Джон Апдайк - Teroristas

Tereza Maloj įsižeidžia: ji sėdi ant taburetės tiesi it kartis, o jis jaučia, kaip kietas apskritos sėdynės medis įsikerta į jos sutrauktus sėdmenis.

— Štai taip jūs įsivaizduojate vienišas motinas, pone Levi? Mes esame neįvertintos ir nuolat žeminamos?

Vienišos mamos , galvoja jis. Koks pretenzingas, sentimentalus, karingas posakis. Koks nuobodus šiais laikais tampa pokalbis su visais, išskyrus besiteisinančius, kumščius iškėlusius baltuosius vyrus.

— Ne, visai ne, — traukiasi atgal Džekas. — Vienišos motinos yra nuostabios, Tere, tik jos ir gelbsti mūsų visuomenę nuo suirutės.

— Ahmadas, — sako ji šiek tiek atsipalaiduodama, kaip būna jautrioms moterims, — neturi dėl savo tėvo jokių iliuzijų. Aš jam labai suprantamai paaiškinau, koks niekdarys buvo jo tėvas. Prisitaikėliškas, tamsus nevykėlis, per penkiolika metų neatsiuntęs mums net atviruko, ką jau kalbėti apie sušiktą čekį.

Džekui patinka žodis „sušiktas“ — ji greit atsipalaiduoja. Vietoj dailininko palaidinio Terė vilki melsvus vyriškus darbinius marškinius — jų skvernai nukarę, kišenės išryškintos krūtų.

— Mūsų santuoką buvo tikra nesėkmė, — prisipažįsta ji vis dar tyliai, kad Ahmadas negirdėtų. Tarsi rąžydamasi šio prisipažinimo praplėstoje erdvėje ji, sėdėdama ant aukštos taburetės, it katė išriečia nugarą, dar truputį atstato krūtinę. — Mums abiem galvoj pasimaišė. Manėme, kad turime susituokti. Abu manėme, kad žinome atsakymus į visus klausimus, bet iš tikrųjų net kalbėjome skirtingomis kalbomis. Nors, po teisybei, angliškai jis kalbėjo neblogai. Mokėsi Aleksandrijoje. Tai mane ir patraukė, vos juntamas akcentas, švebeldžiavimas kaip anglų. Jo kalba skambėjo taip rafinuotai. Ir jis visada buvo valyvas, batai nušveisti, plaukai sušukuoti. Tankūs, juodi kaip smala plaukai, kokių amerikiečiai neturi, su švelniom garbanėlėm už ausų ir ant kaklo, na, ir, žinoma, jo oda — tokia glotni ir lygi, tamsesnė už Ahmado, bet tobulai matinė, tarsi dažytas audinys, alyvų ir smėlio spalvos, su lempos suodžių atspalviu, tik netepė rankų...

O Viešpatie, — galvoja Levis, — ji visiškai užsimiršo. Tuoj ims man pasakoti, koks gražus purpurinis to trečiojo pasaulio atstovo pimpalas.

Ji pajunta jo pasibjaurėjimą ir susilaikydama taria:

— Nesijaudinkit, Ahmadas jo nepervertina. Niekina jį, kaip ir turėtų.

— Atsakykit man, Tere, jeigu Ahmado tėvas čia būtų, kaip manote, ar vaikinas ruoštųsi vairuoti sunkvežimį, turėdamas tokius egzaminų pažymius?

— Nežinau. Omaras net vairuotoju būtų nesugebėjęs dirbti. Užsisvajotų ir nuvažiuotų nuo kelio. Jis buvo beviltiškas vairuotojas: net tada, kai buvau laikoma paklusnia jauna žmona, sėsdavau prie vairo kiekvienąsyk įlipusi į automobilį. Sakydavau jam: „Juk tai ir mano gyvenimas.“ Klausdavau: „Kaip tu ketini tapti amerikiečiu, jei net nemoki vairuoti?“

Kaip Omaras tapo jų pokalbio tema? Nejau Džekas Levis — vienintelis, kuriam rūpi berniuko ateitis?

— Turite man padėti, — sako jis nuoširdžiai, — kad Ahmado ateitis labiau atitiktų jo pajėgumus.

— Ak, Džekai, — atsako ji, nerūpestingai mosteldama cigarete ir pasvirdama ant taburetės, tikra sibilė, burianti ant savo trikojo. — Argi žmogus neatranda savo pajėgumų, kaip vanduo — savo lygmens? Niekada nelaikiau žmonių moliniais puodais, kuriuos reikia žiesti. Žmogaus pavidalas jau slypi jame nuo pat pradžių. Elgiausi su Ahmadu kaip su lygiu nuo tada, kai jam sukako vienuolika, kai jis tapo toks religingas. Aš jį skatinau. Žiemą po pamokų paimdavau iš mečetės. Turiu pasakyti, kad tas jo imamas beveik ir nesirodė pasisveikinti. Turiu pasakyti, kad jam buvo nemalonu spausti man ranką. Jis niekada neparodė nė menkiausio noro atversti į savo tikėjimą mane. Jei Ahmadas būtų žengęs kitu keliu, būtų visiškai nusisukęs nuo Dievo, kaip aš, būčiau jam ir tai leidusi. Man religija — tai požiūris į pasaulį. Reikia sakyti gyvenimui „taip“. Turi tikėti, kad tame esama prasmės ir tikslo, kitaip žlugsi. Kai tapau, privalau tikėti, kad išryškės grožis. Tapydamas abstrakcijas, negali kliautis gražiu peizažu ar apelsinų dubeniu — turi perduoti, kas slypi tavyje. Kitaip tariant, turi užsimerkti ir šokti. Privalai pasakyti „taip“.

