Джон Апдайк - Teroristas

— Žinant padėtį pasaulyje dabar, — įsiterpia Ahmadas, nenorėdamas atsilikti nuo Čarlio, — gal geriau jie būtų išmirę. Jungtinės Valstijos būtų panašios į Kanadą — protingą, taikią šalį, nors ir bedievišką.

Nustebęs Čarlis prajunka ir prunkšteli per nosį:

— Pasvajok, Patrakėli. Šalis turi per daug energijos, kad būtų taiki ir vadovautųsi sveiku protu. Besivaržančios jėgos — štai ką leidžia Konstitucija. Tą ir turime.

Jis pasimuisto ir iškrato iš Marlboro pakelio cigaretę. Dūmai apgaubia veidą, jis prisimerkęs žvelgia pro priekinį stiklą ir, regis, mąsto apie tai, ką papasakojo savo jaunajam vairuotojui.

— Kai kitąkart važiuosime Devintuoju keliu, reikės užsukti į Monmuto mūšio79 lauką. Amerikiečiai atsitraukė, bet gana ilgai atsilaikė prieš britus ir parodė prancūzams, kad juos verta remti. Taip pat ispanams su olandais. Visa Europa veržėsi apkarpyti Anglijai sparnus. Kaip dabar Jungtinėms Valstijoms. Tikra likimo ironija: Liudvikas Šešioliktasis mus remdamas iššvaistė tiek pinigų, kad buvo priverstas prispausti prancūzus siaubingais mokesčiais, o šie pakėlė maištą ir nukirto jam galvą. Viena revoliucija vedė prie kitos. Taip jau nutinka, — Čarlis sunkiai atsidūsta ir rimtesniu tonu, vogčiomis, tarsi nebūtų įsitikinęs, ar Ahmadui dera tai girdėti, sako: — Supranti, istorija nėra tai, kas buvo ir pražuvo. Ji kuriama ir dabar. Revoliucija niekada nesiliauja. Nukerti jai galvą, atauga dvi.

— Kaip hidrai, — sako Ahmadas, nenorėdamas pasirodyti visišku neišmanėliu.

Šis vaizdinys iškyla ir šeicho Rašido pamoksluose, kaip Amerikos kryžiaus žygio prieš islamą bergždumo iliustracija. Pirmąkart su hidra Ahmadas susidūrė šeštadienio rytais, kol mama miegodavo, žiūrėdamas laidas vaikams. Svetainėje būdavo tik jis ir televizorius — pašėlusi, įžūli elektroninė dėžė — žagsinti, sproginėjanti, traškanti, spygaujanti veriančiais susijaudinusiais animacinių veikėjų balsais, ir šios dėžės auditorija — ją stebintis, visiškai tykiai sėdintis vaikas, prisukęs garsą, kad leistų mamai išsimiegoti po vakarykščio pasimatymo. Hidra buvo komiškas padaras — visos jos galvos ant besiraitančių kaklų plepėjo viena su kita.

— Tos senos revoliucijos, — su pasitikėjimu tęsia Čarlis, — gali daug ko išmokyti mūsų džihadą.

Kadangi Ahmadas nieko neatsako, jis greitai, tiriamai klusteli:

— Ar tu už džihadą?

— Kaip galėčiau būti prieš? Pranašas kviečia tam Knygoje, — ir Ahmadas cituoja: — Mahometas yra Alacho pranašas. Tie, kas seka juo, nuožmūs netikintiems, bet mielaširdingi vienas kitam. 80

Bet iki džihado dar, atrodo, labai toli. Pristatydami šiuolaikinius baldus ir paimdami tuos, kurie buvo šiuolaikiniai jų mirusiems savininkams, jiedu su Čarliu vairuoja „Puikybę“ per tvankią picerijų ir manikiūro salonų, klestinčių krautuvėlių ir degalinių, White Castle ir Blimpie raizgynę. Krispy Kreme ir „Jaukioji skalbykla“, „Padangos ir ratlankiai“, 877-DANTYS-14, „Žvaigždžių motelis“ ir „Puikiausi liukso kambariai“, Amerikos bankas, „Metro informacijos naikinimas“, Jehovos liudytojai ir Naujoji krikščionių bažnyčia — šių svaiginamai mirgančių ženklų gausa klykia norą į savo glėbį prisivilioti tuos, kurie susigrūdę gyvena anksčiau plytėjusių ganyklų ir stovėjusių vandeniu varomų fabrikų vietoje. Storasieniai, amžiams statyti miesto valdžios reikmėms skirti pastatai vis dar stūkso, virtę muziejais, gyvenamaisiais namais ar pilietinių organizacijų būstinėmis. Visur plevėsuoja Amerikos vėliavos, kai kurios tokios nudriskusios ir išblukusios, kad jas akivaizdžiai pamiršo ant stiebų. Kažkada čia buvo sutelktos viso pasaulio viltys, bet tie laikai praėjo. Pro aukštą „Puikybės“ priekinį stiklą Ahmadas mato grupeles savo amžiaus vyrų ir moterų, besirenkančių pliurpti ir dykinėti — jų dykinėjimas grėsmingas: rudaodės moterys siauručiais šortukais ir aptemptomis elastinėmis liemenėlėmis, vyrai berankoviais marškinėliais ir absurdiškai apsmukusiais, kadaruojančiais šortais, su auskarais ir vilnonėmis aptemptomis kepuraitėmis — tarsi tyčia būtų apsirengę it klounai.

