Джон Апдайк - Teroristas

Betei atrodo, kad jaunos aktorės kalba kažkaip kitaip, nukąsdamos žodžius sakinio gale, sulaikydamos juos gerklėj, tarsi gargesį, ir jos atrodo tikroviškesnės — arba ne tokios dirbtinės ir plastmasinės, — negu jauni vyrai, panašesni į aktorius, nei moterys — į aktores; jie labiau primena lėlės Barbės partnerį Keną, nei merginos primena Barbę. Kai ekrane — trise, tai paprastai būna dvi moterys, besiniaujančios dėl vaikino, kuris stovi netoliese, nejaukiai muistydamasis, sukandęs dantis, o jeigu ekrane keturiese — vienas vyras paprastai būna pagyvenęs, gražiai pražilęs, lyg iš „Graikų formulės“ reklamos, ir kivirčas vis stiprėja, kol garsėjanti klaiki muzika juos išgelbsti, leisdama suprasti, kad atėjo metas dar vienai „pranešimų“ virtinei. Betę užburia toks gyvenimas, varžybos iki mirties, seksas, pavydas ir pinigų vaikymasis valdo tuos tariamai paprastus žmones, įsikūrusius tipiškame Pain Valio miestelyje Pensilvanijoje. Ji pati iš Pensilvanijos, bet niekada nėra girdėjusi apie tokią vietovę. Kaip ji pražiopsojo savo gyvenimą, kaip tiek daug praleido? „Mano gyvenimas sprūsta iš rankų“, — kažkada yra pasakiusi viena iš serialo „Visi mano vaikai“ veikėjų. Galbūt Erika. Ar Kristai. Ši replika pervėrė Betę it strėlė. Mylintys tėvai, laimingos, nors ir ne visai tradicinės vedybos, nuostabus vienas vaikas, įdomus ir fiziškai nesunkus darbas bibliotekoje ir paieška įvairių dalykų internete: pasaulis taip susimokė, kad ji būtų putli ir turėtų antsvorį, apsaugą nuo aistrų ir kibirkščių, kylančių, kai žmonės trinasi vienas į kitą, pavojaus. „Rajanai, aš taip noriu tau padėti, viską dėl tavęs padaryčiau — net tavo motiną nunuodyčiau, jei tik paprašytum.“ Niekas nėra sakęs tokių dalykų Betei, nepaprasčiausias jai nutikęs įvykis — tėvų atsisakymas ateiti į jos civilinės santuokos su žydu ceremoniją.

Vaikinai ar vyrai, į kuriuos kreipiamasi tokiomis liepsningomis priesaikomis, paprastai neskuba atsakyti. Nevykstančio pokalbio pauzėje pakimba keista, tiršta tyla. Betė dažnai pabūgsta, kad jie bus pamiršę savo žodžius, bet po tokios ilgos pauzės jie vis dėlto prabyla. Kitaip nei vakaro programoje — kriminaliniuose serialuose, komedijose, žiniose su keturiais prie stalo sėdinčiais ir pliauškiančiais dalyviais (žinių pranešėjas vyras, pranešėja moteris, žvalus sporto komentatorius ir visų jų juokų bei geraširdiškų priekaištų taikinys — papaikęs orų pranešėjas), dieną rodomų muilo operų veiksmas vyksta tirštos, gilios tylos fone, šios tylos nenustelbia nei aistringi meilės prisipažinimai, nei kupini įtampos atsivėrimai, nei apsimestiniai patikinimai ar verdantis pyktis, jos neužgožia anapusinė muzika ir staiga įsiterpianti pabaigos melodija — nevykusi pop daina. Kraupi tyla laiko juos visus kartu tarsi magnetukas ant šaldytuvo durelių — tiek aktorius aidžiuose trijų sienų kambariuose, tiek Betę, sėdinčią savo itin plačiame krėsle ir apmaudaujančią, kad į lėkštę įsidėjo per mažai avižinių sausainių, o dabar dar ir telefonas niekaip nenustoja skambėjęs ir jai reikia palikti saugią, patogią, tobulai apmuštą „tinginėlio“ salą tą akimirką, kai Deividas, akinamai gražus kardiologas, grėsmingai kaltina Mariją, žavią smegenų chirurgę, kurios vyras, Pulicerio apdovanojimą laimėjęs žurnalistas Edmundas, buvo nužudytas ankstesnėje serijoje, kurią Betė, deja, praleido.

