Джон Апдайк - Teroristas

— Jos dainavimas man pasirodė labai geidulingas. Ir daugelio žodžių aš nesupratau. Kaip Jėzus jums visiems tampa tokiu draugu?

— Koks draugas, koks draugas nuostabus! — tyliai progiesmiu ištaria Džorilyna, pamėgdžiodama chorą, skaidantį giesmės tekstą pasikartojančiu (taip jis suprato) lytinių santykių judesių ritmu.

— Jis tiesiog toks yra, ir tiek, — tvirtina ji. — Žmonės jaučiasi geriau, manydami jį esant šalia. Jei nerūpime jam, tai kam tada rūpime, ar ne? Spėju, ir su tavo Mahometu viskas taip pat.

— Pranašas daug reiškia savo sekėjams, bet mes nevadiname jo draugu. Jis mums ne toks mielas ir artimas, kaip sakė jūsų pamokslininkas.

— Oi, gal nekalbėkim apie tai, — sako ji. — Ačiū, kad atėjai. Tikrai nemaniau, kad ateisi.

— Tu buvai maloni, man tapo smalsu. Juk naudinga, tam tikra prasme, pažinti priešą.

— Priešą? Oho. Tu neturi čia priešų.

— Mano mokytojas mečetėje sako, kad visi netikintieji yra mūsų priešai. Pranašas sako, kad visi klaidatikiai turi būti sunaikinti.

— O varge. Kaip tu iki to nusiritai? Juk tavo motina tik strazdanota airiūkštė, ar ne? Taip sako Tailenolis.

— Tailenolis, Tailenolis. Galiu paklausti, kiek tu artima su tuo išminties šaltiniu? Ar jis laiko tave savo moterimi?

— O, tas vaikinas dar tik mėgina. Jis per jaunas, kad susirastų nuolatinę draugužę. Geriau eikim. Į mus ima spoksoti.

Jie patraukė šiauriniu tuščių valdų pakraščiu, laukiančiu, kol jį užstatys. Dideliame stende nupieštas keturių aukštų požeminis garažas, turėjęs privilioti pirkėjus atgal į senąjį miesto centrą, tačiau per dvejus metus čia taip nieko ir nepastatė — tik tą vis labiau apipaišomą ženklą. Kai iš pietų pro debesis virš naujų stiklinių centro pastatų prasimuša saulė, matyti, kaip nuo griuvėsių kyla smulkutės dulkės, o kai vėl užslenka debesys, saulė tampa baltu apskritimu, tarsi kas nors būtų pradeginęs idealią mėnulio dydžio skylę. Ahmadas jaučia saulę iš vienos pusės, iš kitos — šalia judančios Džorilynos, jos apvalumų ir minkštų kūno dalių šilumą. Karoliukas jos šnervėje blizga it įkaitęs šviesos taškelis, saulės šviesa kyšteli savo žibantį liežuvį į apvalios iškirptės viduryje esančią įdubą. Ahmadas sako jai:

— Aš esu doras musulmonas šiame iš tikėjimo besityčiojančiame pasaulyje.

— Užuot buvęs geras, ar tu niekuomet nenori pasijusti gerai? — klausia Džorilyna.

Jis mano, kad jai nuoširdžiai smalsu; taip tvirtai tikintis — mįslė, įdomybė.

— Galbūt šios dvi sąvokos suderinamos, — pasiūlo mintį jis. — Jausti ir būti.

— Tu atėjai į mano bažnyčią, — sako ji. — Aš galėčiau su tavimi nueiti į tavo mečetę.

— Nieko nebus. Mes negalėsime sėdėti kartu, be to, tu negalėsi dalyvauti neišklausiusi instruktažo, taip pat neparodžiusi nuoširdaus tikėjimo.

— Oho! Bijau, kad neturėsiu tiek laiko. Pasakyk man, Ahmadai, o kaip tu linksminiesi ?

— Beveik taip pat, kaip ir tu, nors „linksmintis“, kaip tu sakai, nėra doro musulmono gyvenimo tikslas. Aš du kartus per savaitę lankau kalbos pamokas ir studijuoju Koraną. Vaikštau į Centro mokyklą. Rudenį žaisiu futbolo komandoje — tiesą sakant, per praėjusį sezoną įmušiau penkis įvarčius, vienas iš jų buvo baudinys, — o pavasarį užsiimsiu lengvąja atletika. Kad turėčiau pinigų išlaidoms ir pagelbėčiau savo motinai — strazdanotai airiūkštei, kaip tu ją pavadinai...

— Kaip Tailenolis ją pavadino...

— Kaip, akivaizdu, vadinate ją abu... Aš nuo dvylikos iki aštuoniolikos valandų per savaitę dirbu „Sekundėlėje“, ir tai galima vadinti „pasilinksminimu“: apžiūrinėji pirkėjus, jų apdarų ir asmeninio pamišimo įvairovę, sukurtą viską leidžiančios Amerikos. Islamas nedraudžia žiūrėti televizorių ir vaikščioti į kiną, nors visa tai persmelkta tokia neviltimi ir bedieviškumu, kad numuša susidomėjimą. Islamas nedraudžia ir bendrauti su kita lytimi, jei tuo metu laikomasi griežtų taisyklių.

