Джон Апдайк - Teroristas

— Negalėsiu?

— Kiek pamenu, ne. Pas mane ir anksčiau ateidavo vaikinų, susidomėjusių tokiu darbu, bet daugelį išgąsdino techninė šio reikalo tvarka ir daugybė taisyklių. Tau tektų stoti į sunkvežimių vairuotojų profsąjungą. Krovinių vežimo darbe daugybė sunkumų. Ir nemažai banditų.

Ahmadas gūžteli pečiais; Levis mato jau išeikvojęs jaunuolio kantrybės ir malonaus elgesio atsargas. Vaikinas užsisklendė. Gerai, taip pasielgs ir Džekas Levis. Džersyje jis gyvena ilgiau nei šis pretenzingas vaikis. Jis tikisi, kad mažiau patyręs vyras pasiduos ir nutrauks tylą.

Ahmadas jaučiasi priverstas teisintis šiam nelaimingam žydui. Nuo pono Levio sklinda nelaimėlio kvapas, jis kartais sklinda ir nuo Ahmado motinos, kai šią palieka vienas meilužis, o kitas dar būna neatsiradęs, ir jei per keletą mėnesių nepavyksta parduoti nė vieno paveikslo.

— Mano mokytojas pažįsta žmonių, kuriems gali prireikti vairuotojo. Kas nors mane išmokys visų gudrybių, — paaiškina jis. — Už tai gerai moka, — priduria.

— Ir dirbti tenka ilgai, — taria konsultantas, garsiai užvoždamas aplanką, ir ant pirmo puslapio pakeverzoja „žr“ ir „jk“, santrumpas, reiškiančias „žlugęs reikalas“ ir „jokios karjeros“. — Pasakyk man štai ką, Malojau. Tavo tikėjimas — ar jis tau svarbus?

— Taip.

Vaikis kažką gina, kažką nutyli, Džekas tai uoste užuodžia.

— Dievas — Alachas — tau atrodo tikras ir gyvas?

Ahmadas atsako lėtai, lyg būtų apimtas transo ar cituotų ką nors išmokta atmintinai:

— Jis yra manyje ir šalia manęs.

— Gerai. Puiku. Džiaugiuosi girdėdamas. Taip ir toliau. Buvau šiek tiek paveiktas religijos, motina per Chanuką žibindavo žvakes, bet tėvas buvo pašaipūnas, cinikas, aš pasekiau jo pėdomis ir neišsaugojau tikėjimo. Tiesa, neturėjau ką ir prarasti. „Iš dulkių į dulkes“, tiek tos prasmės. Atleisk.

Vaikinas sumirksi ir linkteli, truputėlį nugąsdintas tokio prisipažinimo. Jo akys lyg apvalūs juodi žibintai virš švytinčių baltų marškinių; jos tarsi išdegintos Levio atmintyje ir kartais sugrįžta kaip besileidžiančios saulės ar fotoaparato blykstės liekamasis vaizdas, — fotoaparato, kuriam paklusniai pozuoji, bandydamas atrodyti įprastai, tik staiga tvyksteli blykstė.

Levis tęsia, ką pradėjęs:

— Kiek tau buvo metų, kai tu... kai atradai tikėjimą?

— Vienuolika, sere.

— Įdomu... Aš tokio amžiaus pareiškiau, kad atsisakau griežti smuiku. Mečiau iššūkį tėvams. Įrodžiau savo teises. Ir tegul eina visi velniop.

Vaikis vis dar spokso, atsisakydamas siūlomų saitų.

— Na, gerai, — nusileidžia Levis, — noriu dar truputį apie tave pagalvoti. Turbūt norėsiu su tavimi dar susitikti, prieš baigiant mokyklą duosiu svarbios medžiagos.

Jis atsistoja ir sau netikėtai paspaudžia aukšto, liauno, pažiūrėjus trapaus jaunuolio ranką, o taip pasibaigus pokalbiui su berniukais jis paprastai nesielgia, su mergaitėmis taip nesielgtų niekada — menkiausias prisilietimas gali tapti skundo priežastimi. Kai kurios iš tų mažų karštų šliundrelių mėgsta fantazuoti. Ahmado ranka tokia glebni ir drėgna, kad Džekas apstulbsta: jis tik drovus vaikis, dar ne vyras.

— Na, o jei nesusitiksim, — baigia pokalbį konsultantas, — tegul tavo gyvenimas būna puikus, bičiuli.

Sekmadienio rytą, kai dauguma amerikiečių dar guli lovose, nors kai kurie jau skuba į ankstyvąsias mišias ar žaisti golfo rasotuose laukuose, Nacionalinio saugumo departamento vadovas pakelia teroro grėsmės lygmenį nuo geltono, reiškiančio „aukštesnis“, į oranžinį, reiškiantį „aukštas“. Tai bloga žinia. Gera žinia ta, kad šis lygmuo taikomas tik tam tikroms Vašingtono, Niujorko ir šiaurinio Naujojo Džersio sritims. Kitai šalies daliai lieka galioti geltonasis lygmuo.

Departamento vadovas beveik nepriekaištingu Pensilvanijos akcentu praneša tautai, kad, pasak „naujausių detalių ir nerimą keliančių“ žvalgybos duomenų, šiuose Rytų pakrantės didmiesčių rajonuose galima laukti pasikėsinimų į tam tikrus objektus, kuriuos „laisvės priešai ištyrė sudėtingiausiomis žvalgymo priemonėmis“. Finansų centrai, stadionai, tiltai, tuneliai, metro — virš jų visų pakibusi grėsmė.

