Джон Апдайк - Teroristas

— Ten baisi netvarka. Aš dar neišploviau indų. Tikėjausi užsiimti tapyba, kol dar turiu šiek tiek jėgų. Užeikime į mano dirbtuvę. Ten turiu viryklėlę.

— Dirbtuvę?

— Aš ją taip vadinu. Ten ir miegu. Nekreipkite dėmesio į lovą. Tenka naudoti šį kambarį įvairiems dalykams, kad Ahmadas galėtų užsiimti savo reikalais savo kambaryje. Mes daugelį metų gyvenome su juo viename kambaryje — gal net per ilgai. Šiuose pigiuose butuose sienos popierinės.

Ji atidaro duris, pro kurias išėjo prieš dešimtį minučių.

— Oho! — šūkteli įeidamas Džekas Levis. — Ahmadas, rodos, minėjo, kad piešiate, bet...

— Stengiuosi tapyti didesnius ir šviesesnius dalykus. Staiga suvokiau, kad gyvenimas toks trumpas — kam jaudintis dėl smulkmenų? Perspektyva, šešėliai, nagai... Žmonės viso to nepastebi, o varžovai, kiti tapytojai, kaltina esant tik piešėja. Kai kurie iš mano nuolatinių pardavėjų, pavyzdžiui, suvenyrų parduotuvė Ridžvude, jau daugybę metų parduodanti mano paveikslus, jaučiasi suglumę dėl šios naujos tapybos krypties, bet aš sakau jiems: „Nieko negaliu padaryti — tokį pasirinkau kelią.“ Jeigu netobulėji — miršti, ar ne tiesa?

Apeidamas netvarkingai paklotą lovą, kreivai užtiestą apklotu, jis, pagarbiai prisimerkęs, apžvelgia sienas.

— Ir tai tikrai perka?

Ir tučtuojau pasigaili savo žodžių. Ji ima teisintis:

— Ne viską. Net Rembrantas su Pikaso negalėjo tučtuojau parduoti visų savo darbų.

— O, ne, aš ne tai turėjau omenyje... — prieštarauja jis. — Jie tikrai įspūdingi. Įeidamas tokio įspūdžio nesitiki.

— Aš eksperimentuoju, — sako ji jau švelniau ir norėdama pratęsti pokalbį. — Tapau tiesiai iš tūbelės. Taip žiūrovas pats gali sumaišyti spalvas žiūrėdamas.

— Nuostabu, — sako Džekas Levis, tikėdamasis užbaigt šią pokalbio dalį. Tai ne jo sritis.

Ji pastato arbatinuką ant elektrinės viryklėlės, stovinčios ant rašomojo stalo, apskretusio išlietais ir nuvalytais dažais. Jos paveikslai atrodo jam gana nežaboti, bet aplinka patinka: netvarka ir skaidri it ledas iš viršaus plūstanti dienos šviesos lempų šviesa. Dažų kvapas, kaip ir medienos drožlių, primena tuos tolimus laikus, kai žmonės susikūprinę darydavo daiktus rankomis savo trobelėse.

— O gal jums labiau patiktų žolelių arbata? — klausia ji. — Nuo ramunėlių užmiegu kaip kūdikis, — ji žvilgteli į jį, tarsi tikrindama. — Tik po keturių valandų atsibundu, — ir nepriduria: „Nes turiu eiti nusišlapinti.“

— Taip, — pritaria jis. — Tikra bėda.

Nutraukta ir tai supratusi, ji parausta ir imasi arbatinuko, iš kurio pro dangtelio skylutę jau veržiasi garas.

— Pamiršau, kokios norėjot arbatos? Ramunėlių ar kitokios?

Jam knieti pasipriešinti šios moters „Naujojo amžiaus“ įpročiams. Dar ims ir išsitrauks krištolinį rutulį ar „Permainų knygos“ kauliukus. Jis sako:

— Maniau, susitarėme dėl tirpios kavos be kofeino — nors ja visada nusiplikau.

Po strazdanomis ji tebėra ryškiai išraudusi.

— Jei taip manote, gal visai nieko nenorite.

— Ne, ne... panele... ponia... — jis meta mėginęs kaip nors ją įvardyti. — Viskas, kas šlapia ir karšta, man tiks. Viskas. Ką tik padarysit. Jūs labai maloni. Aš nesitikėjau...

— Padarysiu jums kavos ir pažiūrėsiu, ką veikia Ahmadas. Jis nemėgsta mokytis, jei retkarčiais neužeinu į svetainę, nes jaučiasi neįvertintas už savo vargus, suprantate?

Tereza dingsta, o kai pasirodo nešina pilvotu rudų miltelių indeliu — jį laikanti ranka tvirta, trumpais nagais, pratusi prie darbo, — Džekas išjungia viryklėlę, kad verdantis vanduo neišsilietų. Motinos pareigos užėmė keletą minučių: jis girdėjo kitame kambaryje skambantį jos aukštą, geraširdiškai pašaipų moterišką balsą ir šiek tiek žemesnį sūnaus — jam gerai pažįstamu tonu niurzgiantį ir bambantį kažkokius nerišlius neiginius, tarsi suaugusiųjų gyvavimas būtų žiaurus ir nereikalingas išbandymas. Džekas pabando apie tai užmegzti pokalbį:

— Taigi jūs laikote savo sūnų tipišku eiliniu aštuoniolikmečiu?

