Джон Апдайк - Teroristas

Ahmadas suvokia, kad jaudinasi kartu su kitais tikinčiaisiais, o žmonės ima judėti ir murmėti, šiek tiek atsipalaiduoja nuo įtampos, kurios apimti klausė pamokslo, net greta jo sėdinčios mergytės su kasytėmis ima sukioti galveles, tarsi joms būtų nutirpę kaklai, viena pažvelgia Ahmadui į veidą lyg išsprogtakis šunelis, svarstantis, ar verta iš šio žmogaus maldauti kąsnelio. Jos akytės žvilga, tarsi atspindėdamos jame rastą lobį.

— Tikėjimas, — taria pamokslininkas užkimusiu nuo gražbylystės balsu, tąsiu, lyg persaldinta kava. — Jie neturėjo tikėjimo. Štai kodėl jie yra nedora bendruomenė. Štai kodėl juos užklupo maras, štai kodėl jie patyrė gėdą ir pralaimėjimą mūšyje. Abraomas, genties tėvas, turėjo tikėjimą, kai pakėlė peilį paaukoti savo vienintelį sūnų Izaoką. Joną turėjo tikėjimą banginio pilve. Danielius turėjo tikėjimą liūtų irštvoje. Jėzus turėjo tikėjimą ant kryžiaus — Jis paklausė Viešpaties, kam šis jį apleido, tačiau kitą akimirką atsigręžė į gretimais prikaltą vagį ir pažadėjo tam žmogui, nuodėmingam žmogui, „užkietėjusiam nusikaltėliui“, kaip sako sociologai, kad tą pačią dieną jiedu susitiks Rojuje. Martinas Liuteris Kingas turėjo tikėjimą maršo Vašingtone metu ir tame viešbutyje Memfyje, kur kankinio mirtimi mirė nuo Džeimso Erlo Rėjaus33 rankos. Jis nuvyko ten palaikyti streikuojančių šiukšlininkų, pačios žemiausios klasės, neliečiamųjų, kurie išveža šiukšles. Roza Parks34 turėjo tikėjimą tame autobuse Montgomeryje Alabamos valstijoje.

Pamokslininko kūnas palinksta iš sakyklos, ūgteli, jo balsas keičiasi, kai nauja mintis ateina jam į galvą:

— Ji atsisėdo autobuso priekyje, — taria jis įprasto pokalbio tonu. — Štai ko nepadarė izraeliečiai. Jie bijojo atsisėsti autobuso priekyje. Viešpats bylojo jiems: „Štai ji, tiesiai už vairuotojo, ta Kanaano pieno ir medaus žemė, sėskitės.“ O jie atsakė: „Ne, ačiū, Viešpatie, mums labiau patinka autobuso gale. Mes čia lošiame kauliukais, siurbčiojam „Keturių rožių“ butelaitį, mes čia rūkom kreką, badomės smagiai heroinu, čia mūsų nepilnametės narkomanės draugužės gimdo mums nesantuokinius vaikus, kuriuos galime palikti batų dėžėje sąvartyne, taigi nesiųsk mūsų į tas kalvas, Viešpatie. Mes nesusidorosime su tais milžinais. Nesusidorosime su Buliumi Konoru35 ir jo policijos šunimis. Mes sėdėsime ramiai autobuso gale. Čia smagu ir tamsu. Jauku“, — ir jau savo balsu pamokslininkas tęsia: — Nebūkite kaip jie, broliai ir seserys. Pasakykite man, ko jums reikia.

— Tikėjimo, — nedrąsiai, netvirtai taria keletas balsų.

— Noriu išgirsti tai dar kartą, tik garsiau! Ko mums visiems reikia?

— Tikėjimo, — pasigirsta vieningesnis atsakymas. Net Ahmadas ištaria tą žodį, tik taip, kad niekas neišgirstų, išskyrus šalia sėdinčią mažylę.

— Jau geriau, bet dar negana garsiai. Ką mes turime, broliai ir seserys?

— Tikėjimą!

— Tikėjimą kuo? Noriu išgirsti taip, kad kanaaniečiai su savo didžiuliais ožkenų batais imtų drebėti!

— Tikėjimą Viešpačiu!

— O taip, o taip! — aidi pavieniai balsai.

Šen bei ten keletas moterų kūkčioja. Motinos, sėdinčios klaupte su Ahmadu, dar jaunos ir mielos, skruostai žvilga nuo ašarų, ir jis tai pastebi.

Tačiau pamokslininkas dar nebaigė.

— Kieno Viešpats? — klausia jis ir atsako sau su vaikėzišku užsidegimu: — Abraomo Viešpats, — jis įkvepia. — Jozuės Viešpats, — vėl įkvepia. — Karaliaus Dovydo Viešpats.

— Jėzaus Viešpats, — pasigirsta balsas iš senos bažnyčios gelmių.

— Marijos Viešpats, — sušunka moteris.

Kažkas taip pat įsidrąsina:

— Batšebos Viešpats.

— Ciporos Viešpats, — šūkteli ketvirtas.

Pamokslininkas nusprendžia, kad metas baigti.

— Mūsų visų Viešpats, — griaudėja jis, pasilenkęs prie mikrofono kaip roko žvaigždė. Balta nosine nusivalo sudrėkusią plačią kaktą. Jis visas išpiltas prakaito. Net iškrakmolyta apykaklė įmurusi. Jis savaip, kafiriškai grūmėsi su velniais, jis grūmėsi netgi su Ahmado velniais. — Visų mūsų Viešpats, — pakartoja jis liūdnai. — Amen.

— Amen, — sako daugelis su palengvėjimu ir tuštuma širdyje.

