Джон Апдайк - Teroristas

Dabar melsvos pamokslininko drabužio rankovės plevėsuoja, pulto šviesoje matyti tykštantys iš burnos seilių purslai, o po juo, apačioje, kartu su Džorilyna siūbuoja choras.

— Ir Kalebas tarė: „Kilkime tučtuojau ir užimkime jį.“22 „Mes tikrai galime jį užimti, nesvarbu, milžinai jie ar ne. Eikime ir užimkime!“ — aukštas žmogus kavos spalvos oda skaito greitai, jausmingai: — „Visa bendrija ėmė aimanuoti nesavu balsu, — žmonės nesiliovė verkti visą tą naktį. Visi izraeliečiai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. Verčiau mes būtume mirę Egipto žemėje! — sakė jiems visa bendrija, — arba verčiau mes mirtume šioje dykumoje!“23

Jis rūsčiai nužvelgia tikinčiuosius — jo akiniai tvieskia akinančios šviesos ratilais — ir pakartoja:

— „Verčiau mes būtume mirę Egipto žemėje!“ — jis žvilgteli į Bibliją: — „Kodėl Viešpats veda mus į tą kraštą žūti nuo kalavijo? Mūsų žmonos ir mūsų mažyliai taps grobiu!“24 Grobiu! Ėhė, tai rimta! Nagi, paraginkim savo asilus — savo jaučius ir asilus — ir grįžkime į Egiptą!

Jis žvilgteli į knygą ir perskaito eilutę garsiai: — „Jie sakė vieni kitiems: „Pasiskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą25“. Tas faraonas ne toks jau blogas. Jis maitino mus, nors ir negausiai. Suteikė lūšnas miegoti šalia pelkių su uodais. Siuntė mums — gana reguliariai socialinės rūpybos čekius. Duodavo darbo — skrudint bulvytes „makdonaldse“ už minimalų atlygį. Palyginti su tais milžinais, tais didžiuliais Anako sūnumis, faraonas buvo visai draugiškas.

Jis išsitiesia, akimirką liaujasi mėgdžiojęs balsus:

— O kaip visa tai išgirdę pasielgė Mozė ir jo brolis Aaronas? Štai čia, Skaičių knygoje, keturioliktam skyriuj, penktoje eilutėje rašoma: „Tuomet Mozė ir Aaronas puolė kniūbsti prieš visą susirinkusią izraeliečių bendriją“. Jie pasidavė. Jie pasakė tautai, žmonėms, kuriuos Viešpaties valia turėjo vesti: „Galbūt jūs ir teisūs. Mes viską išbandėme. Per ilgai ėjome iš Egipto. Ši dykuma ne mūsų jėgoms.“

Ir Jozuė, pamenate jį — Nūno sūnų iš Efraimo genties, jis kartu su Kalebu buvo vienas iš dvylikos žvalgiusiųjų kraštą, taigi Jozuė atsistojo ir tarė: „Palaukit. Neskubėkit, broliai. Tų kanaaniečių geros žemės. Nebijokite to krašto žmonių, nes jie“ — skaitau toliau — „mums yra tik duona! Jų apsauga paliko juos, o Viešpats yra su mumis. Nebijokite jų!26“ Lėtai, iškilmingai pastorius pakartoja: „Viešpats yra su mumis. Nebijokite jų!“ Ir kaip reagavo tie paprasti izraeliečiai, tuodviem drąsiems kariams atsistojus ir pasakius: „Eikime. Nebijokite tų kanaaniečių“? Jie pasakė: „Užmuškime juos akmenimis. Užmuškime tuos šunsnukius triukšmadarius.“ Bendruomenė prisirinko akmenų — o dykumoje mėtėsi tikrai aštraus ir bjauraus titnago gabalų — ir jau ketino suknežinti Kalebui ir Jozuei galvas ir išmušti dantis, bet staiga atsitiko kažkas neįtikėtina. Leiskite, perskaitysiu jums, kas nutiko: „Viešpaties šlovė pasirodė visiems izraeliečiams prie Susitikimo palapinės. Viešpats Mozei tarė: „Kaip ilgai ši tauta niekins mane? Kaip ilgai, nepaisydama visų ženklų, kuriuos jiems padariau, atsisakys pasitikėti manimi?27“ Dangiškoji mana buvo ženklas. Vanduo, trykštantis iš Horebo uolos, buvo ženklas. Balsas iš liepsnojančio krūmo buvo kuo aiškiausias ženklas. Debesies stulpas dienos metu ir ugnies stulpas naktį buvo ženklai. Ženklai, ženklai kiaurą parą — kaip dabar priimta sakyti.

