Джон Апдайк - Teroristas

Ahmadas, vairuodamas sunkvežimį, bando pritarti:

— Tai nėra Tiesusis Kelias.

— Juokauji? Tai Geltonų plytų kelias, grįstas klastingais ketinimais.

Klas-tin -gais, galvoja Ahmadas, prisimindamas, kada jam paskutinįsyk pamokslavo. Akies kampeliu jis mato, kaip iš skubančio išsikalbėti Čarlio burnos tykšta seilių purslai.

— Sportas, — iškošia jis. — Jie moka milijardus už teisę rodyti sportą. Tai tikrovė, kuri nėra tikra. Pinigai pražudė profesionalų lygas: niekas nebeištikimas savo komandai, jie perbėga iš vienos komandos į kitą už papildomus penkiolika milijonų, nors nepajėgia suskaičiuoti turimų pinigų. Kažkada egzistavo ištikimybė komandai ir tapatinimasis su regionu, bet bukagalviai, sėdintys tribūnose, nežino, ko jie neteko. Jie mano, kad visąlaik taip ir buvo: gobšūs žaidėjai ir kasmet gerinami rekordai. Baris Bondsas geresnis žaidėjas už Rūtą, net už Di Madžą70, bet kam gali patikti tas žvalus storžievis šunsnukis? Gerbėjai dabar nieko neišmano apie meilę komandai. Jiems ji nerūpi. Sportas šiais laikais — kaip vaizdo žaidimas, o žaidėjai — hologramos. Klausausi radijo pokalbių laidų ir man norisi pasakyti tiems nuolat postringaujantiems kiaušingalviams ar sūriagalviams: „Dėl Dievo meilės, grįžkit į tikrovę!“ Tie apgailėtini mulkiai iškala atmintinai visą statistiką, tarsi jiems mokėtų Rodrigeso71 algą. O tos vadinamosios komedijos, kurias kepa kanalai? Jėzau, kam jos juokingos? Tai pamazgos. O Lenas ir Letermanas — dar šlykštesnės pamazgos! Tik reklamos fantastiškos. Jos kaip Faberžė kiaušiniai. Kai kas nors šioje šalyje jums nori ką nors parduoti, tai imasi to iš peties. Stengiasi iš visų jėgų. Kai žiūri tą pačią reklamą dvidešimtą kartą, matai, kad kiekviena sekundė — aukso verta. Reklama kupina to, ką fizikai vadina informacija. Argi, pavyzdžiui, žinotum, kad amerikiečiai tokie liguisti, kiaurais skrandžiais nuplikę impotentai, visąlaik prišlapsiantys kelnes ir maudžiančiom išangėm, jei nežiūrėtum reklamos? Žinau, sakai, kad niekada jos nežiūri, bet tikrai neturėtum praleisti laisvinamųjų reklamos su žavia katyte ilgais lygiais plaukais ir stambiais aristokratės dantimis, kuri žvelgdama kiaurai kamerą sako tau — būtent tau — sėdinčiam su traškučių pakeliu, kad jaučia silpnybę greitam maistui. Tai ji — liesa kaip kartis, tariamai jaučia silpnybę greitam maistui ir kartais turi kamuotis nuo vidurių užkietėjimo? Kiek jai metų? Dvidešimt penkeri, ne daugiau, raumeninga kaip Lansas Armstrongas, ir galiu lažintis, kad nepraleido nė dienos neišsituštinus, bet laisvinamųjų Ex-Lax gamybos direktorius nori, kad senos moteriškės nesigėdytų savo užsikimšusių žarnų. „Klausykit, — sako jis joms, tas Ex-Lax direktorius, — net tokiai žvitriai aristokratei mergiotei kartais nepavyksta nusišikti ar neišsitepti kelnaičių žaidžiant golfą, net jai hemorojus gali sugadinti dieną, todėl ir tu, močiut, nesi koks senas mėšlas šiukšlyne — sėdi toj pačioj valty su jaunom prašmatniom katytėm!“

— Šita visuomenė bijo pasenti, — sutinka su juo Ahmadas šiek tiek pristabdydamas, nes baiminasi, kad žalia šviesa tolumoje jam privažiavus virs raudona. — Bedieviai nemoka mirti.

