Джон Апдайк - Teroristas

— Ahmadas, — pataiso jis ir stovi sustingęs, jusdamas pratimų, širdį sprogdinančio sprinto ir šuolių karštį, sklindantį iš porų. Jis jaučiasi švytintis, ir mažos, giliai įdubusios Tailenolio akutės, žvelgiančios į jį, susiaurėja.

— Girdėjau, ėjai į bažnyčią pasiklausyti, kaip dainuoja Džorilyna? Įdomu kodėl?

— Ji mane pakvietė.

— Šūdą ji tave kvietė. Tu arabas. Tu ten nevaikštai.

— Ėmiau ir nuėjau. Žmonės buvo draugiški. Viena šeimyna spaudė man ranką ir šypsojosi iki ausų.

— Jie apie tave nieko nežinojo. Pakliuvai ten per apgavystę.

Ahmadas stovi šiek tiek įsitempęs, pražergęs lengvais bateliais apautas kojas, pasiruošęs Tailenolio išpuoliui.

Bet šnairas žvilgsnis virsta pašaipa.

— Jus paskui matė einančius kartu.

— Taip, po mišių. O ką?

Štai dabar jis tikrai puls. Ahmadas ketina galva padaryti klaidinantį judesį į kairę, dešine smogti Tailenoliui į minkštą pilvą ir staiga pakelti kelį. Bet priešininko pašaipa virsta plačiu vypsniu.

— O nieko, pasak jos. Ji paprašė manęs tau šį bei tą pasakyti.

— Tikrai?

Kiti vaikinai, pakalikai mėlynais marškinėliais, klausosi. Ahmadas planuoja, palikęs Tailenolį žiopčioti susirietus ant trupančio betono, nerti tarp apstulbusių žiūrovų į santykinai saugų mokyklos prieglobstį.

— Ji sako, kad pakęst tavęs negali. Džorilyna sako, kad esi nuosmauka. Ar žinai, kas yra nuosmauka, arabe?

— Girdėjau tokį posakį, — jis junta, kaip stingsta veidas, lyg lėtai užliejamas sluoksniu kažko šilto.

— Taigi, man į tavo santykius su Džorilyna nusispjaut, — padaro išvadą Tailenolis, palinkdamas arčiau tarsi įsimylėjėlis. — Mes iš tavęs juokiamės, abu. Ypač kai ją dulkinu. Mes pastaruoju metu nuolat krušamės. O nuosmauka reiškia, kad varai į kumštį, kaip jūs, arabai, visi darot. Visi jūs — pedikai, biče.

Nedidelis žiūrovų būrelis kvatojasi, o Ahmadas iš degančio veido supranta esąs išraudęs. Tai jį taip įsiutina, kad kai jis aklai braunasi pro raumeningus kūnus persirengimo kambario link, žinodamas, jog pavėlavo palįsti po dušu, pavėlavo į pamoką, jo niekas nedrįsta sulaikyti. Tik pavymui pasigirsta švilpimas ir ūbavimas, tarsi jis būtų baltoji mergina dailiomis kojomis.

Mečetė, kukliausia iš visų, esančių Naujajame Prospekte, užima antrą aukštą virš manikiūro salono ir čekių išgryninimo įstaigos; ji įsispraudusi tarp smulkių kontorėlių — lombardo dulkinais langais, naudotų knygų knygyno, batsiuvio, kinų skalbyklos, į kurią žemyn veda keletas laiptelių, picerijos ir maisto prekių krautuvėlės, prekiaujančios Viduriniųjų Rytų produktais — džiovintais lęšiais ir pupomis, humusu ir chalva, falafeliais, kuskusu ir tabulė, pelijančiais paprastose pakuotėse su užrašais, — be paveiksliukų ir stambaus šrifto amerikietiškoms Ahmado akims jos atrodo keistai. Palei šią Pagrindinės gatvės dalį keturis ar daugiau kvartalų į vakarus tęsiasi vadinamasis Arabų rajonas, iš pradžių apgyvendintas turkų ir sirų, dirbusių dažytojais ir odadirbiais senuosiuose fabrikuose, bet Ahmadas niekada ten neužklysta — jo islamiškoji tapatybė apsiriboja mečete. Mečetė jį, vienuolikos metų vaiką, priglaudė, joje jis atgimė.

