Джон Апдайк - Teroristas

Džekui Leviui sugniaužia gerklę. Koks žmonių paklusnumas, koks troškimas įtikti! Europos žydai, apsirengę geriausiais savo turimais drabužiais ir suvaryti į mirties stovyklas. Mokiniai ir mokinės, staiga tapę vyrais ir moterimis, spaudžia įgudusią Nato Džefersono ranką — to jie niekada anksčiau nedarė ir niekada daugiau nedarys. Plačiapetis juodaodis administratorius, meistriškai nardantis per vietos politikos bangas, balso galiai perėjus iš baltųjų juodiesiems, paskui ispanakalbiams, nusišypso kiekvienam mielam absolventui, o Džeko Levio akimis, ypač maloniai baltiesiems moksleiviams, akivaizdžiai vietos mažumai. Dėkojame , kad laikėtės mūsų , — sako jo šiltas ilgas rankos paspaudimas. Mes kartu priversime Ameriką / Naujjęjį Prospektą / Centro mokyklą dirbti. Per patį šio, regis, begalinio sąrašo vidurį Irenė perskaito:

— Ahmadas Ašmavis Malojus.

Jaunuolis žengia elegantiškai, jis augalotas, bet vikrus ir atlieka savo vaidmenį neperspausdamas — Ahmadas pernelyg orus, kad skatintų savo šalininkus tarp žiūrovų rankų mostais ar kikenimu. Šalininkų jis turi vos keletą — pasigirsta reti, padriki plojimai. Sėdėdamas pirmoje eilėje tarp dviejų kitų dėstytojų Levis vogčiomis krumpliais nusibraukia pirmąsias abipus nosies ištryškusias ašaras.

Palaiminimą suteikia katalikų kunigas ir, kaip duoklė musulmonų bendruomenei, imamas. Rabinas ir presbiterionų pastorius perskaitė maldas, abi jos, Džeko Levio galva, buvo per ilgos. Imamas, apsivilkęs kaftanu, su ankštu akinamo baltumo turbanu, stojasi prie pulto ir sušniaukroja raitytą arabišką frazę, įsmeigia ją tarsi durklą į tylinčius klausytojus. O tada tikriausiai pateikia anglišką vertimą:

— Žinantis paslėpta! Apsireiškęs! Didysis! Aukščiausiasis! Dievas yra visa ko Kūrėjas! Vienintelis! Užkariautojas! Jis siunčia lietų iš Dangaus: srovės plūsta tiek, kiek reikia, ir neša potvynio srautais kylančias putas. Ir ant metalų, kuriuos lydo ugnyje, gamindami papuošalus ar įrankius, panašios nuoviros iškyla. 54 Tos putos greit išsisklaido, o tai, kas naudinga žmogui, — lieka. Tiems, kurie šiandien baigia mokyklą, sakome: pakilkite aukščiau nuovirų, aukščiau putų, bet pasistenkite būti naudingi šioje žemėje. Tiems, kurių Tiesusis Kelias veda į pavojų, mes kartojame Pranašo žodžius: Nesakykite apie kritusius, kurie ėjo Dievo keliu, kad jie mirę, sakykite – jie gyvi! 55

Levis įdėmiai nužvelgia imamą — lieknas, nepriekaištingas žmogelis, įkūnijantis tikėjimą, kuriam ne taip seniai pavyko tapti šimtų žmonių, iš jų ir tų, kurie važinėja į darbą iš šiaurinio Naujojo Džersio, mirties priežastimi. Nuo Naujojo Prospekto aukštumų minios žmonių stebėjo dūmus, kylančius iš bokštų dvynių ir plaukiančius Bruklino link, — tą giedrą dieną tai buvo vienintelis debesis. Kai Levis prisimena priešų apsuptą Izraelį ar keletą varganų išlikusių Europoje sinagogų, kurias dieną ir naktį priversta saugoti policija, jo buvęs palankus nusiteikimas imamo atžvilgiu išsisklaido: žmogus baltu apdaru stringa kaip kaulas iškilmingos progos gerklėje. Levio neerzina šniaukrojantis tėvas Korkoranas, įkalantis tris maldas į ilgos ceremonijos dangtį: daugybė žydų ir airių kartų sugyveno Amerikos miestuose, tad Džeko tėvų ir senelių, o ne jo karta turėjo iškęsti kaltinimus „nužudžius Jėzų“.

— Na, biče, baigta, — sako jam iš dešinės sėdintis mokytojas. Tai Adamas Bronsonas, emigrantas iš Barbadoso, dešimtoms ir vienuoliktoms klasėms dėstantis verslo matematiką. — Visada padėkoju Viešpačiui, jei mokslo metai baigiasi be žmogžudysčių.

— Tu žiūri per daug žinių, — sako jam Džekas. — Mes ne Kolumbainas, tai įvyko Kolorade — Laukiniuose Vakaruose. Centro mokykla dabar daug saugesnė, nei tada, kai čia mokiausi. Juodaodžių gaujos turėjo savadarbius ginklus, nebuvo nei apsaugos, nei metalo detektorių. Apsauga buvo laikomi budėtojai koridoriuose. Ir jiems pasisekdavo, jei jų niekas nenumesdavo nuo laiptų.

