Джон Апдайк - Teroristas

— O kas tau pasakojo apie žydus ir sandorį?

— Nežinau. Koks nors kadaise pažinotas vyras.

— Kuria prasme pažinotas?

— Pažinotas, ir tiek. Džekai, argi mes nesitarėm? Tu neklausi, o aš nepasakoju. Mane metė, ir aš vieniša gyvenau geriausius moteriai skirtus metus. Dabar man keturiasdešimt. Nepavydėk to trupinėlio praeities.

— Mintimis aš, žinoma, nepavydžiu. Bet, kaip jau kalbėjom, kai esi neabejingas kitam žmogui, imi jo gvieštis.

— Argi apie tai kalbėjomės? Negirdėjau nieko panašaus. Girdėjau tik ką manai apie Betę. Vargšelę Betę.

— Bibliotekoje ji neatrodo vargšelė. Ji sėdi prie informacijos stalo ir naršo internete daug geriau už mane.

— Iš tavo kalbų sprendžiant, ji tiesiog stebuklas.

— Ne, tačiau ji asmenybė.

— Nuostabu. O kas ne asmenybė? Nori pasakyti, aš ne asmenybė?

Ūmus airiškas Terezos būdas priverčia vertinti liuteronus tokius kaip Betė. Jo pimpalas pajunta Terezos permainas ir vėl ima trauktis.

— Mes visi asmenybės, — ramina jis. — Ypač tu. O kalbant apie sandorį, tu matai žydą, kuris niekada to nepajuto. Mano tėvas nekentė religijos, ir vieninteliai sandoriai, apie kuriuos buvau girdėjęs, buvo sudaromi kaimynystėje, — neįsileisti žydų. Ar Ahmadas dabar labai religingas?

Ji trupučiuką atsipalaiduoja ir susmunka ant pagalvės. Jo žvilgsnis pasislenka per colį į jos juodo liemenuko gilumą. Strazdanota viršutinė krūtinės dalis, daugybę metų atvira saulei, šiek tiek primena krepą, kitaip nei muilo balsvumo oda, slypinti po liemenuku. Džekas svarsto: „Ką gi, kitas žydas čia prieš mane lankėsi.“ Kas dar? Egiptiečiai, kinai, vienas Dievas težino. Dauguma jos pažįstamų dailininkų — perpus už ją jaunesni vaikėzai. Jiems ji būtų motina meilužė. Gal dėl to jos pačios vaikis — gėjus, jei jis toks, žinoma.

Ji sako:

— Sunku pasakyti. Jis niekada daug apie tai nešnekėjo. Vargšiukas, vaikystėje atrodydavo toks gležnas ir išsigandęs, kai išlaipindavau jį prie mečetės ir vienam tekdavo lipti tais laiptais. Kai paskui klausdavau, kaip sekėsi, jis atsakydavo „Puikiai“ ir daugiau neprasižiodavo. Net parausdavo. Buvo kažkas, kuo jis negalėjo su manimi pasidalyti. Dabar, kai dirba, sakė jis man, sunku suspėti į mečetę penktadienį, ir tas nuolat su juo važinėjantis Čarlis, regis, nėra toks uolus. Bet, žinai, Ahmadas atrodo atsipalaidavęs: jis kalba su manimi tvirčiau, vyriškai, žiūri tiesiai į akis. Jis patenkintas savimi, juk uždirba, ir, na, nežinau, gal man taip tik atrodo, atviresnis naujoms mintims, ne toks užsidaręs tame, mano galva, ribotame ir netolerantiškame tikėjime. Jam tai gaivaus oro gūsis.

— Ar jis turi merginą? — klausia Džekas Levis, dėkingas Terei, nuo jo trūkumų perėjusiai prie kitos temos.

— Kiek žinau, ne, — atsako ji.

Džekui patinka jos airiška burna: kai ji užsisvajoja, pamiršta sučiaupti viršutinę lūpą su mažu iškilimu per vidurį.

— Jei turėtų, manau, žinočiau. Jis grįžta namo pavargęs, leidžiasi pamaitinamas, paskaito Koraną, o pastaruoju metu ir laikraštį — apie tą kvailą karą su terorizmu, — kad būtų apie ką kalbėti su Čarliu, ir eina į savo kambarį miegoti. Jo paklodės, — ji ima gailėtis, kad apie tai prakalbo, bet tęsia, — be dėmelės, — ir priduria: — Taip ne visada buvo.

— O kaip tu sužinotum, kad jis turi merginą? — toliau kamantinėja Džekas.

— O, jis imtų apie tai kalbėti vien tam, kad pagadintų man nervus. Jis visada nekentė mano draugų vyrų. Be to, norėtų vakarais išeiti iš namų, o dabar niekur neina.

— Bet tai nėra normalu. Jis gražus vaikis. Gal jis gėjus?

Šis klausimas neišmuša Terės iš vėžių: ji yra apie tai galvojusi.

