Джон Апдайк - Teroristas

Muzikantas, grojantis elektriniais vargonais, pereina į kitą ritmą — šokčiojantį, pertraukiamą už choro esančio, Ahmadui nematomo medinio lazdelėm mušamo instrumento bilsnojimo. Tikintieji ritmo pasikeitimą sutinka pritariamai murmėdami, ir choras ima mušti jį kojomis, siūbuoti klubais. Vargonai gurkteli, garsas neria žemyn. Giesmė nusimeta žodžių drabužius, ją tampa sunkiau suprasti — tai kažkas apie išbandymus, pagundas ir visur tykančias nelaimes. Kaulėta šalia Džorilynos stovėjusi moteris žingteli į priekį ir sodriu, švelniu, beveik vyrišku balsu klausia parapijiečių: „Ar galim rasti ištikimą draugą ir sielvartu su juo pasidalyti?“ O choras už jos kartoja vieną žodį: „Tai malda, malda, malda.“ Vargonininkas vinguriuoja aukštyn žemyn, improvizuoja, tačiau daug nenukrypsta. Ahmadas nė nežinojo, kad vargonuose esama tiek daug natų — aukštų ir žemų — ir visos viena po kitos veržiasi aukštyn, aukštyn. „Tai malda, malda, malda“, — gieda choras, leisdamas storam vargonininkui groti solo.

O tada ateina Džorilynos eilė, lydima plojimų ji žengia į priekį, jos akys slysteli Ahmado veidu, ji atsisuka savo putliomis lūpomis ir veido ovalu į minią už Ahmado klauptų, pakelia į sėdinčius balkone. Ji giliai įkvepia, o jam iš baimės dėl jos apmiršta širdis. Tačiau jos balsas išaudžia švytintį melodijos siūlą: „Ar silpni mes, ar palinkę nuo sunkios bėdų naštos?“ Jos jaunas balsas toks trapus ir tyras, vos virpa, kol ji numalšina jaudulį. „Mūsų brangus Išganytojas, prieglobstis mūsų“, — gieda ji. Jos balsas pažemėja, paskardėja, įgauna gargždumo ir staiga išsilaisvina, pakyla iki klyksmo — tarsi vaikas už užrakintų durų prašytųsi įleidžiamas. Tikintieji murmesiu pritaria šioms moduliacijoms. Džorilyna sušunka: „Aa-ar niekino draugai tave, aa-ar tavęs išsižadėjo?“

„Na, ar išsižadėjo?“ — šūkteli šalia jos stovinti storulė, žengdama į Džorilynos solo kaip į šiltą vonią, kuriai sunku atsispirti. Ji įsiterpia ne norėdama varžytis su Džorilyna, o pritarti jai. Išgirdusi už jos skambantį balsą, Džorilyna, stengdamasi prisiderinti, išbando keletą natų, jos jaunas balsas suskamba ryškiau, ji užsimiršta. „Į savo glėbį, — dainuoja ji, — į savo glėbį, į savo glėbį jis tave priims, jis tave apgins; ten rasi tu, o, malonę, taip, rasi paguodą.“

„Paguodą, taip, paguodą“, — aidu atitaria storulė ir panyra į minios pritarimo ir meilės gaudesį, nes jos balsas, jaučia Ahmadas, gramzdina juos giliai į jų gyvenimo dugną ir vėl iškelia į viršų. Jos balsas užgrūdintas kančių, kurios Džorilynos dar tik laukia, dar tik lengvu šešėliu temdo jos gyvenimą. Turėdama tokią patirtį, storulė plačiu it akmeninio stabo veidu uždainuoja vėl: „Ak, koks draugas.“ Duobutės pasirodo ne tik jos skruostuose, bet ir akių kampučiuose, plačios plokščios nosies šonuose, jos šnervės staiga paplatėja. Giesmė dabar taip giliai įsiskverbusi į susirinkusiųjų gyslas ir nervus, kad jie gaudo kiekvieną žodį. „Visas mūsų nuodėmes, visas visas mūsų nuodėmes ir bėdas... ar girdi tai, Viešpatie?“ Choras, kartu su Džorilyna, nepabūgęs perima melodiją, o storulė, apimta ekstazės, stvarsto rankomis orą, akimirką komišku didelio džiugesio mostu iškelia jas, tarsi perplaukusi audringą jūrą leistųsi trapu į sausumą, ir atkišusi ranką, rodydama į besiraitančius balkone, sušunka: „Ar girdit tai? Ar girdit?“

— Girdim, sese, — atitaria jai vyro balsas.

— Ką girdi, broli?