Stoja tyla ir pasigirsta prislopinti dalykiški žingsniai keturių kostiumuotų vyrų, po du einančių pasiimti medinių lėkščių. Garsiai šnarėdamas atsistoja choras ir pasiruošia giedoti. Mažas vyras plačiu apdaru, susišukavęs garbanotus plaukus į aukštą bangą ir taip bandantis pataisyti savo ūgį, iškelia rankas, ketindamas diriguoti, orūs vyrai šviesiais poliesterio kostiumais paima kunigo paduotas lėkštes ir išsiskirsto — dviese pajuda centriniu tarpueiliu, o kiti du — iš šonų. Jie tikisi, kad į lėkštes bus dedami pinigai, todėl lėkščių dugnas išklotas raudonu fetru, kad prislopintų monetų žvangesį. Ahmado atmintyje netikėtai išnyra pamokslo metu girdėtas žodis „netyras“, ir jis net suvirpa dėl savo nusidėjimo: juk jis stebėjo, kaip tamsiaodžiai netikėliai garbina savo nesamą Dievą, savo trigalvį stabą, o tai tas pat, tarsi apsuptas kitų žmonių stebėtum sekso sceną, lyg pro berniukų, mokykloje piktnaudžiaujančių kompiuteriais, pečius žvelgtum į mirgančius rausvus kūnus.

Abraomas, Nojus — šie vardai Ahmadui nėra nežinomi. Pranašas trečioje suroję teigia: Mes įtikėjome Dievą ir tuo, kas buvo atskleista mums ir atskleista Abraomui ir Ismailui, ir Izaokui, ir Jokūbui, ir gentims, ir tuo, kas buvo maloningai dovanota Mozei, Jėzui ir jų Viešpaties pranašams. Mes neišskirtame nė vieno iš jų. 36 O juk šie žmonės aplinkui — taip pat Knygos žmonės. Kodėl netikite jūs Dievo ženklais? Kodėl nukreipiate tikinčiuosius nuo Dievo kelio? 37

Elektriniai vargonai, kuriais groja vyriškis su tokiomis riebalų klostėmis ant sprando, kad tai atrodo kaip antras veidas, paleidžia garsų srovelę, o tada staiga šliūkšteli akordus it šalto vandens pliūpsnį. Choras — Džorilyna kartu su juo pirmoje eilėje — ima giedoti. Ahmadas žvelgia tik į ją — kaip plačiai ji praveria burną, koks rausvas jos liežuvis už smulkių apvalių it iki pusės nugrimzdę perlai dantukų. „Jėzus — draugas nuostabus“, — išgirsta jis pirmuosius tariamus giesmės žodžius, tarsi tos giesmės sunkybę reikėtų pamažu iškelti iš kažkokio sielvarto rūsio. „Visas mūsų nuodėmes ir vargus jis pasiima!“ Už Ahmado sėdintys parapijiečiai sutinka šiuos žodžius pritariamais murmesiais ir šūkčiojimais: jie moka šią giesmę, mėgsta ją. Aukštutėlis kafiras citrinos geltonio kostiumu ir tokia stambia plaštaka, kad lėkštė pinigams joje atrodo it lėkštutė, iš šoninio tarpueilio ištiesia lėkštę eilei, kurioje sėdi Ahmadas. Šis greitai, nieko neįmesdamas, perduoda ją toliau, — medis toks stulbinamai lengvas, kad lėkštė vos neiškrenta Ahmadui iš rankos, — bet jis įsigudrina paduoti ją mažai šalia sėdinčiai mergaitei, jos apdraskytos rudos jau ne kūdikiškos rankutės čiumpa lėkštę ir perduoda toliau. Mergaitė, žvelgusi į jį blizgiomis šuniuko akimis, prisislinko taip arti, kad liečiasi prie jo liesu, raumeningu kūneliu, ji prisispaudusi vos vos, tikisi, kad jis nepastebės. Vis dar jausdamasis įsibrovėliu, Ahmadas įsitempia, nereaguoja į ją, žvelgia tiesiai į priekį, tarsi norėtų perskaityti žodžius iš plačiais drabužiais apsigaubusių dainininkų lūpų. „Koks tai ma-lo-numas, — išgirsta jis, — perduot viską Viešpačiui malda!“

Ahmadas pats mėgsta maldą, tą jausmą, kai tylus balsas galvoje išsilieja į laukiančią, supančią tave tylą, kai esi grynesnis nei trys šio pasaulio matmenys, erdvės tęsinys. Džorilyna jam sakė, kad dainuos solo, tačiau ji stovi savo eilėje, tarp pagyvenusios storulės ir kaulėtos, perdžiūvusios odos spalvos moters — visos lengvai siūbuoja savo mirguliuojančiais žydrais apdarais ir gieda tokiu unisonu, kad Ahmadui tampa sunku išskirti Džorilynos balsą. Jos akys žvelgia į dirigentą papūstais plaukais ir nė karto nenukrypsta į Ahmadą, o juk jis, priimdamas jos kvietimą, rizikavo Pragaro liepsnomis. Įdomu, ar kur nors šioje nedoroje bendruomenėje nesėdi Tailenolis — jo pirštų suspaustas petys skaudėjo visą dieną. „Viskas vien dėl to, kad neperduodame, — gieda choras, — Viešpačiui visko malda!“ Moterų balsai, susiliejantys su žemesniais už jų stovinčių vyrų balsais, skamba iškilmingai, tarsi be baimės žengianti kariuomenė. Daugybė gerklių skleidžia vargonams būdingus garsus — graudžius, neatliepiamus, visiškai nepanašius į vienišą, progiesmiais atkuriantį Korano skambesį imamo balsą, nepanašius į Korano muziką, įsiskverbiančią pro akių įdubas ir susigeriančią į smegenų tylą.