— O argi jis ne toks?

Motinystė — jautrioji jos vieta. Ji sprogina į jį berilio žalumo akis, kurių bespalves blakstienas retkarčiais dažo, bet tikrai nedažė vakar ar šiandien. Terezos plaukai prie šaknų šviesesni, švelnesnio atspalvio, nei žvilgantys raudoni arčiau galiukų. Jos lūpų forma, — putli viršutinioji trupučiuką pakelta, kaip labai įdėmiai besiklausančio žmogaus, — sako, kad jis jau išeikvojo pirmąjį draugiškumo proveržį. Ji pradeda ryžtingai, o tada pritrūksta kantrybės, spėja jis.

— Galbūt, — atsako. — Bet kažkas išmuša jį iš vėžių.

Ir Džekas pereina prie to, ko čia atėjo:

— Klausykit, jis nenori būti sunkvežimio vairuotoju.

— Nenori? Jis mano, kad nori, pone...

— Levis, Tereza. Rašoma panašiai kaip džinsai Levi ’s, tik tariama kitaip. Kažkas dėl kažkokios priežasties Ahmadą spaudžia. Jis galėtų susirast geresnį darbą nei vairuoti sunkvežimį. Jis sumanus, švarus ir tvarkingas vaikis, į viską turi savo požiūrį. Norėčiau jam duoti keletą netoliese esančių universitetų žinynų, ten dar ne vėlu stoti. Į Prinstoną ir Peną jau per vėlu, bet į Naujojo Prospekto viešąjį universitetą — turėtumėte žinoti, kur jis yra: viršuje, už krioklių, — taip pat į Ferlio Dikinsono ir Blumfildo jis dar gali patekti ir važinėti mokytis iš namų, jei negalite sau leisti mokėti už kambarį ir maitinimą. Svarbiausia jam pradėti kur nors mokytis ir, priklausomai nuo to, kaip jam seksis, viltis, kad pavyks persikelti į geresnę mokymosi įstaigą. Kiekvienas universitetas šiais laikais, tokia jau jų politika, nori įvairovės ir jūsų berniuką su jo pasirinkta religija ir, atleiskite, etnine maišatimi, savotiška mažumos mažuma, čiups nė neklausę.

— O ko jis mokysis tame universitete?

— To, ko mokosi visi, — mokslo, menų, istorijos. Žmonijos, civilizacijos istorijos. Kaip mes atsidūrėme tokioje padėtyje ir ką daryti toliau. Sociologijos, ekonomikos, net antropologijos — visko, kas galėtų jį sudomint. Tegul pats susiranda savo kelią. Šiais laikais nedaugelis studentų žino, ko nori, ir tie, kurie žino, pakeičia nuomonę. Tokia universiteto užduotis — leisti pakeisti nuomonę, kad galėtų geriau pritapti dvidešimt pirmajame amžiuje. Aš jau nebegaliu. Kai mokiausi universitete, ar kas nors buvo girdėjęs apie kompiuteriją? Ar kas nors žinojo apie genomus ir kaip jie praskina kelią evoliucijai? Jūs daug jaunesnė už mane, jūs gal ir prisitaikytumėte. Šie nauju stiliumi nutapyti paveikslai — nebloga pradžia.

— Iš tikrųjų jie labai konservatyvūs, — sako ji. — Senamadės abstrakcijos.

Prasičiaupusios jos lūpos vėl susispaudė: jo pastaba apie paveikslus buvo kvaila.

— O jis skuba pabaigti:

— Taigi, Ahmadas...

— Pone Levi. Džekai, — sėdėdama su plikinančia kava ant nedažytos ir niekada nešlifuotos virtuvinės taburetės ji tapo visai kitu žmogumi. Ji prisidega cigaretę, atremia melsvu drobiniu bateliu rumbuotu puspadžiu apautą pėdą į skersinį ir sukryžiuoja kojas. Jos kelnės — siauri balti džinsai — apnuogina kulkšnis. Jos blyški airiška oda išvagota melsvomis venomis, kulkšnys, palyginti su viso kūno putnumu, liaunos ir kaulėtos. Dvidešimčia metų vyresnės Betės kūnui buvo suteikta daugiau laiko suzmekti — kojos nebetilpo į batelius, riebalai paslėpė visą užpakalio anatomiją. Džekas, anksčiau surūkydavęs po du pakelius Old Golds kasdien, atprato nuo rūkančių žmonių, net mokytojų kambaryje niekas nerūko, bet tabako dūmas jam gerai pažįstamas, nors ir kone įžeidžiantis. Perdėta maniera prisidegti, įkvėpti ir stipriai išpūsti dūmus pro sučiauptas lūpas suteikia Terei — taip ji aiškiai ir stambiomis raidėmis, be pavardės pasirašo savo paveikslus — pranašumo. — Džekai, esu dėkinga, kad domitės Ahmadu, ir vertinčiau tai dar labiau, jei mokykla būtų susidomėjusi mano sūnumi anksčiau, o ne likus mėnesiui iki baigiamųjų egzaminų.