis, — staiga pasilenkdamas nuoširdžiai sako Ahmadas. — Labai balti, platūs dantys. Maži, tvarkingi ūsiukai. Esu įsitikinęs, kad tvarkingumą paveldėjau iš jo. Dar prisimenu saldoką kvapą, galbūt losjono po skutimosi, jame justi kažkokio prieskonio aitrumas, turbūt tėvas ką tik suvalgė kokį Viduriniųjų rytų patiekalą. Jis tamsus, tamsesnis už mane, tačiau dailus, smulkių veido bruožų. Plaukus skirdavo beveik per vidurį.

Šis tyčinis nukrypimas nesmagiai nuteikia Levį. Vaikinas kažką slepia... Tačiau ką?

— Galbūt painioji prisiminimus su nuotrauka, — sako Džekas, norėdamas jį nuraminti.

— Aš teturiu vieną ar dvi nuotraukas. Mama galbūt turi ir daugiau, bet nuo manęs slepia. Kai buvau mažas ir dar nieko nesupratau, ji neatsakė į daugybę mano klausimų apie tėvą. Manau, jam pabėgus, labai įniršo. Norėčiau kada nors jį susirasti. Nepateikčiau jokių reikalavimų, niekuo nekaltinčiau, tiesiog pasikalbėtume kaip du musulmonai.

— Hm, ponaiti... Kaip norėtum, kad tave vadinčiau? Malojumi ar... — jis žvilgteli į aplanką, — Ašmaviu?

— Mamos pavardė įrašyta mano socialinio draudimo kortelėje ir vairuotojo pažymėjime, aš gyvenu jos bute. Tačiau baigęs mokyklą ir tapęs nepriklausomas vadinsiuosi Ahmadu Ašmaviu.

Levis nepakelia akių nuo aplanko.

— Ir kaip tu ketini išlikti nepriklausomas? Tavo pažymiai buvo geri, ponaiti Malojau, tiek chemijos, tiek anglų, bet, matau, pernai perėjai į profesinį mokymą. Kas tau patarė?

Jaunuolis nuleidžia akis — du rimtus juodus žibintus ilgomis blakstienomis — ir pasitrina paausį, lyg būtų įgėlęs mašalas.

— Mokytojas, — atsako.

— Koks mokytojas? Perėjimas į kitą mokymosi programą turėjo būti suderintas su manimi. Mes galėjome pasikalbėti, nors ir nesame du musulmonai.