Джон Апдайк - Teroristas

Motina Ahmadui — senstanti moteris, bet širdyje — vis dar mergaitė, žaidžianti menu ir meile. Pastaruoju metu ji atgijo ir nuolat susirūpinusi, todėl sūnus ją įtaria turint naują meilužį, tik pastarasis — skirtingai nei ankstesnieji — nesirodo jų bute ir nesiekia su Ahmadu varžytis dėl įtakos namuose. Gal ji ir tavo motina, bet aš su ja miegu, — rodydavo jie savo elgsena, ir tai buvo taip pat labai amerikietiška, lytiniai santykiai vertinami labiau nei šeimos ryšiai. Amerikiečiai nekenčia savo šeimos ir bėga iš jos. Net tėvai prie to prisideda, jie skatina vaiko nepriklausomybę ir nekreipia dėmesio į jų nepaklusnumą. Čia nėra tos glaudžios, abipusės meilės, kurią Pranašas jautė savo dukrai Fatimai: Fatima — mano dalis; kas skaudina ją, skaudina ir mane, o kas skaudina mane — skaudina Dievą. Ahmadas nejaučia neapykantos motinai: ji pernelyg pakrikusi, kad jos būtų galima nekęsti, pernelyg išsiblaškiusi vaikydamasi laimės. Nors jie tebegyvena kartu tame bute, dvelkiančiame salsvu ir aitriu aliejinių dažų kvapu, ji teturi tiek bendro su jo dieną pasauliui rodoma esybe, kiek permirkusi prakaitu pižama, su kuria jis miega naktį ir kurią nusimeta eidamas į dušą, padedantį įžengti į tyrą darbo dienos rytą ir nužingsniuoti mylią iki darbo. Keletą metų jų kūnams buvo nejauku dalytis ankštą bendrą buto erdvę. Jį manė, kad padoru sūnui pasirodyti vienais apatiniais ar vasariniais naktinukais, pro kuriuos matosi intymių jos kūno dalių šešėliai. Vasaros gatvėmis ji žingsniuodavo tik su trumpais marškinėliais ir mini sijonu, atsagstyta palaidine, džinsais pažemintu liemeniu, aptempiančiais putniausias kūno dalis. Kai jis smerkia jos aprangą, vadindamas ją nepriderama ir provokuojama, ji šaiposi ir erzina jį, tarsi Ahmadas su ja flirtuotų. Tik ligoninėje, ant savo nepadorių gatvės drabužių užsitempusi blyškiai žalią, padoriai dukslią uniformą, ji atitinka Pranašo dvidešimt ketvirtojoje suroję moterims duotą paliepimą: prisidengti šydais krūtines ir savo grožybes rodyti tik savo vyrams, tėvams ir sūnums, broliams, vergams, eunuchams ir, pabrėžia Knyga, vaikams, dar nekreipiantiems dėmesio į moters nuogumą. Būdamas dešimties, o gal dar anksčiau, jis ne kartą — nes nebuvo už ką samdyti auklės — laukė jos Šv. Pranciškaus ligoninėję ir nudžiugdavo, matydamas suplukusią nuo darbo, plačiomis ligoninės kelnėmis ir storapadžiais sportiniais bateliais, be apyrankių, kurių žvangėjimas išsklaidytų tylą. Įtampos viršūnė buvo pasiekta, kai jis, sulaukęs penkiolikos, praaugo mamą, o viršutinė lūpa pasidengė tamsiu pūku: dar neperžengusi keturiasdešimties ji kvailai vylėsi pasigauti kokį vyriškį, išplėšti turtingą daktarą iš dailių pagalbininkių haremo, o jos paauglys sūnus išduodavo jos vidutinį amžių.

Ahmado požiūriu, ji atrodė jaunesnė ir elgėsi ne taip, kaip motina turėtų elgtis. Viduržemio jūros ir Viduriniųjų Rytų šalyse moterys išdidžiai susiraukšlėdavo ir tapdavo beformės — buvo neįmanoma nepadoriai supainioti motiną su drauge. Šlovė Alachui, Ahmadas niekada nesvajojo permiegoti su motina, niekada nenurenginėjo jos tuose savo smegenų užkaboriuose, kur Šėtonas į sapnus ir svajones įterpia šlykštybių. Tiesą sakant, jeigu vaikinas ir leistų sau susieti tokias mintis su motina, turėtų pripažinti, kad ji — ne jo skonio. Jos oda, nusėta rausvomis dėmėmis ir nutaškyta strazdanomis, atrodo nenatūraliai balta, tarsi raupsuotosios, o jis, besimokydamas Centro vidurinėje, pamėgo tamsesnio atspalvio — kakavos, karamelės, šokolado — odą ir gundančią tamsių akių paslaptį, kurių juoduma iš pirmo žvilgsnio atrodo nepermatoma, bet giliau gali įžvelgti purpurinį slyvos ar blizgų rudą sirupo atspalvį, apie tokias akis Korane sakoma: didelės tamsios akys, įstatytos arti viena kitos. Knyga žada: Ir jiems bus duotos tamsiaakės kurijos, nelytėtos, kaip kriauklėje slypintys perlai: atpildas už jųjų nuopelnus. 69 Ahmadas mano, kad tėvas, vedęs jo motiną, padarė klaidą, — jis tokios niekada nepadarys.

