Джон Апдайк - Teroristas

— Dabar?

Čarlis purkšteli, išpūsdamas debesėlį dūmų, akies krašteliu matomą Ahmado.

— O kada tu norėtum? Kitą savaitę? Ko tada čia atėjai? Nesijaudink taip. Tai vieni juokai. Bukagalviai kasdien tą daro, patikėk manim. Čia gi ne aukštoji matematika.

Dabar pusė devynių ryto — Ahmadas jaučia, kad iniciacijai per anksti. Bet jeigu Pranašas išdrįso patikėti savo kūną baisingajam žirgui Burakui, tai ir Ahmadas gali užsiropšti ant aukštos juodos sėdynės, suskilinėjusios, pilnos buvusiųjų vairuotojų paliktų dėmių, ir vairuoti šią didelę oranžinę dėžę ant ratų. Pasukus raktelį variklis storai sugaudžia, tarsi degalai būtų tirštesni už benziną ir sukrešėję.

— Dyzelis? — klausia Ahmadas.

Čarlis iškvepia dar keletą debesėlių — jie kyla iš pačios jo plaučių gelmės:

— Tu ką, juokauji, vaiki? Ar esi kada vairavęs dyzelį? Jis čia tik prismardintų, ir variklis kaista siaubingai ilgai. Negali tiesiog įlipti ir spausti pedalą iki galo. Tiesa, vieną dalyką turėk omenyje: nėra užpakalinio vaizdo veidrodėlio. Nepanikuok, kai pažiūrėsi iš įpročio, o jo ten nėra. Naudokis šoniniais veidrodėliais. Prisimink ir kitą dalyką: viskas užima daugiau laiko — ilgiau stabdai, lėčiau išjudi. Prie šviesoforų nelaimėsi jokių rovimo iš vietos lenktynių — nė nebandyk. Ši mašina kaip sena ponia: nereikia jos stumdyti, bet ir nuvertinti nederėtų. Tik akimirkai nusisuksi nuo kelio, ir ji tave nugalabys. Tačiau neleisk man tavęs gąsdinti. Nagi, pabandom. Palauk: nepamiršk pavažiuoti atbuliniu. Nes su platforma jau ne kartą susidūrėm. Su tuo pačiu vairuotoju, kurį minėjau. Žinai, ko išmokau per tiek metų? Nėra nieko, ko mulkiai imtų ir nepadarytų. Pavažiuok atgal, pasisuk šimtu dvidešimčia laipsnių, išvažiuok iš teritorijos — tiesiai bus Tryliktoji gatvė, pasuk į dešinę, į Reiganą. Sukti į kairę negalėsi — ten betoninė sienelė, bet, kaip jau sakiau, nėra nieko, ko mulkiai nepadarytų, tai ir paminėjau.

Čarlis dar kalba, o Ahmadas jau pajuda atgal, apsisuka tvarkingu puslankiu ir padidinęs greitį išvažiuoja iš aikštelės. Jis mato, kad sėdėdamas taip aukštai tarsi sklendžia virš automobilių stogų. Sukdamas į bulvarą per staigiai nukerta kampą, ir užpakaliniai ratai šokteli per šaligatvio kraštą, bet to beveik nepajunta. Jis persikėlė į kitą lygmenį, į aukštesnę pakopą. O Čarlis gesina cigaretę į skydelyje esančią peleninę ir apie šoktelėjimą nė neprisimena.

Pravažiavus keletą kvartalų Ahmadas įgunda žvilgčioti į kairįjį veidrodėlį, paskui pro keleivio langą — ir į dešinįjį. Oranžiniai, chromu apkraštuoti „Puikybės“ šonų atspindžiai nebekelia Ahmadui nerimo, bet tampa jo dalimi, kaip pečiai ir rankos, einant gatve šmėkščiojantys regėjimo lauko pakraščiuose. Nuo pat vaikystės sapnuose jis kartais skriedavo koridoriais ar slysdavo, pakilęs keletą pėdų virš šaligatvio, ir kartais atsibusdavo su erekcija arba — dar gėdingiau — didele šlapia dėme vidinėje pižamos tarpkojo pusėje. Jis veltui ieškojo Korane patarimo dėl sekso. Ten buvo kalbama apie nešvarumą, tačiau tik moterų — kai joms menstruacijos, kai krūtimi maitina kūdikį. Antrojoje suroję jis rado paslaptingus žodžius: Jūsų žmonos yra jūsų dirva, todėl ateikite į ją kada norite. Bet iš pradžių darykite gerus darbus sielos išganymui, bijokite Dievo ir žinokite, kad su juo susitiksite. Prieš tai esančiose Korano eilutėse jis perskaitė, kad moterys nešvarios. Venkite artumo su moterimis ir nesiartinkite prie jų, kol jos neapsivalo. O kai jos apsivalo, ateikite pas jas, kaip Alachas jums prisakė. Iš tiesų Dievas myli atgailaujančius ir myli apsivalančius. 68 Sunkvežimyje Ahmadas jaučiasi švarus, atsiribojęs nuo žemo pasaulio, kurio gatvės pilnos šunų mėšlo, kur vėjas nešioja celofano ir popieriaus skiautes; jis jaučiasi švarus ir laisvas, skraidinantis — tai jis mato pažvelgęs į šoninius veidrodėlius — savo oranžinę dėžę it aitvarą.