— Nemoka, — sako Čarlis ir jo netylančiam balse pasigirsta atsargios gaidelės. — O kas moka?

— Tikintys, — atsako Ahmadas į klausimą. — Jie žino, kad teisiųjų laukia Rojus.

Ir žvelgdamas pro platų, purviną „Puikybės“ priekinį langą į dėmėtą nuo alyvos asfaltą, raudonus užpakalinius žibintus ir akinamus saulės blyksnius — iš viso to vasarą ir susideda sunkvežimio vairuotojo diena Naujajame Džersyje, jis pacituoja Koraną: Dievas dovanoja tau gyvenimą ir atveda iki mirties: Jis ir pašauks tave prisikėlimo dieną, neabejok tuo. 72

— Teisybė, — pritaria Čarlis. — Gerai pasakyta. „Neabejok tuo.“ Aš, jeigu pasitaikytų gera priežastis, mielai nepraleisčiau progos. O tu dar per jaunas. Visas gyvenimas prieš akis.

— Ne visai, — atsako Ahmadas. Čarlio burbėjime jis negirdi abejonės virpulio, šilkinio ironijos mirgesio, kuriuos paprastai jaučia šeicho Rašido balse. Čarlis — pasaulietis, bet islamas sudaro nemažą dalį ir šio pasaulio. Libaniečiai nėra tokie išpuoselėti ir dviveidžiai kaip jemeniečiai ar dailūs ir slapukai kaip egiptiečiai. Jis droviai paaiškina: — Aš ir taip jau gyvenu ilgiau nei dauguma kankinių Irane ir Irake.

Bet Čarlis negali liautis pasakojęs apie moteris televizijos reklamose.

— O dabar, — postringauja jis, — kai vaistų karteliai susižėrė tiek pinigo iš viagros, jie ėmė pardavinėti „sekso gerintojus“, kaip jie tai vadina, moterims. Yra viena reklama — tu gal ir nematei, ją nedažnai rodo, — kurioje nufilmuota moteris, iš pažiūros protinga ir neišvaizdi, pamanytum, mokytoja ar kokios vidutinės inžinerijos kompanijos vadybininkė, šiek tiek susiraukusi, lyg jai gyvenime ko nors trūktų, ir fone skamba muzika, tokia liūdnoka, įkyri, o tada ji staiga ima plavinėti perregimais drabužėliais, basa; jai ir reikia būti basai, nes matai ją einančią vandeniu, paliekančią raibulius netoli kranto, kur vandens vos per colį ar keletą, bet ji vis tiek neskęsta, jos šukuosena nauja, geresnis makiažas ir veidas toks pasimiglojęs, kaip čiulpikės, apie kurią pasakojau, — manau, joms lašina į akis vyzdžius plečiančių lašų, kad taip atrodytų, — ir tada parodo viso to, kas vyko, priežastį: „hormonus stiprinanti medžiaga“, taip jie vadina. Tau leidžia suprasti, kad ji dulkinosi. Visiškai išsitaškė nuo daugybės orgazmų. Prieš dešimt ar penkiolika metų reklamose niekas nebūtų pripažinęs ar parodęs, kad moterys to nori, nori daug ir labai, kad dulkinimasis atpalaiduoja ir suteikia grožio. O kaip tavo reikalai, Patrakėli? Ar gauni kaip reikiant?

— Ko gaunu kaip reikiant? — Ahmado mintys kažkur nuklydo.

Jie išsuko iš Beivėjaus greitkelio ir atsidūrė beveidžiame miestuko centre, čia daugybė dviem eilėmis sustatytų automobilių — pro juos „Puikybei“ buvo keblu prasisprausti.

