Джон Апдайк - Teroristas

Ahmadas mano, kad klaupte sėdės vienas, nes jis čia svetimas ir akivaizdžiai jaudinasi, bet kitas durininkas iškilmingai prie jo atveda gausią juodaodžių šeimyną — mažų mergaičių galvytės pasišiaušusios kietai supintomis smulkiomis kasytėmis ir kaspinais. Ahmadas nustumiamas į klaupto galą, tad atsiprašydamas už tai šeimos patriarchas virš savo mažų dukrelių tiesia Ahmadui plačią rudą leteną ir, blykstelėdamas auksiniu dantimi, plačiai nusišypso. Šeimynėlės motina, sėdinti pernelyg toli nuo nepažįstamojo, džiugiai mosteli delnu ir linkteli.

O mergytės pakelia akis, parodydamos baltymų pusmėnulius. Tas kafirų draugiškumas... Ahmadas nežino, kaip jo atsikratyti ir kokiais dar išpuoliais gresia šios mišios. Jis jau nekenčia Džorilynos, įviliojusios jį į tokius kibius spąstus. Jis sulaiko kvėpavimą, lyg bandydamas apsisaugoti nuo užkrato, ir įsispokso tiesiai priešais save — į neįprastus krikščioniško minbaro17 atitikmens drožinius, po truputį suvokdamas, jog tai — sparnuoti angelai. Vienas iš jų, pučiantis ilgą ragą, tikriausiai Gabrielius, o grūstis aplinkui — ta pati Paskutiniojo teismo diena, įkvėpusi Mahometą kurti ekstaziškiausias eiles. Kokia klaida, mąsto Ahmadas, tame, kas savo struktūra primena medį, bandyti pavaizduoti nepakartojamą Dievo Kūrėjo — Khaliko — darbą. Pranašas žinojo: tik kalbos vaizdingumas gebės pripildyti sielą savo dvasinės substancijos. Sakyk: jei susirinktų kartu žmonės ir džinai sukurti panašų į šį Koraną, jie panašaus nesukurtų, nors vieni ir būtų kitų pagalbininkai. 18

Pagaliau prasideda mišios. Stoja laukimo tyla ir pasigirsta staiga plūstelėjęs energingas griaudesys — Ahmadas jį atpažįsta: panašų žaislinį skambesį buvo girdėjęs Centro mokykloje susirinkimų metu, kai grodavo elektriniai vargonėliai — apgailėtinas tikrųjų vargonų, kaip spėja Ahmadas, dulkančių už krikščioniško minbaro, pusbrolis. Visi atsistoja giedoti. Ahmadas taip pat pakyla, tarsi jį prie kitų rištų grandinės. Grupė žydrais drabužiais, choras, plūsta centriniu tarpueiliu ir sustoja į vietas už žemų turėklų, kur parapijiečiai, regis, nedrįsta įžengti. Dainuojami šių zandžų19 žodžiai, iškraipyti ritmo ir vangaus tono, pasakoja, kiek jis gali suprasti, apie tolimą kalvą ir seną grubaus darbo kryžių20. Ryžtingai nusiteikęs tylėti, jis chore tarp gausybės moterų susiranda Džorilyną — tarp tų stambių moteriškių ji atrodo it jauna ir santykinai liekna mergaitė. Ji savo ruožtu pastebi viename iš pirmųjų klauptų sėdintį Ahmadą, jos šypsena nuvilia jį: pernelyg nedrąsi, skubota, nervinga. Ji taip pat žino, kad jam čia ne vieta.

Aukštyn, žemyn, visi jo eilėje, išskyrus jį ir mažiausiąją mergytę, atsiklaupia ir vėl sėdasi. Jie visi kartu deklamuoja ir atsakinėja — jis nespėja suvokti, ką ir iš kur, nors tėtušis su auksiniu dantimi parodo jam eilutes psalmyno pradžioje. Mes tikime tuo ir anuo, padėkokime Viešpačiui už šį ir tą. O tada krikščionių imamas, griežtas kavos spalvos odos vyriškis, su akiniais be rėmelių, aukšta kakta ir šviečiančia plike, skaito ilgą maldą. Jo gergždžiantis, elektros sustiprintas balsas griaudi ir aidi tiek bažnyčios priekyje, tiek gale; o jis, už akinių stiklų tvirtai užmerkęs akis, rausiasi vis giliau į maldos metu vidiniu žvilgsniu regimą tamsą; šen bei ten skamba sutikimą reiškiantys parapijiečių balsai: „Teisingai!“, „Sakykit, pastoriau!“, „Šlovinkime Viešpatį!“ Pritarimo šnabždesys sklinda lyg prakaitas po odą, kai, prasidedant antrajam himnui apie džiaugsmą eiti kartu su Jėzumi, pastorius pakyla į aukštą drožinėtais angelais puoštą minbarą. Dar banguotesniu tonu, tai pasukdamas galvą prie garsiakalbio, tai atitraukdamas, kad balsas tai sloptų, tai kiltų, tarsi jis šauktų nuo audros svaidomo laivo stiebo viršūnės, pamokslininkas prabyla apie Mozę, kuris išvedė išrinktąją tautą iš vergijos, tačiau jam pačiam buvo neleista įžengti į Pažadėtąją žemę.