Išsikalbėjusi ji patenkinta palinksta prie darbastalio ir užgesina cigaretę pelenuotame stiklainio dangtelyje. Nuo šios pastangos marškiniai ant jos krūtų įsitempia, o akys išsprogsta. Ji atsuka savo šviesiai žalių it stiklas akių žvilgsnį į svečią ir priduria tarsi ką tik į galvą atėjusią mintį:

— Jeigu Ahmadas taip tiki Dievą, tegul Dievas juo ir rūpinasi, — ir, stengdamasi sušvelninti beširdiškai nuskambėjusią mintį, verksmingu balsu taria: — Gyvenimas neskirtas jį valdyti. Juk mes nevaldome savo kvėpavimo, virškinimo, širdies plakimo. Gyvenimą reikia gyventi. Tegu jis vyksta.

Jų pokalbis tapo labai keistas. Ji pajuto jo sutrikimą, ketvirtos valandos ryto neviltį ir vienatvę, ir dabar gelbsti jį, masažuoja savo balsu. Jam iki tam tikros ribos patinka, kai moterys apnuogina savo protą. Bet jis jau užsibuvo. Betė sunerims: jis sakė, kad užsuks į Centro mokyklą pasiimti popierių. Tai nebuvo melas — jis atidavė tuos popierius kam priklauso.

— Ačiū už kavą be kofeino, — sako jis. — Jaučiuosi mieguistas.

— Ir aš. Šeštą ryto reikia būti darbe.

— Šeštą?

— Ankstyvoji pamaina Šv. Pranciškaus ligoninėj. Aš — slaugė. Niekada nenorėjau būti sesele — reikia gerai mokėti chemiją ir turėti administracinių gabumų, be to, seselės tampa pasipūtusios kaip daktarai. Slaugės dabar daro tai, ką anksčiau darydavo seselės. Mėgstu dirbti rankomis — daryti žmonėms tai, ko jiems iš tikrųjų reikia. Padavinėti antis. Nejau manote, kad pragyvenu iš šitų?

Ir ji savo mikliomis rankomis trumpai nukirptais nagais mosteli į akį rėžiančias sienas.

— Ne, nemanau, — prisipažįsta jis.

Ji tauškia toliau:

— Tai mano hobis, mano silpnybė — mano palaima, kaip prieš keletą metų sakė tas žmogus iš televizijos. Šį bei tą, žinoma, nuperka, bet man tai nerūpi. Tapyba — mano aistra. O jūs ar turite aistrą, Džekai?

Jis traukiasi: ji ima atrodyti apsėsta — sėdinti ant trikojo žynė su gyvatėmis plaukuose.

— Tiesą sakant, ne.

Rytais jis keliasi iš lovos, nustumdamas antklodę it švino lakštą, ir nuleidęs galvą braunasi it bulius per dienos darbus — lydi vaikus, atsisveikina su jais, grimztančiais į pasaulio liūną.

— Ar kada prižiūrėdama ligonius pagalvojote, — nesusilaikęs priduria jis, — kad Ahmadas galėtų tapti gydytoju? Jis turi deramo orumo, daro įspūdį jo laikysena. Jei sirgčiau, patikėčiau jam savo gyvybę.

Jos akys susiaurėja, tampa gudrios ir — žodis, kurį jo motina vartodavo, kalbėdama apie kitas moteris, — prasčiokiškos.

— Medicininis išsilavinimas, Džekai, — ilgas ir sunkus vargas. O gydytojai, kuriuos pažįstu, nieko daugiau ir neveikia, tik skundžiasi dėl popierių rašymo ir kaip juos skriaudžia draudimo kompanijos. Anksčiau tai buvo profesija, kelianti pagarbą ir leidžianti uždirbti nemažus pinigus. Bet medicina jau ne ta, kaip anksčiau. Vienaip ar kitaip ji bus suvisuomeninta ir gydytojai gaus tiek, kiek mokytojai.

Jį šis nedidelis įgėlimas prajuokina. Ji moka šmaikščiai atsikirsti.

— Ir tame nėra nieko gero, — pripažįsta jis.

— Leiskite jam pačiam surasti savo aistrą, — konsultuoja ji mokyklos konsultantą. — Šiuo metu tai sunkvežimiai, troškimas judėti. Jis sako man: „Mama, aš noriu pamatyti pasaulio.“