Jis praveria apsilaupiusias žalias 2781½ numeriu pažymėtas duris tarp manikiūro salono ir kontoros, jos vitrina uždengta ilgomis šviesiomis pakeliamosiomis žaliuzėmis, ant jų užrašyta — PINIGAI PAGAL ČEKIUS: Minimalus mokestis. Siauri laiptai veda į viršų, į al-masdžid al- džami, nusilenkimo, garbinimo vietą. Žalios durys ir ilga belangė laiptinė iš pradžių baugino jį, vos pradėjusį čia lankytis, ieškantį kažko, nugirsto juodaodžių klasės draugų pašnekesiuose apie jų mečetes, apie dvasininkus, kurie „šūdo nemala“. Kiti jo amžiaus berniukai ėmė giedoti bažnytiniame chore ar užsirašė į „Mažuosius skautus“. O jis manė, kad šioje religijoje užčiuops nors pėdsaką savo gražuolio tėvo, pasitraukusio tuo metu, kai Ahmado prisiminimai tik pradėjo klostytis. Jo vėjavaikė motina, niekada nevaikščiojusi į mišias ir smerkusi savo religijos primestus apribojimus, pataikavo sūnui, vežiojo į mečetę antrame aukšte tiek pirmuosius kartus, tiek vėliau, kai tik leisdavo darbo grafikas, kol jis tapo paaugliu ir galėjo palyginti saugiai pats vaikščioti gatvėmis. Didelė salė, skirta maldai, anksčiau buvo šokių studija, o imamo kabinetas įsikūrė prieškambaryje, kur čečiotkos ir pramoginių šokių mokiniai laukdavo (su tėvais, jei vaikai) pamokų pradžios. Nuomoti ir pertvarkyti patalpas pradėta paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, bet troškiame ore, įsivaizduoja Ahmadas, tebeaidi daužomo pianino garsai ir dvelkteli negrabiomis, nuodėmingomis pastangomis. Nubrūžintas, nelygias lentas, ant kurių buvo kruopščiai repetuojama tiek žingsnelių, dabar dengia vienas ant kito kloti dideli, kai kur jau pratrinti rytietiški kilimai.

Mečetės prižiūrėtojas, senas, suvytęs ir sulinkęs šlubas libanietis, siurbia kilimus, tvarko imamo kabinetą ir pagal Vakarų madą įkurtą vaikų kambarį, bet langai, išdėstyti pakankamai aukštai, kad atbaidytų norinčius pašniukštinėti šokančius ar besimeldžiančius, luošiui prižiūrėtojui nepasiekiami, todėl beveik neperregimi dėl susikaupusio purvo. Pro juos galima įžiūrėti tik debesis, ir tai neaiškiai. Net penktadieninių salat al-džuma 42 metu, kai pamokslas sakomas iš minbaro, maldos salė pustuštė, tuo tarpu klestinčios modernios Harlemo ir Džersi Sičio mečetės lobsta iš naujųjų Egipto, Jordanijos, Malaizijos ir Filipinų emigrantų. Naujojo Prospekto juodieji musulmonai ir atskalūniški Islamo nacijos43 sekėjai laikosi savo šventyklų, įkurdintų palėpėse ir krautuvėlėse. Šeicho Rašido viltis viename iš trečio aukšto kambarių atidaryti kutabą44, kuriame mokytų Korano būrelius pradinukų, lieka neįgyvendinta. Pamokas, kurias prieš septynerius metus Ahmadas pradėjo lankyti su kitais aštuoniais devynerių-trylikos metų mokiniais, dabar lanko tik jis vienas. Jis lieka vienas su mokytoju — jo švelnus balsas bet kokiu atveju geriausiai tinkamas nedidelei klausytojų grupei. Ahmadas mokytojo akivaizdoje jaučiasi nejaukiai, bet paklusdamas Korano ir chadisų reikalavimams gerbia jį.

Ištisus septynerius metus Ahmadas lankėsi čia dusyk per savaitę ir pusantros valandos studijavo Koraną, bet likusį laiką jis neturi galimybės kalbėti klasikine arabų kalba. Bendrinė kalba, al-lugha al- fuscha — su gerkliniais skiemenimis ir ryškiai pabrėžiamais priebalsiais su taškeliu — vis dar kliūva burnoje ir klaidina akis: kursyvas, primargintas pagalbinių diakritinių ženklų, atrodo per mažas, o skaitymas iš dešinės į kairę dar reikalauja perrikiuoti smegenis. Kai per pamokas lėtai perėję visą šventą tekstą jie ėmėsi kartojimo, reziumavimo ir gludinimo, šeichas Rašidas ėmė teikti pirmenybę trumpoms ankstyvosioms Mekos suroms, daug poetiškesnėms, prasmingesnėms ir mįslingesnėms, palyginti su pirmosios knygos pusės prozos ištraukomis, kuriose Pranašas imasi valdyti Mediną, kurti konkrečius įstatymus ir dalyti pasaulietiškus patarimus.

Šiandien mokytojas sako:

— Imkimės „Dramblio“. Tai šimtas penktoji sura.

Kadangi šeichas Rašidas nenori teršti mokinio sunkiai išmoktos klasikinės arabų kalbos šiuolaikinės šnekamosios, savo kapoto Jemeno dialekto al-lugha al-amyja garsais, pamokas jis dėsto sklandžia, bet pernelyg taisyklinga anglų kalba, tardamas žodžius su tam tikru pasibjaurėjimu, suspausdamas purpurines, tvarkinga barzdele ir ūsais aprėmintas lūpas, tarsi stengdamasis išlaikyti ironišką atstumą.