— Kodėl taip nutiko? — klausia jis. — Mozė buvo Dievo atstovas tiek Egipte, tiek už jo ribų. Buvo jo atstovas: mūsų prezidentas Vašingtone turi atstovą, mūsų kompanijų vadovai savo erdviuose Manhatano ir Hjustono biuruose turi atstovus, o kartais ir atstoves, — kurias tam tikrais atvejais geriau vadinti atstovaujančiais asmenimis, ar ne, broliai?

Pasigirdo kikenimas ir kvatojimas, leidžiantys pastoriui nukrypti:

— Laimė, mūsų mylimos seserys moka kalbėti. Dievas neapdovanojo Ievos mūsų rankų ir pečių jėga, tačiau davė jai dvigubai stipresnį liežuvį. Girdžiu jus juokiantis, bet tai ne pokštas, tai evoliucija, jie mūsų nekaltus vaikus bando mokyti apie ją valstybinėse mokyklose. Sakau rimtai: niekas daugiau nebekalba už save. Per rizikinga. Per daug advokatų stebi jus ir užsirašo viską, kad ir ką pasakytumėt. Štai ir aš, jei turėčiau atstovą, sėdėčiau namie ir per televizorių žiūrėčiau Viljamo Mojerso ar Teodoro Kopelio pokalbių laidą, įsidėčiau į lėkštę dar gabalėlį, du ar tris to nuostabiai skanaus, sirupe išmirkusio skrebučio, kurį paruošia mano brangioji Tilė, nusipirkusi naują suknelę ar prašmatnią krokodilo odos rankinę ir jausdamasi dėl to trupučiuką kalta.

Perrėkdamas šio atviravimo sukeltą krizenimą, pastorius tęsia:

— Taip galėčiau saugoti savo balsą. Taip galėčiau garsiai jūsų akivaizdoje nesvarstyti, kodėl Dievas neleido Mozei įžengti į Pažadėtąją žemę. Galėčiau, jei tik turėčiau atstovą.

Ahmadui regisi, kad šioje pilnoje lūkesčių, įkaitusioje tamsiaodžių kuffar minioje pamokslininkas staiga ėmė kalbėtis pats su savimi, pamiršęs, kodėl jis čia, kodėl jie visi čia susirinko, kai gatvėje aidi įžūlūs ir pašaipūs pravažiuojančių automobilių radijo garsai. Tačiau pamokslininko akys už akinių stiklų staiga tvyksteli, jis dunksteli kumščiu į didelę Bibliją auksinėmis briaunomis, gulinčią ant minbaro pulto, ir taria:

— Štai priežastis, Dievas pateikia ją Pakartoto Įstatymo knygoje, trisdešimt antrajame skyriuje, penkiasdešimt pirmoje eilutėje: „dėl to, kad judu nebuvote man ištikimi tarp izraelitų prie Meribat Kadešo vandenų Cino dykumoje, nepalaikėte mano šventumo izraelitų tautoje“.

Pamokslininkas su savo melsvu apdaru plačiomis rankovėmis, marškiniais ir ties kaklu kyšančiu raudonu kaklaraiščiu nužvelgia parapijiečius išplėstomis iš nuostabos akimis, ir Ahmadui rodosi, kad atkreipia žvilgsnį tiesiai į jį, galbūt todėl, kad jo veidas nepažįstamas.

— Ką tai reiškia? — tyliai klausia jis. — „Nebuvote man ištikimi“? „Nepalaikėte mano šventumo“? Ką tie vargšai ilgai kentėję izraeliečiai padarė bloga prie Meribat Kadešo vandenų, toje Cino dykumoje? Pakelkite ranką, kas žinote.

Netyčiomis užklupti parapijiečiai nežino, ir pamokslininkas, žvilgtelėjęs į Bibliją, pervertęs tarp pirštų jos puslapius iki pažymėtos vietos, skubiai tęsia:

— Viskas yra čia, mano bičiuliai. Viskas, ką jums reikia žinoti, yra tiesiai prieš jus. Geroji knyga pasakoja, kaip nuo Mozės iš Egipto vedamų žmonių atsiskyrė žvalgybos būrys ir patraukė jie į Negebo dykumą ir į šiaurę, prie Jordano, ir sugrįžo, ir, pasak tryliktojo Skaičių knygos skyriaus, sakė, kad jų ištirtas kraštas „pienu ir medumi teka“, tačiau „žmonės, gyvenantys krašte, yra stiprūs, miestai įtvirtinti ir didžiuliai“, negana to — negana to, pranešė jie, mes matėme „Anako palikuonis“, o jie tokie milžinai, kad mes, palyginti su jais, „jautėmės kaip žiogai. Taip mes jiems ir atrodėme“21. Jie tai suprato, mes tai supratome, broliai ir seserys, — palyginti su jais esame tik seni maži žiogai, — žiogai, gyvenantys žolėje keletą trumpų dienų, krutantys žolėje prieš ją nupjaunant, beisbolo lauko pakraštyje, kur niekas niekada neatmuša kamuolio, o tada jie išnyksta ir jų egzoskeletus, tokius sudėtingus, kaip ir viskas, ką sukuria mūsų gerasis Viešpats, snapu lengvai sutraiško varna, kregždė, žuvėdra ar karviaganys.