Джон Апдайк - Teroristas

Baleto pamokose ji buvo lankstesnė ir daugiau žadanti sesuo, Hermiona, kaip sakydavo panelė Dimitrova pašaipiu baltosios rusų emigrantės balsu, neturi ballon 59 . „Lengviau, lengviau ! — šaukdavo ji taip, kad liesame kakle iššokdavo gyslos. — Vous avez besoin de legerete! 60 Įsivaizduokite, kad jūs — des oiseaux! 61 Jūs — ore sklandančios būtybės!“

Hermiona, jos amžiui pernelyg aukšta, nerangi ir — kaip jau buvo aišku — liksianti negraži, tada buvo negrabi kerėpla, o Betė en faisant despointes 62 jautėsi it paukštelis ir sukdavosi, iškėlusi liaunas rankas.

— Tu švokšti, — smerkiančiu balsu sako Hermiona, kai Betė grįžta prie telefono ir dejuodama sėdasi ant mažos kietos kėdutės, stovinčios čia nuo tų laikų, kai Markas nustojo valgyti su tėvais virtuvėje. Klevo medžio šeikerių stiliaus kopijos sėdynė tokia siaura, kad tenka į ją taikytis užpakaliu; prieš keletą metų Betė nepataikė atsisėsti, kėdė apvirto ir numetė ją ant grindų. Jei nebūtų taip gerai įpakuota, būtų susilaužiusi dubens kaulus, sakė Džekas. Bet iš pradžių jam nebuvo linksma. Apimtas siaubo jis puolė prie jos ir supratęs, kad ji neužsigavo, atrodė nusivylęs.

— Ar tik kartais nežiūrėjai specialaus pranešimo? — griežtai klausia Hermiona.

— Per televizorių? Ne... Ar jis buvo?

— Ne, bet... — ji reikšmingai nutyla, tarsi aktorė muilo operoje, — informacija nuteka. Kai kas paaiškėja anksčiau, nei turėtų.

— Kas paaiškėja? — klausia Betė, žinodama, kad tik apsimetusi visiška tamsuole atriš trokštančios komanduoti sesers Hermionos liežuvį.

— Niekas, mieloji. Aš, žinoma, negaliu tau nieko pasakoti, — bet, negalėdama ištverti Betės tylėjimo, tęsia: — Internete sklinda kalbos. Mes manome, kad kažkas rezgama.

— O varge, — paklusniai antrina Betė. — O kaip į tai žiūri vadovas?

— Jis tikras šventasis. Jis toks sąžiningas — juk visą šalį laiko ant savo pečių. Aš tikrai baiminuosi, kad tai jį pražudys. Žinai, jo kraujo spaudimas labai aukštas.

— Per televizorių jis atrodo visai sveikas. Tiesa, kartais pagalvoju, kad jam derėtų kitaip apsikirpti. Nes dabar atrodo karingai. Arabai ir liberalai tučtuojau puola teisintis.

Ji niekaip negali iš galvos išvyti minties apie dar vieną avižinį sausainį su razinomis — kaip jis trupėtų ir tirptų burnoje, seilės išplautų razinas ant liežuvio, ir ji pavoliotų jas prieš kąsdama. Anksčiau ji sėsdavosi kalbėti telefonu su cigarete rankoje, bet vyriausiasis chirurgas nuolat sakė, kad tai kenkia, ji metė ir per pirmus nerūkymo metus priaugo trisdešimt svarų. Kodėl vyriausybei turėtų rūpėti, ar miršta žmonės? Jie nepriklauso jai. Jai turėtų palengvėti, kad jų tapo mažiau, įsitikinusi Betė. Bet plaučių vėžys, o taip, gerokai patuštino sveikatos draudimo iždą ir kainavo ekonomikai milijonus vaisingų darbo valandų.

— Aš įtariu, — siūlo savo pagalbą Betė, — kad daugumą tų kalbų skleidžia eibes krečiantys universitetų ir koledžų studentai. Kai kurie, o aš tai žinau, net vadina save musulmonais, vien norėdami paerzinti tėvus. Mokykloje, kurioje Džekas dirba konsultantu, yra toks vaikinas. Jis laiko save musulmonu, nes toks buvo jo dykaduonis tėvas, ir ignoruoja savo sunkiai dirbančią airę katalikę motiną. Tik įsivaizduok, ką būtų pasakę mūsų tėvai, jei būtume namo parsivedę vyrus musulmonus!

— Na, tu pasielgei ne ką blogiau, — atšauna Hermiona, kerštaudama už supeiktą šukuoseną.

— Vargšas Džekas, — tęsia Betė, nuleisdama negirdom kandžią pastabą. — Jis iš kailio neriasi, norėdamas išplėšti tą berniuką iš mečetės nagų! Jie panašūs į radikaliuosius baptistus, tik dar blogesni, nes jiems nerūpi, mirs jie ar gyvens.