Čarlis vedęs libanietę, Ahmadas ją mato retai, ji apsilanko parduotuvėje prieš uždarant, po savo darbo dienos, o dirba ji teisininkų kontoroje, pildo mokesčių blankus tiems, kurie patys negali to padaryti, tarpininkauja ir rašo prašymus miesto, valstijos ir tautos valdžioms, nes kiekviena jų reikalauja iš piliečių savo dalies. Esama kažko vyriška jos įprotyje rengtis kostiumėliais su kelnėmis, ir tik alyvinė oda ir tankūs neišpešioti antakiai skiria ją nuo kafirų. Jos plaukai tankia keleto colių aureole gaubia galvą, bet nuotraukoje, kuri stovi ant Čarlio darbo stalo, jie paslėpti po plačiu šalių, ji šypsosi virš dviejų mažų vaikų galvučių. Jis niekada apie ją nekalba, nors apie moteris tauškia dažnai, ypač apie rodomas televizijos reklamose.

— Ar matei tą iš „Levitros“ reklamos, skirtos bičams, kuriems nestovi?

— Aš retai žiūriu televizorių, — atsako jam Ahmadas. — Dabar, kai nebesu vaikas, ji manęs nebedomina.

— Na, turėtų dominti, nes kaip kitaip sužinosi, kaip šią šalį valdančios korporacijos su mumis elgiasi? Ta iš „Levitros“ reklamos man atrodo ideali mažulė, murkia apie savo „vaikiną“ ir kaip jai patinka, kai jo erekcija būna „kaip reikiant“, — tiesa, ji nesako „erekcija“, bet visa reklama apie tai: kaip padaryti, kad tinkamai stovėtų. Erekcijos sutrikimai — pelningiausias vaistų gamintojų atrastas dalykas nuo valiumo laikų. O, kaip ta mergšė pasimiglojusiomis akimis žvelgia į tolį: tu matai tos moters akimis, matai styrantį didelį jo pimpalą, kietą kaip akmuo, ir ji taip keistai krutina burną — o jos burna nuostabi — maži burnos raumenukai kruta ir tu supranti: ji tai įsivaizduoja, galvoja, kad čiulpia (jos burna tobulai tinka čiulpti), o tada, patenkinta, paslaptinga ir sočia veido išraiška atsisuka į vyruką, kažkokį modelį, tikrame gyvenime greičiausiai gėjų, ir akimirksniu jam sako: „Tik pažiūrėk į tai!“, ir kol jis droviai klausosi jam skirtų pagyrų, paliečia jo skruostą, ten, kur duobutė. Tiesiog neįtikėtina, kaip, velniai rautų, jie tai padaro, kiek prireikė dublių, kol ji visa tai sugalvojo ar kol reklamos scenaristas iš anksto tai parašė. Bet visa tai atrodo taip spontaniška, net stebiesi, kaip jie sugeba ją taip geidulingai parodyti. Ji iš tikrųjų atrodo laiminga, kaip ką tik gerai išdulkinta, supranti? Ir ne vien dėl to, kad ją nufilmavo.

Tai, su liūdesiu mąsto Ahmadas, ir yra vyriška šneka, kurios jam, vilkinčiam akinamus baltus marškinius ir juodus džinsus, mokykloje kliuvo tik nuogirdos ir kurios daug nuosaikesnę ir padoresnę versiją jis galėjo išgirsti iš Omaro Ašmavio, jei tik pastarasis būtų pasilikęs ir ėmęsis tėvo vaidmens. Ahmadas dėkingas Čarliui, įtraukusiam jį į vyriškos draugystės klubą. Penkiolika, o gal ir daugiau metų vyresnis ir vedęs, nors neatrodo, Čarlis, regis, mano Ahmadą žinant viską, ką žino ir jis, o jei ne — tai bent norint žinoti. Vaikinui su Čarliu lengviau kalbėti sėdint šonu, žvelgiant į priekį pro sunkvežimio langą ir vairuojant, o ne akis į akį. Ir jis, nuraudęs dėl savo dorybingumo, sako jam:

— Nemanau, kad televizija skatina doras mintis.

— Žinoma, ne, po velnių. Atsipeikėk, ji tam ir neskirta. Didžioji dalis to, kas joje rodoma, mėšlas, užpildantis tarpus tarp reklamų. Štai kuo norėčiau užsiimti, jei nereikėtų nuolat gelbėti nuo žlugimo tėvo parduotuvės. Brolis ėmėsi šio verslo kartu su juo, o dabar sėdi Floridoje ir imdamas savo dalį čiulpia mūsų kraują. Norėčiau kurti reklamas. Planuoti, surinkti visa į viena — režisierių, aktorius, dekoracijas, scenarijų — tokie dalykai turi turėti scenarijų, o paskui vožti visu tuo paprastam piliečiui tiesiai į marmūzę, užknisti jam smegenis. Tavo valia prieš jo valią: aiškini jam, be ko jis negali gyventi. Kuo dar jie mus šeria, tie žiniasklaidos magnatai? Naujienomis: už širdies griebiančiomis istorijomis, sukurtomis Dianos Sojer — vargšai afganų vaikučiai, ve-e, ve-e — arba tiesiog propaganda. Bušas skundžiasi, kad Putinas virsta Stalinu, bet mes blogesni, nei tie vargšai nuskurėliai Kremliuje kada nors buvo. Komunistai tik norėjo praplauti smegenis. O naujoji valdžia — tarptautinės korporacijos — nori išplauti iš mūsų visas smegenis, ir taškas. Jos nori paversti mus vartojimo automatais, vištidės visuomene. Visos pramogos, Patrakėli, — tikras mėšlas, tas pats mėšlas, kuriuo kvaišindavo ir Didžiosios krizės laikais, tik tada tekdavo stovėti eilėje ir mokėti už filmą ketvirtuką, o dabar mus tuo šeria nemokamai, reklamuotojai moka milijoną už minutę, kad tik gautų galimybę sukti mums galvas.