— Putytės, — suirzęs atšauna Čarlis, įtraukdamas oro, kai oranžinis sunkvežimis per plauką nekliudo pro šalį dardančio mokyklinio autobuso, pilno spoksančių mažų veidukų. — Pizės, — paaiškina. Ir kai Ahmadas, nieko neatsakęs, tirštai nurausta, ryžtingai tyliu balsu sako: — Reikėtų tave su kuo nors suguldyt.

Naujojo Džersio šiaurinės dalies miesteliai beveik vienodi — parduotuvių vitrinos ir šaligatviai, parkavimosi automatai ir neoninės iškabos, pro šalį greit pralekiantys žalumos net judančiame automobilyje jautiesi tarsi stovėtum vietoje. Vietovės, kurias jiedu su Čarliu pravažiuoja, vasarą dvelkiančios suminkštėjusia gudrono danga, pralieta mašinine alyva, svogūno ir sūrio kvapais besiveržiančiais iš mažų užkandinių, visur vienodos, kol neatsidursi į pietus nuo Pietų Ambojaus ar ties posūkiu iš Džersio greitkelio į Sejervilį. Bet vienam miesteliui keičiant kitą Ahmadas ima pastebėti, kad dviejų panašių miestukų nebūna, kiekviename gyvena skirtingi žmonės. Kai kur atokiau nuo kelio, šešėlyje, vešliose pakirptų kvadratinių krūmų saugomose pievutėse stūkso didžiuliai namai. “Puikybė“ į šiuos namus retai ką atveža, bet pravažiuoja pakeliui į apleistus miesto rajonus, kur nėra nė užuominos į pievutę ar kiemą, o į tuos namus vedantys laiptai prasideda tiesiai nuo šaligatvio. Čia paprastai ir gyvena tie, kurie laukia baldų: tamsiaodės šeimynos, jų balsai ir televizorius, girdimi iš tolimesnių, nematomų kambarių, tarsi tie pilni šeimynykščių kambariai tęstųsi iš koridoriaus į tolį. Kartais matyti islamo tikėjimo ženklų: maldos kilimėliai, moterys su hidžabais, įrėminti dvylikos imamų, iš jų ir beveidžio Slaptojo imamo, atvaizdai, kurie rodo – šie namai šiitų73. Tokiuose namuose Ahmadas jaučiasi nejaukiai, kaip ir tuose miesto kvartaluose, kur prekės krautuvėlėse reklamuojamos arabų ir anglų mišinių, o mečetės įkurdintos nebeveikiančiuose protestantų bažnyčiose, tik kryžius pakeistas pusmėnuliu. Jis nemėgsta uždelsti ir plepėti, kaip Čarlis, laužantis liežuvį įvairiais arabų dialektais, juoku ir gestais užpildantis supratimo spragas. Ahmadas jaučia, kad jo išdidžiam atsiskyrimui ir sava valia pasirinktai tapatybei kelia grėsmę minios paprastų, vargingų vyrų ir negražių, praktiškų moterų, prisidėjusių prie islamo vien dėl tingaus noro išreikšti savo etninę tapatybę. Nors jis buvo ne vienintelis musulmonas Centro vidurinėje, tokių kaip jis, iš mišrių šeimų, bet karštai tikinčių, kurie tikėjimą pasirinko patys, o ne paveldėjo iš esančio ir tą ištikimybę įtvirtinančio tėvo, taip pat nebuvo. Ahmadas buvo gimęs šioje šalyje, ir keliaudamas po Naująjį Džersį mažiau domėjosi rajonais, apgyvendintais atmieštais išeiviais iš Viduriniųjų Rytų, nei jį supančia Amerikos tikrove, tuo išplitusiu raugu, kuriam kaip nepavykusiam eksperimentui jautė šiokį tokį gailestį.