Джон Апдайк - Teroristas

— Amerika. Nesuprantu šitos neapykantos. Atvykau jaunas, būdamas vedęs, bet žmoną turėjau palikti, atvykau su broliu, ir neapykantos ar susišaudymų kaip mano šalyje tarp įvairių grupių ir genčių nebuvo. Žydai, arabai vieni kitiems nerūpėjo, juodieji, baltieji, visi kiti sugyveno tarpusavyje. Jei turi ką nors gero parduoti, žmonės perka. Jei gali pasiūlyti darbą, atsiras, kas jį dirba. Viskas aišku, viskas kaip ant delno. Daryti verslą lengva. Jokių bėdų nuo pat pradžių. Mes Senajame pasaulyje manėme, kad kainas iš pradžių reikia užkelti, o paskui — derėtis ir nuleisti. Bet čia niekas to nesupranta — net vargšas zandžas, atėjęs pirkti sofos ar krėslo, sumoka kainą, nurodytą ant etiketės, kaip maisto prekių parduotuvėje. Bet ateidavo tik keletas. Mes supratome ir įkainojom baldus tiek, kiek tikėjomės gauti, pigiau, ir atėjo daugiau žmonių. Aš sakiau Morisui: „Tai sąžininga ir draugiška šalis. Mes neturėsime bėdų.“

Čarlis paleidžia tėvą iš glėbio, pažvelgia Ahmadui į akis, nes naujasis darbuotojas vienodo su juo ūgio, nors ir trisdešimčia svarų lengvesnis, ir mirkteli:

— Tėte, — taria kantriai atsidusdamas, — bėdų čia yra. Zandžams niekas nesuteikė jokių teisių, jie turėjo jas išsikovoti. Juos linčiuodavo ir neleisdavo į restoranus, jie netgi turėjo atskirus geriamojo vandens fontanėlius. Kad juos laikytų žmonėmis, jiems teko kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą. Amerikoje nieko nėra už dyką, viską reikia išsikovoti. Nėra jokio urna 65 , nėra šaryja 66 . Tegul šis jaunuolis tau papasakoja, jis ką tik baigė mokyklą. Viskas yra karas, ar ne? Pažvelk, ką daro Amerika užsienyje — kariauja. Jie įgrūdo į Palestiną žydų valstybę, įkišo ją tiesiai Viduriniesiems Rytams į gerklę, o dabar įsibrovė ir į Iraką — sukurs ten mažąsias JAV ir siurbs naftą.

— Netikėk juo, — sako Ahmadui Habibas Čehabas. — Jis skleidžią šitą propagandą, bet žino, kad geriau neras. Jis geras berniukas. Matai, šypsosi.

Ir Čarlis ne tik nusišypso — jis kvatojasi atlošęs galvą, net matyti viršutinio žandikaulio pasaga ir grūdėti liežuvio raumenys, panašūs į platų kirminą. Jo judrios lūpos susideda į mąslią, bet pašaipią šypseną, o įdėmios akys po vešliais antakiais tyrinėja Ahmadą.

— Ką apie tai manai, Patrakėli? Imamas sako, kad esi labai pamaldus.

— Aš stengiuosi eiti Tiesiuoju Keliu, — prisipažįsta Ahmadas. — O šioje šalyje tai nelengva. Čia pernelyg daug kelių, čia parduodama per daug nereikalingų daiktų. Jie giriasi savo laisve, tačiau betikslė laisvė pati tampa kalėjimu.

Tėvas pertraukia jį garsiai pareikšdamas:

— Tu nieko nežinai apie kalėjimus. Šioje šalyje žmonės kalėjimų nebijo. Ne taip, kaip Senajame pasaulyje. Kaip Saudo Arabijoje, kaip anksčiau buvo Irake.

Čarlis raminamu balsu sako:

— Tėte, JAV kalinių skaičius didžiausias pasaulyje.

— Ne didesnis nei Rusijoje. Ar Kinijoje, nors mes to nežinom.

— Vis dėlto gana didelis — apie du milijonus. Jaunoms juodaodėms trūksta vaikinų. Jie visi sėdi už grotų, dėl Dievo meilės.

— Tie kalėjimai — nusikaltėliams. Tris, keturis kartus per metus jie įsilaužia į parduotuvę. Ir jeigu neranda pinigų — viską sudaužo ir visur pridergia. Šlykštu!

— Tėte, jie beturčiai. Mes jiems atrodom turtingi.

— Tavo draugužis Sadamas Huseinas, štai jis nusimano apie kalėjimus. Komunistai taip pat nusimanė. O šioje šalyje paprastas žmogus apie kalėjimą nieko nežino. Paprastas žmogus nebijo. Jis dirba. Jis paklūsta įstatymams. O tų įstatymų lengva laikytis. Nevok. Nežudyk. Nemiegok su svetima žmona.