Ji stojasi palengva — iš pradžių paspaudžia rankenėlę, nuleidžiančią pasparą kojoms, ir stengdamasi įveikti krėslo siūbavimą nuleidžia pėdas ant žemės, norėdama trūktelti save į viršų abiem rankom įsitveria kairiojo ranktūrio ir pagaliau, garsiai šūktelėjusi, perkelia svorį ant įtemptų kelių, jie lėtai, skausmingai tiesiasi, o ji bando atgauti kvapą. Vos pradėjusi šį procesą, ji ketino saugiai perstatyti tuščią lėkštę nuo krėslo ranktūrio ant staliuko, bet pamiršo sterblėje gulintį televizoriaus pultelį ir šis nukrito ant žemės. Ji mato jį ten — mažą stačiakampę dėželę su numeruotais mygtukais, gulinčią ant blyškiai žalio kilimo tarp išlietos kavos ir maisto dėmių. Džekas buvo perspėjęs ją, kad ant kilimo matysis purvas, bet šviesūs, visą kambarį dengiantys kilimai tais metais buvo madingi, tvirtino pardavėjas. „Toks kilimas suteikia kambariui modernią, malonią išvaizdą, — tikino jis. — Išplečia erdvę.“ Visi žino, kad ant rytietiškų kilimų nesimato dėmių, bet argi jie su Džeku galėtų sau kada nors leisti rytietišką kilimą? Reigano bulvare yra krautuvė, kur galima įsigyti dėvėtų kilimų už suderėtą kainą, bet jiedu su Džeku niekada nevažiuoja ta kryptimi kartu — ten dauguma pirkėjų juodaodžiai. Be to, juk nežinai, ką buvusieji kilimo savininkai išpylė, kas slypi tarp to kilimo plaušelių — tai kelia pasibjaurėjimą, kaip kilimai viešbučiuose. Betei net pagalvoti baisu, kad gali tekti apsisukti, pasilenkti ir paimti pultelį, — jos pusiausvyros jausmas senstant prastėjo, — be to, skambina turbūt kokiu nors skubiu reikalu, nes ragelio nededa. Kūrį laiką jie turėjo atsakiklį, bet pasipylė tiek beprotiškų skambučių iš tėvų, kurių vaikai nepateko į Džeko pasiūlytus universitetus, kad jiems teko aparatą išjungti.

— Jeigu kalbėsiuos pats, susitvarkysiu, — pasakė jis. — Žmonės nebūna tokie bjaurūs, jeigu jiems atsiliepia tikras balsas.

Betė žengia dar vieną žingsnį, palieka televizijos žmones troškintis gausiose savo sultyse, nusvirduliuoja iki prie sienos stovinčio staliuko ir pakelia ragelį. Naujo tipo telefonas savo lizde stovi stačias, o mažame langelyje po klausytis skirtomis skylutėmis turėtų pasirodyti skambinančiojo numeris ir vardas. Jame užrašyta „Už rajono ribų“, taigi, skambina Markis, jos sesuo iš Vašingtono arba koks nors prekeivis iš nežinia kur — galbūt net iš Indijos.

— Alio?

Skylutės ragelio gale nesiekia jos burnos, kaip būdavo senuose telefonuose, tvirtuose rageliuose iš paprasto juodo bakelito, dedamuose ant svirtelių skylutėmis žemyn, ir Betė, nepasitikėdama aparatu, pakelia balsą.

— Bete, čia Hermiona, — Hermės balsas visada skamba pabrėžtinai gyvai, dalykiškai, tarsi ji norėtų sugėdinti jaunesnę, vangią, išlepusią seserį. — Ko taip ilgai nekėlei? Jau ketinau dėti ragelį. Gaila, kad ir nepadėjai.

— Negražu taip sakyti.

— Aš nesu tu, Herme. Mano kojos ne tokios greitos.

— O kas ten pas tave kalba? Ar kas nors yra? — kalbėdama Hermiona šokinėja nuo vieno dalyko prie kito. Bet jos tiesumas, beveik šiurkštumas — malonus, iš vaikystės prisimenamas Pensilvanijos olandų tarpusavio bendravimo likutis. Tai primena Betei namus, šiaurės vakarų Filadelfiją, jos drėgną žalumą, tramvajus ir kampines maisto prekių krautuvėles, pardavinėjančias Majerio ir Freihoferio duoną.

— Televizorius. Ieškojau pultelio, norėjau išjungti... — ji nenori prisipažinti esanti pernelyg tingi ir gremėzdiška, kad pasilenktų ir jį pakeltų, — ir niekaip negalėjau to prakeikto daikto rasti.

— Na, tai eik ir surask. Jis kur nors netoliese. Aš palauksiu. Negalim šnekėtis, kai girdėti tie pliurpalai. O ką, tiesą sakant, žiūrėjai vidury dienos?

Betė nieko neatsakiusi padeda ragelį. „Ji šneka visai kaip motina“, — galvoja kėblindama ten, kur ant žalsvo per visą kambarį patiesto kilimo guli pultelis — savo išvaizda ir pačiupinėjus stebėtinai panašus į telefono ragelį: blausiai juodas ir prikimštas elektronikos. Jie abu tarsi nepanašių seserų pora. Ranka sugniaužusi krėslo ranktūrį, dejuodama nuo įstangos, ji kita ranka siekia pultelio, ir šis veiksmas pažadina jos beveik nenaudojamuose raumenyse pojūtį, lyg atliktų arabesque penchee 58, išmoktą baleto pamokose ponios Dimitrovos studijoje, įsikūrusioje virš kavinės Plačiojoje gatvėje, kai jai buvo aštuoneri ar devyneri; ji pakelia pultelį, nukreipia jį į televizorių — ten, per Septintąjį kanalą, grėsmingai skambant trankiai muzikai, baigiasi „Taip sukasi pasaulis“. Betė atpažįsta kažką audringai aptariančius Kreigą ir Dženiferę ir išjungdama televizorių dar pasvarsto, apie ką tiedu šnekasi. O jie pavirsta į mažą dar sekundę švytinčią žvaigždutę.