Gimusi būti taikdare — turbūt visos jaunesniosios seserys tokios — ji grįžta prie Hermionos mėgstamiausios temos:

— Na, papasakok man, dėl ko jis labiausiai nerimauja. Vadovas.

— Dėl uostų, — tučtuojau atsako Hermiona. — Šimtai laivų su konteineriais kasdien atplaukia ir išplaukia iš Amerikos uostų, ir niekas nežino, ką dešimtadalis jų gabena. Galbūt jie įveža branduolinius ginklus, įrašytus kaip argentinietiška jaučio oda, ar dar ką nors. Kavą iš Brazilijos — tik kas žino, ar ten kava? Tik pagalvok apie tuos didžiulius tanklaivius, gabenančius ne tik naftą, bet ir, tarkim, suskystintas dujas. O būtent taip jas ir gabena — skystas. Tik pagalvok, kas nutiktų Džersi Sityje ar po Bejono tiltu, jeigu jie pasiektų jį su vos keliais svarais semtekso ar trotilo. Bete, tai būtų siaubingas gaisras — tūkstančiai žuvusiųjų. Arba Niujorko metro — prisimink Madridą. Prisimink Tokiją prieš keletą metų. Kapitalizme viskas taip atvira — taip ir turi būti, kad sistema veiktų. Įsivaizduok keletą vyrų su puolamaisiais ginklais kokiame nors Amerikos prekybos centre. Arba Saks, ar Bloomingdale. Prisimeni senąjį Wanamaker? Kaip džiugiai mes ten lankydavomės vaikystėje? Jausdavomės kaip rojuje, ypač važinėdamos eskalatoriais, ir žaislų skyriuje viršutiniame aukšte. Visa tai pražuvo. Mes, amerikiečiai, daugiau niekada nebesijausime laimingi.

Betei pagailsta Hermionos, taip giliai viską imančios į širdį, ir ji sako:

— Ak, argi dauguma žmonių tiesiog nekruta sau per gyvenimą, ir tiek? Gyvenime visados slypi pavojų. Karai, marai. Tornadai Kanzase. O žmonės sau gyvena. Gyveni, kol tavęs nesustabdo, o tada ir taip nieko nebesuvoki.

— Taip, Beti, taip ir yra, jie stengiasi mus sustabdyti. Visur, bet kur — tereikia mažos bombos ir keleto šautuvų. Atvira visuomenė tokia bejėgė ir negebanti apsiginti. Viskas, ko pasiekė šiuolaikinis laisvasis pasaulis, taip trapu.

Tik Hermiona vis dar vadindavo ją Beti, ir tik tada, kai būdavo supykusi ar prastai nusiteikusi. Džekas ir jos universiteto draugai vadino ją Bete, o jai ištekėjus net tėvai bandė pereiti prie kito vardo. Norėdama išdildyti šią klaidelę, Hermiona stengiasi įsiteikti jai, įtraukti į vadovą įsimylėjusiųjų draugiją:

— Ir jam, ir ekspertams, visiems mums tenka ištisas paras sukti galvas dėl blogiausių galimų įvykių. Pavyzdžiui, kompiuteriai. Jie įjungti į mūsų sistemą, viskas nuo jų priklauso — ne tik bibliotekos, bet ir gamyba, bankai, biržos, oro linijos, atominė energetika — galėčiau tęsti ir tęsti.

— Neabejoju.

Hermiona, visiškai nenugirdusi sarkazmo, tęsia:

— O gali įvykti vadinamoji kibernetinė ataka. Jie turi tokius kompiuterinius kirminus, prasiskverbiančius pro ugniasienę ir paliekančius vadinamąsias programėles, kurios siunčia slaptas žinutes, aprašančias tinklą, į kurį jos pateko. Tos programėlės viską paralyžiuoja, sujaukia maršrutų lenteles, jos veikia per programų sąsajas. Sustoja ne tik birža ar eismo signalai, sustoja viskas — energetikos sistemos, ligoninės, pats internetas, ar gali įsivaizduoti? Tie kirminai užprogramuoti plisti ir plisti, kol netgi tavo spoksomą televizija išeina iš rikiuotės ir ima per visus kanalus rodyti tik Osamą bin Ladeną.

— Herme, brangioji, negirdėjau nieko sakant „išeina iš rikiuotės“ nuo tų laikų, kai gyvenome Filadelfijoje. Argi tie kirminai ir virusai nesiuntinėjami nuolat ir paskui paaiškėja, kad juos platina koks apgailėtinas, prie gyvenimo nepritapęs snarglius, sėdintis savo apšnerkštame kambaryje Bronkse ar Bankoke? Jie trumpam sukelia sumaištį, tačiau pasaulio nesugriauna. Juos paprastai sugauna ir pasodina už grotų. Tu pamiršti visus protingus vyrus ir moteris, kuriančius ugniasienes, ar kaip jas ten. Jie tikrai gali įveikti keletą fanatikų arabų — juk galų gale ne tie išrado kompiuterius, o mes.