— Jūs tikriausiai pamatysite, — sako jis televizijos kameros akiai, panašiai į stiklinį metalo spalvos iliuminatorių, už kurio banguoja patiklių susirūpinusių piliečių jūra, — specialias buferines zonas, įrengtas palei išorines pastatų ribas, kad ten niekas nepastatytų neturinčio leidimo automobilio ar sunkvežimio; bus įvesti naudojimosi požeminėmis stovėjimo aikštelėmis apribojimai; apsauga, seginti ženklelius su nuotrauka, registruos visus įeinančius ir išeinančius iš pastatų; bus padidintas įstatymo sergėtojų skaičius; transporto priemonių, siuntinių ir įvairių paketų patikra taip pat bus sustiprinta.

Jis su pasimėgavimu pabrėžia žodžius „patikra bus sustiprinta“. Vaizduotėje iškyla žaliūkai žalsvais ir melsvai pilkais kombinezonais, ardantys automobilius ir plėšantys siuntinius, savo uoliomis pastangomis pateisinantys kasdienį departamento vadovo nusivylimą atliekamo darbo sudėtingumu. Jo uždavinys — į nieką neatsižvelgiant apginti beveik tris šimtus milijonų į anarchiją linkusių sielų. Milijonai impulsyvių, neprotingų šių sielų paskatų ir savanaudiškų veiksmų šmėkščioja kaip tik stebėjimo aparatūros sekamos erdvės paribyje. Šioje minioje esančios dėmesio spragos, jos ydos sukuria idealų lauką, kuriame priešas gali netrukdomas pinti savo platų ir raizgų tinklą. Griauti, dažnai pagalvodavo vadovas, daug lengviau nei statyti, sukelti suirutę — paprasčiau, nei atkurti tvarką, todėl visuomenės ramsčiai visuomet velkasi iš paskos jos griovėjams, kaip (jaunystėje jis žaidė futbolą Lihajaus universiteto komandoje) greitakojis puolėjas visąlaik žingsniu lenks krašto gynėją.

— Ir laimink Dieve Ameriką, — baigia kalbą vadovas.

Raudona lemputė virš mažo liuko užgęsta. Jis staiga susitraukia, dabar jo žodžius girdės tik grupelė televizijos technikų ir ištikimi bendradarbiai, kartu su juo susigrūdę į ankštą žiniasklaidai skirtą bunkerį, esantį šimto pėdų gylyje po Pensilvanijos bulvaru. Kiti vyriausybės nariai gauna marmuro ir kalkakmenio pastatus, kiekvienas turi savo vaizdą pro langą, o jis priverstas spaustis mažoje belangėje Baltųjų rūmų rūsyje. Su heraklišku nuovargio atodūsiu jis nusisuka nuo televizijos kamerų.

Vadovas — stambus vyras su storu raumenų sluoksniu ant nugaros, tai sukelia jo tamsiai mėlynus kostiumus siuvantiems siuvėjams papildomų sunkumų. Burna jo masyvioje galvoje atrodo maža, lūpos piktai sučiauptos. Regis, ir plaukų ant tos galvos per mažai, jie atrodo it užtempta svetima kepurė. Jo Pensilvanijos akcentas skamba ne kaip garsus Li Jakokos8 urzgesys nuryjant skiemenis ir ne kaip skardus Arnoldo Palmerio9 gagenimas, — jis priklauso jaunesnei kartai, kalba neutralia, žiniasklaidai priimtina anglų kalba, ir tik jos įtampa, iškilmingumas ir tam tikra balsių tartis išduoda valstiją, garsėjančią rimtumu, nuoširdžiomis pastangomis, stoišku paklusnumu, taipogi kvakeriais, angliakasiais, ūkininkais amišais10 ir dievobaimingais presbiterionais — plieno magnatais.

— Ką manai? — klausia jis padėjėjos, lieknos, paraudusiomis akimis, šešiasdešimt ketverių metų, bet vis dar nekaltos kraštietės Hermionos Vogei.

Hermionos permatoma oda, baikščios ir drovios manieros atspindi instinktyvų mažo žmogelio troškimą tapti visai nematomu. Apimtas to paties gremėzdiško linksmumo, reiškiančio palankumą ir pasitikėjimą, jis atsivežė ją iš Harisbergo ir suteikė neoficialų titulą: pavaduotoja moterų rankinėms. O ši problema iš tikrųjų rimta: moterų rankinės buvo tarsi šiukšlių duobės — maišalynė ir storas įvairiausio gero sluoksnis. Jų gelmėse galima buvo paslėpti kokį nori nedidelį teroristo įnagį: maketavimo peiliuką, sprogius zarino žirnelius, lūpdažio pavidalo elektrošoko prietaisą. Parengti apieškos protokolus šiai svarbiai, tamsybėse skendinčiai sričiai padėjo Hermiona: ji sugalvojo naudoti paprastą medinę lazdelę, kuria prie įėjimo stovinti apsauga galėjo rausti rankinių gelmes ir neįžeisti jų savininkių, knisdamasi plikomis rankomis.