Per blizgantį dulkėtą stiklą Ahmadą užplūsta savotiškas siaubas dėl gyvenimo, kurį teks nugyventi. Šie pasmerkti besibūriuojantys gyvuliai, skleidžiantys poravimosi ir bėdos kvapus, vis dėlto jaučia giminingos bandos paguodą ir kiekvienas puoselėja kokią nors ateities viltį, galvoja apie darbą, savo paskirtį ar bent siekia prasimušti į narkotikų prekeivių ir sutenerių gretas. Tuo tarpu jis, Ahmadas, turintis, pasak pono Levio, didelių gabumų, neturi jokio plano: Dievas susiliejęs su juo, kaip nematomas dvynys, kaip kitas „aš“ — tai ne verslumo, o paklusnumo Dievas. Nors Ahmadas stengiasi melstis penkis kartus per dieną, kad ir stačiakampėje kėbulo oloje, prikrautoje antklodžių ir pakavimo tarpiklių, ar ant žvirgždo lopinėlio už šalikelės užkandinės, kur gali pasitiesti savo kilimėlį penkioms apsivalymo minutėms, Gailiaširdingasis ir Maloningasis nenurodė jam tiesaus kelio į pašaukimą. Tarsi saldžiame ištikimybės Alachui miege jo ateitis būtų amputuota. Kai ilgų mylias ryjančių tylos akimirkų metu jis prisipažįsta apie savo nerimą Čarliui, paprastai šnekus ir gerai informuotas vyriškis sutrinka ir ima išsisukinėti.

— Na, greičiau kaip per trejus metus gausi A kategorijos pažymėjimą ir už valstijos ribų galėsi vežioti kokius tik nori krovinius — pavojingas medžiagas, cisternas. Uždirbsi neblogus pinigus.

— Bet kam? Vartoti vartotojams skirtas prekes, kaip tu sakai? Maitinti ir rengti savo kūną, kuris, laikui bėgant, nukars ir taps bevertis?

— Galimas ir toks požiūris. „Gyvenimas — mėšlas, o paskui miršti.“ Bet juk toks požiūris visko neapima?

— O ko neapima? „Žmonos ir vaikų“, kaip sako žmonės?

— Na, tiesa, esant žmonai ir vaikų didžioji dalis šių svarbių egzistencinių klausimų pasitraukia į užkulisius.

— Tu turi žmoną ir vaikų, bet retai man apie juos pasakoji.

— O ką čia pasakoti? Aš juos myliu. Tiesa, o kaip dėl meilės, Patrakėli? Ar esi ją pajutęs? Kaip jau sakiau, tau reiktų sugulti.

— Na, tavo norai geri, bet santykiai be vestuvių prieštarauja mano įsitikinimams.

— Ai, tik nereikia. Pats Pranašas nebuvo vienuolis. Jis sakė, kad žmogus gali turėti keturias žmonas. Mergina, kurią mes tau gausim, nebus dora musulmonė, ji bus kekšė. Visi šitie dalykai jai nerūpės ir tau neturėtų rūpėti. Permiegosi su ja ar ne, ji taip ir liks purvina bedievė.

— Aš netrokštu nešvaros.

— Tai ko, velniai rautų, trokšti, Ahmadai? Pamiršk dulkinimąsi, atleisk, kad apie tai prabilau. O kaip dėl noro tiesiog gyventi? Kvėpuoti oru, žiūrėti į debesis? Argi tai ne geriau, nei būti mirusiu?

Staiga iš giedro, alavo pilkumo, persmelkto blausios saulės dangaus ėmė krapnoti — priekinį stiklą aptaškė lašeliai. Ahmadas rankos prilietimu įjungė sunkiai švytruojančius valytuvus. Vairuotojo pusėje esantis valytuvas paliko vaivorykštinę nenuvalytos drėgmės arką — gumoje atsirado įtrūkis: mintyse Ahmadas pasižymi ją pakeisti.

— Visaip būna, — atsako jis Čarliui. — Tik netikintys siaubingai bijo mirties.

— O kasdieniai malonumai? Tu myli gyvenimą, Patrakėli, prisipažink. Užtenka pamatyti, kaip anksti kiekvieną rytą ateini į darbą, nekantraudamas sužinoti mūsų tvarkaraštį. Mūsų sunkvežimį vairavo ir kiti vaikiai — jie nieko nematė, jiems į viską buvo nusispjaut, tikri numirėliai atmerktom akim. Jiems rūpėjo tik kuo greičiau sustoti prie kokios nors greitojo maisto užkandinės, prisiryti, nusimyžti, o baigus darbo dieną nueiti kur nors su draugeliais ir apsinešti. O tu turi potencialo.