— Tokių griežtų, kad nieko nenutinka, ar ne? Čia suk į kairę, jei lydi mane namo. Nors, žinai, visai neprivalai to daryti. Mes įžengiam į prastus kvartalus. Juk nenorėtum įsivelti į muštynes.

— Aš noriu palydėti tave namo, — ir jis tęsia: — Tos taisyklės ir draudimai labiau skirti ne vyrams, o moterims. Jų nekaltybė ir tyrumas — didžiausias jų turtas.

— Na na, — atsiliepia Džorilyna. — Kieno akimis? Aš noriu pasakyti: kas tą turtą vertina?

Jis jaučia esąs jos klausimų vedamas link ribos, kurią peržengęs išduotų savo tikėjimą. Jau mokykloje buvo pastebėjęs, kaip gerai ji kalba per pamokas — net mokytojai įsivelia su ja į ginčus, nesuvokdami, kad ji nukreipia juos nuo dėstomo dalyko ir švaisto pamokos laiką. Ji turi nuodėmingų bruožų.

— Dievo akimis, — atsako jis. — Taip buvo atskleista Pranašo: „Liepk tikinčioms moterims nuleisti žvilgsnius ir saugoti savo padorumą.“38 Ta pati sura pataria moterims slėpti savo grožybes, prisidengti skraistėmis krūtinę ir netgi netrepsėti kojomis, kad neskambėtų ant kulkšnų segimos grandinėlės.

— Tu manai, kad per daug rodau papus, pastebėjau, kur nuolat krypsta tavo akys.

Vien žodis „papai“ pasigirdęs iš jos lūpų, nepadoriai jį sujaudina. Ir jis sako žvelgdamas priešais save:

— Tyrumas yra pats sau tikslas. Kaip jau kalbėjome, tai būdas būti geram ir jaustis gerai.

— O kaip tos nekaltos mergelės anam pasauly? Kas nutinka tyrumui, kai ten patenka jauni vyrai — kankiniai pilnais kiaušiais?

— Už jų dorybes yra atlyginama, jos lieka nekaltos, kaip ir buvo sukurtos Dievo. Mano mokytojas mečetėje mano, kad tamsiaakės nekaltos mergelės yra tik palaimos, kurios neįmanoma išreikšti be konkrečių vaizdų, simboliai. Sekso apsėsti Vakarai, kaip jiems ir būdinga, nusitvėrė šį įvaizdį ir dabar šaiposi iš islamo.

Jie toliau eina jos nurodyta kryptimi. Vietovė aplinkui vis labiau apleista: krūmai nekirpti, namai nedažyti, šaligatvio plytelės išsiklaipiusios ir perskeltos iš po jų lendančių medžių šaknų, maži kiemai užversti šiukšlėmis. Namų eilėse it išmušti dantys žioji kiaurymės, kai kur jos užtvertos, bet stora vielinė tvora sukarpyta ir sulankstyta žmonių, nekenčiančių tvorų, ir žmonių, norinčių kuo greičiau patekti ten, kur jiems reikia. Kai kuriuose kvartaluose namų eilės tampa vienu ilgu pastatu su daugybe apsilupusių durų ir keturiais laipteliais — senais ir mediniais arba naujais ir cementiniais. Medžių šakos virš galvos susipynusios su elektros laidais, tiekiančiais miestui elektrą — tarsi arfa, kurios stygos kybo tuštumoje, atsiradusioje iškirtus medžius. Besiskleidžiančių žiedų ir lapelių purslai gelsvais ir žalsvais atspalviais švyti debesimis nudrabstyto dangaus fone.

— Ahmadai, — netikėtai suirzusi sako Džorilyna, — o jeigu visa tai netiesa, o jeigu tu mirsi ir paaiškės, kad ten nėra nieko, visiškai nieko? Tai kam tada reikalingas tyrumas?

— Jeigu visa tai netiesa, — atsiliepia jis, o pačiam, apie tai pagalvojus, sugniaužia širdį, — tada pasaulis pernelyg siaubingas, kad jį branginčiau, ir aš nesigailėsiu jį palikęs.

— Nieko sau! Tu tikrai nepakartojamas, nejuokauju. Toje mečetėje tave turbūt mirtinai myli.

— Tokių kaip aš yra daug, — atšauna jis sausai ir kartu švelniai priekaištaudamas. — Kai kurie, — jis nenori sakyti „juodaodžiai“, nes žodis, nors ir politiškai korektiškas, neskamba tinkamai, — iš jų yra tavo vadinamieji broliai. Mečetė ir jos mokytojai duoda jiems tai, ko niekada nedavė Jungtinės Valstijos: pagarbą ir teisę išbandyti savo jėgas. O tai iš jų reikalauja asketizmo. Reikalauja susilaikymo. O Amerika, jūsų prezidento žodžiais tariant, iš savo piliečių tenori, kad jie pirktų — leistų pinigus ne pagal kišenę ir taip jam ir saujelei turčių varytų ekonomiką į priekį.