Tačiau tauta vis vien netikėjo. Jie norėjo sugrįžti į Egiptą pas tą draugišką faraoną. Jiems mielesnis buvo pažįstamas velnias, nei nepažįstamas Dievas. Jie vis dar jautė silpnybę aukso veršiui. Jie būtų buvę nieko prieš vėl tapti vergais. Jie norėjo atsisakyti pilietinių teisių. Norėjo pamiršti vargus vartodami narkotikus ir ištvirkaudami šeštadienio vakarais. Ir gerasis Dievas tarė: „Negaliu pakęsti šitų žmonių. Šios Izraelio genties“. Ir jis paklausė Aarono ir Mozės — tiesiog, kad žinotų: „Kaip ilgai ši nedora bendrija murmės prieš mane?28“ Jis nelaukia atsakymo, Jis pats atsako. Viešpats išžudo visus, ėjusius žvalgyti tą žemę, išskyrus Kalebą ir Jozuę. O visiems kitiems, netikusiems tikintiesiems, jis taria: „O jūsų lavonai supus šioje dykumoje.“ Jis nuteisia likusiuosius — visus, kam sukako dvidešimt ir daugiau, visus, prieš jį murmėjusius, keturiasdešimt metų klajoti po dykumą: „Jūsų vaikai klajos po dykumą keturiasdešimt metų ir kentės dėl jūsų neištikimumo, kol jūs visi lig vieno atsigulsite negyvi dykumoje.29“ Pagalvokite apie tai. Keturiasdešimt metų, ir jokios malonės už gerą elgesį. Jis pakartoja: „Jokios malonės už gerą elgesį, nes jūs buvote nedora bendrija.“

Vyriškas balsas iš tikinčiųjų minios sušunka:

— Tiesa, pastoriau! Nedora!

— Jokios malonės, — tęsia krikščionių imamas, — nes jums pritrūko tikėjimo. Tikėjimo Visagaliu Dievu. Tai buvo jūsų piktybė, aš paskiemeniui ištarsiu jums šį puikų seną žodį — pik-ty-bė: „skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams — trečiajai ir ketvirtajai kartai“30. Mozė bando suminkštinti jo širdį — kalbėtojas, ginantis savo klientą: „Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę, dėl savo ištikimos meilės didybės, kaip atleidai šiai tautai nuo Egipto iki čia.“31

„Nieko panašaus, — atsako Viešpats. — Jau pavargau atleisti, kaip to iš manęs laukia. Noriu, kad mane šlovintų. Noriu jūsų lavonų.“

Pastorius nuvargęs palinksta sakykloje ir alkūnėmis atsiremia į sunkią didžiulę šventą knygą paauksuota briauna.

— Bičiuliai, — tęsia jis, — jūs suprantate, kur lenkia Mozė. Kas tokio baisaus, kas tokio pik-ty- biš-ko, — tęsia jis su šypsena, — kad kažkas nuėjo į priešo teritoriją, ištyrė padėtį, grįžo namo ir sąžiningai, apdairiai viską pranešė. „Prasti reikalai. Tie kanaaniečiai ir milžinai tvirtai įsikibę savo pieno ir medaus. Geriau mums ten nė nesirodyti.“ Juk skamba kaip apdairus ir sveikas požiūris, ar ne? „Nenervink šeimininko. Jo rankose — akcijos ir obligacijos, jo rankose — botagas ir grandinės, jis rūpinasi pro-duk-ci-ja“.

Keletas balsų sušuko:

— Tiesa. Protinga. Nenervink šeimininko.

— Ir norėdamas įkalti tai į galvas, Viešpats pasiuntė jiems marą ir epidemijas, žmonės gedėjo ir per vėlai nusprendė eiti į kalnus ir sutikti kanaaniečius, kurie dabar nebebuvo tokie baisūs, ir Mozė, tas Dievo garsiakalbis, supratingas advokatas, jiems patarė: „Neikite, nes Viešpats nėra su jumis. Jei eisite, būsite priešų sumušti.“32 Tačiau tie užsispyrę izraeliečiai vis tiek pakilo! Ir ką mes skaitome paskutinėje keturioliktojo skyriaus eilutėje: „Kalnų aukštumose gyvenusieji amalekitai ir kanaaniečiai nusileido iš aukštumų ir sumušė juos, vydamiesi net lig Hormos“. O tai labai toli — „net lig Hormos“. Iki Hormos labai toli.

— Matote, bičiuliai, Dievas visgi buvo su jais. Jis suteikė jiems progą šlovingai žygiuoti su Juo, o kaip pasielgė jie? Dvejojo. Išdavė Jį savo dvejonėmis — savo atsargumu, nuogąsčiu — ir Mozė su Aaronu išdavė jį, paklusę žmonių dvejonėms; taip elgiasi ir politikai, sužinoję apklausų rezultatus, — apklausų žinovai, oficialūs atstovai, žmonės juos turėjo net tada, net Biblijos laikais, — už tai neleista jiems buvo įžengt į Pažadėtąją žemę, Mozė su Aaronu liko ant kalno, žvelgdami į Kanaano žemę, tarsi vaikai, prispaudę veidukus prie saldainių parduotuvės vitrinos. Jie negalėjo ten įžengti. Jie buvo netyri. Jie buvo neverti. Jie neleido Viešpačiui veikti per juos. Jie turėjo gerų žmogiškų ketinimų, bet nepakankamai pasitikėjo Dievu. O Dievas yra vertas pasitikėjimo. Jeigu Jis sako, kad padarys neįmanoma, tai ir padarys, ir nereikia Jam sakyti, kad Jis to negali.