Ir pati atsako į klausimą: „Visas mūsų nuodėmes ir vargus. Pamąstyk apie tuos vargus. Pamąstyk apie vargus. Jie mūsų vaikai — ar ne tiesa? Nuodėmės ir vargai — tikrieji mūsų vaikai.“

Choras traukia tą pačią melodiją, tik greičiau. Vargonai žvangčioja ir griaudžia, nematomos mušamųjų lazdelės dunksi, storulė užmerkia akis ir į aklai virpantį ritmą teškia žodį „Jėzus“. „Jėz, Jėz, Jėz“, — ir staiga pratrūksta, prasiveržia kita giesmė: — „Dėkoju tau, Jėzau. Ačiū tau, Viešpatie. Dėkoju tau už tavo meilę dienąnakt.“ Ir chorui giedant: „Ak, kokį beprasmį skausmą kenčiam...“, ji sukūkčioja: „Beprasmį, beprasmį. Mums reikia atiduot jį Jėzui, reikia, reikia !“, ir kai choras, kuriam tebediriguoja neūžauga papūstais plaukais, gieda paskutinę eilutę, ji gieda kartu su jais: „Viskuo, viskuo, visa esybe mes kreipiamės malda į Dievą. O-o-o-o, ta-a-a-a-ai-i-ip.“

Choras, o su juo ir plačiausiai pražiota, gaiviausia Džorilynos burnytė, nutyla. Ahmadui graužia akis, ir taip suka pilvą, kad jis bijo apsivemti čia pat, tarp šių klykaujančių velnių. Netikri šventieji žvelgia žemyn iš aukštų aprūkusių langų. Susiraukusio baltabarzdžio šventojo veidas suliepsnoja blykstelėjusiame saulės spindulyje. Mergytė nepastebimai prisispaudė Ahmadui prie šono, apsunko ir užsnūdo, aplink triukšmingai griaudint muzikai. O visa klauptuose susėdusi šeimynėlė šypsosi jam, šypsosi jai.

Ahmadas nežino, ar laukti jam Džorilynos prie bažnyčios, iš jos į balandžio orą pabyra tikintieji pavasariniais pasteliniais drabužiais. Darosi drėgna ir žvarbu, danguje kaupiasi tamsūs debesys. Ahmadas neryžtingai trypčioja, pusiau pasislėpęs po akacija, išlikusia griaunant namus, dabar virtusius griuvėsių plyne, kol įsitikina, kad Tailenolio minioje nėra. Ir kai ryžtasi sliūkinti tolyn, pasirodo ji — artėja, nešina savo apvalumais tarsi vaisiais dubenyje. Vienoje iš šnervių, atspindėdamas dangų, blyksi mažytis karoliukas. Po žydrais apdarais ji dėvi tuos pačius mokyklinius drabužius — į bažnyčią nesipuošia. Jis prisimena ją sakius, kad į religiją ji rimtai nežiūri.

— O aš tave mačiau, — paerzina. — Sėdėjai su pačiais Džonsonais.

— Džonsonais?

— Šeima, su kuria sėdėjai. Jie žinomi, dievobaimingi žmonės. Jiems miesto centre ir Paseike priklauso keletas savitarnos skalbyklų. Esi girdėjęs apie juoduosius buržua? Tai jie. Į ką taip spoksai, Ahmadai?

— Į tą daikčiuką tavo nosyje. Anksčiau jo nepastebėjau. Tik tuos žiedelius ausies kraštelyje.

— Jis naujas. Tau nepatinka? Tailenoliui patinka. Jis laukia nesulaukia, kol prasidursiu liežuvį.

— Prasidursi liežuvį? Tai siaubinga, Džorilyna.

— Tailenolis sako, kad Dievas mėgsta puošnias moteris. O ką sako tavo ponas Mahometas?

Ahmadas girdi pašaipą, tačiau jaučiasi viršesnis už šią mažą subrendusią merginą, slysteli žvilgsniu per jos šelmiškai švytintį veidą į krūtis, matomas pro plačią pavasarinės palaidinės iškirptę, dar blizgančias nuo susijaudinimo ir įstangos giedant.

— Jis pataria moterims slėpti savo puošmenas, — atsako. — Jis sako, kad geros moterys skirtos geriems vyrams, o nedoros moterys — nedoriems.

Džorilyna išplečia akis, sumirksi ir palaiko tą rūstų santūrumą jo savybe, su kuria teks taikstytis.

— Na, nežinau, kurioms priklausau aš, — taria džiaugsmingai. — Nedorybę jie tais laikais suvokė labai plačiai, — priduria ji ir delnu nubraukia drėgmę nuo smilkinio, kur plaukeliai tokie švelnučiai, kaip dar nepradėjusio skustis vaikino ūsiukai. — Ar tau patiko mano dainavimas?

Jis susimąsto, pro šalį plepėdami eina tikintieji — jų savaitinė pareiga atlikta, o tai dingstanti, tai išnyranti saulė meta blyškius plunksnotus ką tik prasikalusių akacijų lapelių šešėlius.

— Turi labai gražų balsą, — sako jai Ahmadas. — Labai tyrą. Bet naudoji jį, deja, netyriems dalykams. Dainavimas — ypač tos storulės...

— Evos Marijos, — įsiterpia Džorilyna. — Ji geriausia. Ji visada atiduoda save visą.