— Nespausk taip į dešinę, — staiga perspėja jį Čarlis, balse girdėti nerimas.

Ahmadas pristabdo, jis nesuvokė, kad lenkia automobilius iš kairės šalia pat skiriamosios juostos, tvirtos „Džersio užtvaros“.

— Kodėl jas vadina „Džersio užtvaromis“? — klausia jis. — O kaip jas vadina Merilande?

— Neužkalbinėk man dantų, Patrakėli. Kai vairuoji sunkvežimį, nėra kada sėdėti ir svajoti. Tavo rankose — gyvenimas ir mirtis, ką jau kalbėti apie tai, kiek kainuos remontas ir kaip šoktelės draudimo įmokos, jei susimausi. Jokių dešrainių ir terlionių su mobiliuoju, kaip žmonės paprastai daro automobiliuose. Tu didesnis, todėl ir vairuoti turi geriau.

— Iš tikrųjų? — Ahmadas bando pašiepti vyresnįjį, savo brolį Amerikos libanietį, išsklaidyti jo niūrų rimtumą. — Argi automobiliai neturėtų trauktis man iš kelio?

Čarlis nesupranta, kad Ahmadas jį erzina. Jis nenuleidžia akių nuo kelio ir žvelgdamas per priekinį stiklą sako:

— Nebūk kvailas, vaiki, jie negali. Tarp gyvūnų tas pats. Žiurkės ir triušiai nelygūs drambliams ir liūtams. Irakas neprilygsta JAV. Jeigu esi didesnis, turi būti geresnis.

Ši politinė pastaba pasirodo Ahmadui keista, šiek tiek ne vietoje. Bet kadangi jie su Čarliu viename vežime, jis nuolankiai susitaiko ir važiuoja toliau.

— Jėzau, — sako Džekas Levis. — Štai dėl ko verta gyventi! Jau buvau pamiršęs ir nė nesitikėjau, kad kas nors man primins.

Taip atsargiai, šiomis aplinkybėmis jos neminėdamas, jis atiduoda duoklę žmonai, kuri prieš daugelį metų jam parodė, dėl ko verta gyventi.

Šalia jo gulinti nuoga Tereza Maloj sutinka:

— Taip, — bet tučtuojau gindamasi priduria: — Bet tai ilgai netrunka.

Jos apskritas veidas šiek tiek išsprogusiomis akimis išpiltas raudonio ir rusvos strazdanos susilieja su rausva skruostų spalva.

— Kas netrunka? — klausia Džekas.

Ji visiškai nenori, kad jis sutiktų su tokiu nerūpestingu gūžtelėjimu pečiais. Jos nuoraudis iš rožinio tampa tamsiai raudonu — ją skaudžiai užgavo šis klausimas, savo bejėgiškumo suvokimas: dar vienas niekur nevedantis nuotykis, dar vienas vedęs meilužis. Jis niekada nepaliks savo storosios Betės, o ir ji kažin ar to norėtų. Jis dvidešimt trejais metais už ją vyresnis, o jai reikia vyro, būsiančio greta iki pat gyvenimo pabaigos.

Naujame Džersyje įsigalėjo neslūgstantis liepos karštis, bet jų nuo meilės įkaitusiai odai oras vėsokas, ir meilužiai užsitraukia antklodę, drėgną ir suglamžytą, gulėjusią po jų kūnais. Džekas atsisėda, atsiremia į pagalvę, apnuogindamas glebnius raumenis ir žilus gaurus ant krūtinės, o Terė, miela bohemiška begėdė, taip pat neužsitraukė savo antklodės galo aukščiau, kad jis galėtų gėrėtis jos krūtimis, baltomis kaip muilas ten, kur jų niekada nepasiekia saulė, ir, jei trokšta, vėl pasverti jas rankoje. Jam patinka apkūnumas, nors jo gali būti ir per daug. Sėmenų aliejaus ir skiediklio kvapai lenkia Džeką į miegą meilužės lovoje. Kaip Terė ir sakė, ji ėmė tapyti didesnius ir ryškesnius darbus. Kai dulkindamasi ji sėdi ant jo, užsimauna ant jo styrančios erekcijos, Džekui regis, kad spalvos, atsispindinčios nuo sienų, teka jos ilgais, dailiais, rumbėtais, baltais airiškais šonais, liejasi po glostančiomis jo rankomis. Jis negali įsivaizduoti Betės, savo svoriu sėdinčios ant jo dubens, ar plačiai išskėstų jos kojų — jiems nebetinka nė viena poza, tik susiglaudus kaip šaukštams, bet ir tada didžiulis Betės užpakalis stumia jį iš lovos it pavydus vaikas.

— Dalykas tas, — tęsia Džekas pajutęs, kad Terė tyli dėl jo netaktiškumo, — kad kol santykiai tęsiasi, nesvarbu, kiek jie trunka, pati Motina Gamta sako: „Ar ne vis vien?“ Jautiesi taip, lyg viskas truktų amžinai. Aš dievinu tavo krūtis — ar neseniai to nesakiau?