— Čia atvykęs iš pradžių negalėjau patikėti savo akimis, — sako Adamas savo sunkiai suprantama tarme, kurioje skamba šiltos salos muzika, tolimas plieninio būgno dundesys. — Policija koridoriuose ir valgykloje. Barbadose mes dalijomės plyštančiomis knygomis ir prirašydavome visus bloknoto puslapius, kiekvieną popieriaus skiautelę — taip vertinome išsilavinimą. Ir į galvą nešaudavo krėsti eibių. O čia, šiame didžiuliame pastate, jums reikia sargybinių kaip kalėjime, ir mokiniai daugiau nieko nedaro, tik griauna ir žaloja. Nesuprantu šios amerikiečių neapykantos tvarkai ir padorumui.

— Laikyk tai meile laisvei. Laisvė — tai žinios.

— Mano mokiniai netiki, kad jiems kada nors pravers verslo matematika. Jie įsivaizduoja, kad viską už juos padarys kompiuteris. Jie mano, kad žmogaus smegenys išėjo amžinų atostogų ir nuo šiol joms nereikia nieko daryti, tik siurbti į save pramogas.

Mokytojai į eiseną rikiuojasi po du, ir Adamas, suporuotas su mokytoju, sėdinčiu kitoje tako pusėje, žingteli priešais Levį, bet atsigręžia ir tęsia pokalbį:

— Džekai, paaiškinkit man. Yra toks dalykas, kurio gėdijuosi ko nors paklausti. Kas tas Džei Lo56? Mano mokiniai visąlaik jį mini ir cituoja.

— Tai ji. Dainininkė. Aktorė, — šūkteli į priekį Džekas. — Ispanakalbė. Labai daili. Labai smagus užpakaliukas. Daugiau nieko negaliu pasakyt. Gyvenime ateina laikas, — tęsia jis, kad barbadosietis nepalaikytų jo atžariu, — kai garsenybės jau nebereiškia tiek, kiek anksčiau.

Jis tik dabar pastebi, kad mokytojas, su kuriuo jis buvo suporuotas paskutinės giesmės metu, — moteris, panelė Makenzi, dvyliktas klases mokanti anglų, jos vardas Karolina. Liesa, kvadratiniu žandikauliu, pamišusi dėl kūno rengybos, žili plaukai pakirpti senamade pažo šukuosena, karčiukai — sulig antakiais.

— Kere, — šiltai kreipiasi į ją Džekas, — girdėjau, skaitai „Seksusą“ su vyresniųjų klasių mokiniais?

Ji gyvena su moterimi Paramuse, ir Levis mano, kad gali iš jos geraširdiškai pasišaipyti kaip iš vyro.

— Nešnekėk šlykštynių, Džekai, — atšauna ji nė nenusišypsojusi. — Tai viena iš jo prisiminimų knygų, pavadinime dar esama žodžių „Big Suras“. Ji buvo laisvai pasirenkamų knygų sąraše, niekas neprivalėjo jos skaityti.

— Na, taip, bet ką galvoja tie, kurie perskaitė?

— O, — tuo pačiu ramiu nedraugišku tonu atsako ji per gausmą, kojų trepsėjimą ir juos lydinčią muziką, — jiems tai savaime suprantamas dalykas. Jie jau visa tai matė. Namie.

Visa į šias iškilmes susirinkusi žmonių aglomeracija — absolventai, mokytojai, tėvai, seneliai, dėdės ir tetos, pusbroliai ir pusseserės — pasipila iš auditorijos į vestibiulį, kur ilguose stenduose tarsi faraonų lobiai stebuklingos praeities sargyboje stovi sportinių varžybų prizai, išeina pro plačias paradines duris, atlapotas ankstyvo birželio saulei ir dulkinai griuvėsių plynės perspektyvai, ir taukšdami bei klykaudami leidžiasi didžiaisiais laiptais. Kažkada šie platūs granitiniai laiptai vedė į erdvų žalios vejos, simetriškai apsodintos krūmais, prieglobstį, bet nuo jos nuolat buvo nugnybama, o vėliau ir atrėžiama automobilių reikmėms, o Tildeno57 gatvė (taip įžūliai ir vienbalsiai pavadinta miesto tarybos narių demokratų, kai 1877-ąisiais prezidento postas buvo pavogtas respublikonų valdomos rinkimų komisijos, slapčia susidėjusios su Pietumis, siekiančiais Šiaurės karinės apsaugos nuo sukilusių negrų) nuolat platinama, todėl dabar laiptai duriasi tiesiai į šaligatvį, nuo asfaltuotos gatvės skiriamą tik siauros velėnos juostos, žaliuojančios vos keletą savaičių, kol kepinanti vasaros kaitra ir neatsargūs žingsniai sutrempia pavasarinę augmeniją į lygų negyvos žolės paklotą. Už šaligatvio krašto plytinti asfaltuota gatvė, gumburiuota it paskubomis paklota lova, su lopytom perlopytom duobėm ir klampiom, derva užlietom įdubom, susidariusiom nuo plūstančių automobilių ir sunkvežimių svorio, ji buvo valandai uždaryta oranžinėmis užtvaromis, kad susirinkusi į ceremoniją minia turėtų kur pastovėti, pasimėgauti abipusiais sveikinimais ir palaukti, kol šviežiai iškepti absolventai grąžins mokyklai savo mantijas ir atsisveikins su ja visam laikui.