Keletas Ahmado klasiokų Centro vidurinėje pažeidė įstatymą ir buvo nepilnamečių teismo nuteisti už narkotikų laikymą, įsilaužimus ir vairavimą apsvaigus. Blogiausieji iš jų teismą ir kalėjimą laikė normalaus gyvenimo dalimi ir nejautė jokio siaubo — jie buvo su tuo susitaikę. Bet jo ketinimus prisidėti šia informacija prie ginčo nustelbia Čarlis, prabylantis gudria veido išraiška žmogaus, tuo pat metu siekiančio susitaikyti ir trokštančio padėti pokalbyje paskutinį tašką:

— Tėte, o ką pasakysi apie mūsų mielą koncentracijos stovyklą Gvantanamo įlankoje? Tie nelaimėliai net neturi teisės į advokatą. Jie neturi imamų, kurie nebūtų skundikai.

— Jie priešo kariai, — niūriai taria Habibas Čehabas, norėdamas baigti ginčą, bet nesugebėdamas pasiduoti. — Jie pavojingi žmonės. Jie nori sunaikinti Ameriką. Ir jie tai pasakoja žurnalistams, nors mes juos maitinam geriau, nei kada nors Talibanas. Jie mano, kad rugsėjo vienuoliktoji — puikus pokštas. Jiems tai karas. Džihadas. Taip jie šneka. Ko jie tikisi — kad amerikiečiai puls kniūbsti jiems po kojų ir nesigins? Net bin Ladenas tikisi sulaukti atsakomojo smūgio.

— Džihadas nebūtinai reiškia karą, — įsiterpia Ahmadas nuo drovumo trūkinėjančiu balsu. — Tai pastangos eiti Dievo keliu. Džihadas gali būti ir vidinė kova.

Vyresnysis Čehabas nužvelgia jį susidomėjęs. Jo akys ne tokios tamsiai rudos kaip sūnaus — jos lyg auksaspalviai rutuliukai vandeninguose baltymuose.

— Tu geras vaikis, — sako jis iškilmingai.

Čarlis užmeta savo tvirtą ranką ant Ahmado liesų pečių, tarsi sutvirtindamas visų trijų vienybę.

— Jis ne visiems taip sako, — prisipažįsta jaunajam naujokui.

Šis pokalbis vyksta įmonės gilumoje, kur pertvara atskirta keletas plieninių stalų, o už jų matyti pora matinio stiklo durų, vedančių į kitas patalpas. Visa kita erdvė — demonstravimo salė — košmariška patalpa, prigrūsta kėdžių, staliukų, kavos stalelių, stalinių lempų, pastatomų lempų, sofų, krėslų, pietų stalų ir kėdžių, suoliukų kojoms, indaujų, prikarstyta sietynų tarsi lianų džiunglėse, pilna sieninių metalinių ar emaliuotų lempų, didelių ir mažų veidrodžių — tiek paprastų, tiek įmantrių, paauksuotais ar sidabruotais lapais, gėlėmis, raitytais kaspinais ar ereliais išskėstais nagais ir išskleistais sparnais išpuoštais rėmais. Amerikietiški ereliai spokso į Ahmadą virš sutrikusio vaikino atspindžio — dėbso į liekną mišrios kilmės jaunuolį baltais marškiniais ir juodais džinsais.

— Apačioje, — sako apkūnus, žemaūgis tėvas blizgančia lenkta nosimi ir tamsiais padribusiais vokais virš auksaspalvių akių, — mes laikome lauko baldus — skirtus vejai ir verandai, pintus ir sulankstomus, netgi keletą aliumininių surenkamų namukų, apsaugotų nuo vabzdžių. Juos galima pasistatyti kieme už namo, jeigu šeima nori pabūti gryname ore. Viršuje laikome miegamojo baldus — lovas, staliukus prie lovos, tualetinius staliukus damoms, komodas, drabužių spintas, kai neužtenka sieninių, šezlongus, kuriuose damos gali sėdėti ištiesusios kojas, minkštas pasparas kojoms ir suoliukus tam pačiam poilsiui, mažas naktines lempeles — na, žinai, skirtas tam, kas ir turėtų vykti miegamuosiuose.

Čarlis, tikriausiai pastebėjęs Ahmadą raustant, šiurkščiai nutraukia:

— Nauji ar naudoti daiktai — mums jokio skirtumo. Viską pasako kaina etiketėje ir baldo būklė. Baldas nėra automobilis, jis neturi daugybės paslapčių. Ką matai, tą ir gauni. O mes su tavimi viską, kas kainuoja daugiau nei šimtą dolerių, nemokamai nugabensime į bet kurią valstijos vietą. Žmonėms tai patinka. Nepasakyčiau, kad pas mus užsuka daug pirkėjų iš Mėjaus kyšulio, bet žmonėms patinka gauti už dyką.

— Ir kilimai, — sako Habibas Čehabas. — Jie nori rytietiškų kilimų, tarsi libaniečiai būtų iš Armėnijos ar Irano. Apačioje turime kolekciją, ir tuos, kurie pakloti ant grindų, galima įsigyti — mes juos išvalome. Reigano bulvare esama specialių kilimais prekiaujančių parduotuvių, bet žmonėms patinka mūsų kainos.