Джон Апдайк - Teroristas

— Taip, bet jie — jei nežinai — išrado nulį. Jiems nereikia išradinėti kompiuterio, kad nušluotų mus nuo žemės paviršiaus. Vadovas vadina tai kibernetiniu karu. Štai į ką mes — patinka tau tai ar ne — įsivėlėme. Kirminų jau knibžda aplink, vadovas kasdien peržiūri šimtus pranešimų apie užpuolimus.

— Kibernetines atakas.

— Būtent. Manai, tai juokinga, jaučiu iš tavo balso, tačiau taip nėra. Tai mirtinai rimta, Beti.

Ta šeikerių kėdė ima kelti skausmą. Tais laikais jų kūno formos turbūt buvo kitokios, tų kvakerių ir puritonų: jie kitaip suvokė patogumus ir būtiniausias reikmes.

— Nemanau, kad tai juokinga, Hermiona. Žinoma, gali nutikti baisių dalykų, jau nutiko, bet... — ji pamiršta, ką norėjo sakyti po „bet“. Ji svarsto, kad reikėtų nueiti su nešiojamu telefonu į virtuvę ir įlįsti į stalčių, kur guli sausainiai. Ji mėgsta tuos vienintelius sausainius, kurie parduodami senamadiškoje krautuvėlėje Vienuoliktojoje gatvėje. Džekas ten juos perka jai. Ji svarsto, kada grįš Džekas; jo konsultacijos ėmė trukti vis daugiau laiko. — Bet pastaruoju metu negirdėjau apie pasikartojančias kibernetines atakas.

— Na, už tai reikėtų padėkoti vadovui. Jis gauna pranešimus net vidury nakties. Tai jį varo į kapus, kaip Dievą myliu. Smilkiniuose jau pasirodė žilė, akys įdubo. Man tiesiog svyra rankos.

— Hermiona, argi jis neturi žmonos? Ir galybės vaikų? Mačiau jų nuotrauką laikraštyje — jie ėjo į bažnyčią per Velykas.

— Suprantama, turi. Žinau tai. Ir savo vietą žinau. Mūsų santykiai visiškai oficialūs. Ir kadangi tu taip stengiesi mane išprovokuoti, — tai labai konfidencialu — viena vietovių, iš kurių gauname daugiausiai pranešimų, — šiaurinis Naujasis Džersis. Tusonas, Bafalo apylinkės ir šiaurinis Naujasis Džersis. Jis tyli apie tai, kaip užsiūtas, privalo tylėt, bet esama imamų (tikiuosi, teisingai ištariau), kuriuos tikrai reikia sekti. Jie visi šaukiasi Amerikai baisių dalykų, o kai kurie drįsta žengti ir toliau. Turiu omenyje, kviečia imtis smurto prieš valstybę.

— Na. Laimė, tuo užsiima tik imamai. Jei to imtųsi rabinai, Džekui tektų prie jų prisidėti. Nors į sinagogą jis nevaikšto. Gal jeigu vaikščiotų, jaustųsi laimingesnis.

Hermiona pasiunta:

— Išties kartais stebiuosi, ką Džekas apie tave galvoja, tu į nieką nežiūri rimtai.

— Tai jį iš dalies ir patraukė, — atsako jai Betė. — Jis linkęs į depresiją ir jam patinka, kad aš tokia lengvamanė.

Stoja tyla ir Betė jaučia, kaip jos sesuo stengiasi susilaikyti nuo akivaizdaus atkirčio: ji daugiau nebėra lengvamanė.

— Ką gi, — atsidūsta Hermiona tolimajame Vašingtone, — leidžiu tau grįžti prie muilo operos. Mano kitame telefone mirksi raudona švieselė — jam kažko prireikė.

— Buvo gera pasikalbėti, — meluoja Betė.

Vyresnioji sesuo užėmė motinos vietą, neleisdama Betei pamiršti, kiek daug trūkumų ji turi. Betė leido sau, kaip sakoma, „apsileisti“. Iš gilių raukšlių tarp riebalų klosčių, kur kaupiasi tamsūs prakaito gumulėliai, šnerves pasiekia kvapas; vonioje jos kūnas iškyla į vandens paviršių tarsi didžiuliai burbulai. Jie vangiai siūbuoja, ir plūduriuodami vandens paviršiuje atrodo beveik skysti. Kaip tai galėjo jai nutikti? Būdama mergaitė ji valgė viską, kas patiko: jai niekada neatrodė, kad valgo daugiau už kitus, o ir dabar neatrodo — tiesiog maistas labiau eina į kūną. Ji skaitė, kad kai kurių žmonių ląstelės didesnės. Skiriasi jų metabolizmas. Galbūt viskas dėl to, kad ji gyvena uždaryta šitame name, o pirmiau kitame name ir name prieš tą namą — Aštuonioliktojoje gatvėje, ir name prieš tai pusę mylios arčiau centro — jie ten gyveno, kol vieta tapo nesaugi, — įkalinta žmogaus, kuris ją paliko, nors iš pažiūros to nepasakytum. Jis kasdien vaikšto į mokyklą, uždirba pragyvenimui — ar gali jį kaltinti? Būdama jauna žmona, Betė jį užjausdavo, bet metams bėgant suprato, kad jis persistengia: žiemą išeina dar neprašvitus ir grįžta jau sutemus — popamokinė veikla; perdeda mokinių bėdas, skuba susitikti su nusikaltusiųjų tėvais. Jis grįžta namo prislėgtas, nes negali išspręsti visų problemų, juk Naujajame Prospekte tiek nelaimingųjų gyvena be jokio tikslo, o dabar tai persiduoda ir jų vaikams: „Bete, jiems nusišikt. Socialinė santvarka jiems niekados neegzistavo. Jie neįsivaizduoja gyvenimo be eilinės dozės, eilinio nusigėrimo, bėdų su policija, banku ar imigracijos tarnyba. Vargšai vaikai, jie niekada neturėjo galimybės pasimėgauti vaikyste. Matai, kaip jie ateina į devintą klasę dar kažko vildamiesi, juose dar likęs šešėlis to užsidegimo, kurį jaučia antrokas, tikėjimo, kad išmokęs taisykles ir ruošdamas pamokas būsi apdovanotas, tačiau baigiamosiose klasėse, jei tik baigia, mes visa tai iš jų galutinai išmušame. Kas tie „mes“? Amerika. Nors, manau, sunku tiksliai pasakyti, kur ir kas ėmė vykti ne taip. Mano senelis manė, kad kapitalizmas pasmerktas žlugti, kad jam lemta tapti vis labiau engėjišku, kol proletariatas pakils ant barikadų ir įkurs darbininkų rojų. Bet taip neįvyko — kapitalistai pasirodė esą pernelyg protingi arba proletarai per buki. Norėdami jaustis saugūs, jie pakeitė etiketę „kapitalizmas“ užrašu „laisvoji rinka“, bet tai ta pati šunų ruja. Per daug pralaimėjusiųjų, o laimėjusieji išlošia taip pat per daug. Bet jeigu neleisi šunims rietis, jie visą dieną drybsos būdoje. Didžiausia bėda ta, kad visuomenė stengiasi būti padori, o padorumas nebūdingas daugelio žmonių prigimčiai. Mums visiems vėl derėtų tapti medžiotojais-rinkėjais — visi šimtu procentų dirbtume ir sveikai badautume.“

Kitą kartą Džekas grįžta namo prislėgtas, nes jam ima nusibosti grumtynės su neišsprendžiamomis problemomis, o pastangos jas išspręsti atrodo rutina, akių dūmimas, tiesiog darbas, sukčiavimas. „Mane labiausiai erzina tai, — sakydavo jis, — kad jie atsisako suvokti, kaip blogai gyvena. Jie mano gyvenantys neblogai — juk prisipirko margų skudurų už pusę kainos ar naują itin žiaurų kompiuterinį žaidimą, ar kokią kietą kompaktinę plokštelę, kurią privalo turėti visi, ar atsivertė į kokį apgailėtiną naują tikėjimą, apnuodysiantį jų smegenis ir grąžinsiantį tiesiai į akmens amžių. Imi ir rimtai susimąstai, ar žmonės nusipelno gyventi, ar masinių skerdynių Ruandoje, Sudane ir Irake įkvėpėjai kartais nėra teisūs.“

O ji, leidusi sau nutukti, atėmė iš savęs teisę linksminti jį kaip anksčiau. Jis niekada to nepasakytų. Jis niekada nebūtų su ja šiurkštus. Gal tai jo žydiškumas — tas jautrumas, atsakomybė, pranašumo jausmas, kai žmogus užgniaužia sielvartą savyje, keliasi apyaušriu ir stovi prie lango, užuot pažadinęs ją ir likęs lovoje. Jie kartu nugyveno gerą gyvenimą, nusprendžia Betė ir, viena ranka laikydamasi už atlošo, kad neapverstų, išplėšia savo kūną iš mažos, kietos, medinės šeikerių kėdės. Gražus būtų reginys — išsikėtojusi ant grindų sulaužytu dubeniu, negalinti net susisiausti chalato gydytojams atvykus.

Jai reikia nusivilkti chalatą ir nueiti apsipirkti. Jiems baigiasi būtiniausi dalykai: muilas, skalbimo priemonės, popieriniai rankšluosčiai, tualetinis popierius, majonezas. Sausainiai ir užkandžiai. Ji negali prašyti Džeko visa tai pirkti — jam ir taip tenka pirkti mikrobangų krosnelei pritaikytą maistą iš ShopRite ar maistą išsinešimui kinų užeigoje, kai ji dirba bibliotekoje iki šešių. Dar kačių maistas. O kur Karmela? Katė per retai glostoma: visą dieną liūdna miega po sofa, o naktimis laksto kaip pasiutusi. Gal ir veltui ją sterilizavo, bet jeigu to nepadarysi, kačių bus pilni namai.