— Gal ir klystu, bet, manau, apie tai taip pat žinočiau. Ahmado mokytojas mečetėje, šeichas Rašidas, kraupus tipas, bet Ahmadas tai suvokia. Jis gerbia jį, bet nepasitiki.

— Sakei, buvai jį sutikusi?

— Vieną ar du kartus, pasiimdama Ahmadą ar palikdama jį tenai. Su manimi jis elgėsi labai ramiai ir mandagiai. Bet aš jutau jo neapykantą. Jam buvau tik mėsos gabalas — nešvarios mėsos.

Nešvari mėsa. Džeko erekcija vėl atsigavo. Jis stengiasi susikaupti, minutę ar dvi, prieš pasidalydamas su ja šiuo galbūt ne laiku atsiradusiu pokyčiu. Jis jau buvo pamiršęs šį malonumą, tai, kad būna erekcija, ir tvirtą, standų, įkyriai apie save primenantį kotą, mažą, pasipūtusį, ką tik atgijusį tavo esybės centrą, primenatį, kad tavęs yra daugiau, nei yra iš tikrųjų.

— O kaip darbas? — atnaujina pokalbį Džekas. — Ar daug laiko jis ten praleidžia?

— Būna visaip, — atsako Terė. Jos kūnas, turbūt atsakydamas į nuo jo sklindančius kvapus ir pojūčius, skleidžia dirginančių kvapų mišinį, stipriausiai — muilu — kvepia sprandas. Pokalbis apie sūnų ima jos nebedominti. — Jis tampa laisvas, kai tik pristato visus baldus. Kartais anksti, bet dažniausiai vėlai. Kartais jiems tenka trenktis net į Kamdeną ar Atlantik Sitį.

— Baisiai toli jie tuos baldus vežioja.

— Jie ne tik vežioja, bet ir pasiima. Didžioji dalis jų baldų — naudoti. Jie įkainoja žmonių turtą ir jį išsigabena. Yra sukūrę tokį tinklą, tik nežinau, ar islamas čia turi kokios reikšmės. Dauguma jų klientų Naujajame Prospekte — juodaodžių šeimos. Ahmadas sako, kad kai kurių namai stebėtinai mieli. Jam patinka matyti įvairias vietas, įvairų gyvenimo būdą.

— Pamatyti pasaulio, — atsidūsta Džekas, — bet iš pradžių pasidairyti po Naująjį Džersį. Aš po Naująjį Džersį pasidairiau, bet daugiau pasaulio taip ir nepamačiau. O dabar, panelyt, — jis atsikrenkščia, — mums iškilo problema.

Išsprogusios, blyškaus berilio spalvos Terezos Maloj akys išsiplečia iš nuogąsčio:

— Problema?

Džekas pakelia antklodę ir parodo, kas jam nutiko žemiau juosmens. Jis viliasi, jog pakankamai pasidalijo su ja gyvenimo rūpesčiais, kad dabar pasidalytų ir tuo.

Ji žiūri, iškiša liežuvio galiuką ir paliečia juo putlų viršutinės lūpos viduriuką.

— Čia ne problema, — sako. — No problema, senor.

Čarlis Čehabas dažnai važinėjasi su Ahmadu, netgi tada, kai Ahmadas pats gali iškrauti ir pakrauti baldus. Kilnodamas ir tampydamas baldus vaikinas tapo stipresnis. Jis paprašė, kad algos čekius — beveik penkis šimtus per savaitę, dukart daugiau, nei už valandą mokėdavo „Sekundėlėje“ — jam išrašytų Ahmado Ašmavio vardu, nors tebegyveno su motina. Kadangi jo socialinio draudimo kortelėje ir vairuotojo pažymėjime buvo įrašyta Malojaus pavardė, motina kartu važiavo į banką, į vieną iš keleto naujų stiklo pastatų miesto centre, paaiškinti jiems padėtį ir prašyti leisti atsidaryti atskirą sąskaitą. Tokia ji dabar tapo: neprieštarauja jam, nors ir anksčiau per daug nepriešgyniavo. Jo motina, kaip dabar jis, žvelgdamas atgalios, supranta — tipiška amerikietė, ji neturi nei tvirtų įsitikinimų, nei jų suteikiamos drąsos ir paguodos. Ji — Amerikos laisvės religijos auka, laisvės, keliamos aukščiau už viską, nors kokia tai laisvė ir kam ji skirta, taip ir lieka neaišku. Bombos sprogstančios ore — tuščias oras, štai tobuliausias Amerikos laisvės simbolis. Čia nėra urna — tvirtina tiek šeichas Rašidas, tiek Čarlis — nėra visa apimančio dieviško įstatymo, liepiančio ir vargšams, ir turtingiesiems nusilenkti petys į petį, nėra pasiaukojimo kodekso, pakilaus, iš sielos gelmių kylančio paklusnumo, esančio islamo pamatu, glūdinčio pačiame jo pavadinime. Vietoj to egzistuoja asmeninių savęs paieškų įvairovė, nedermė, kurią galima nusakyti keliais šūkiais: „Gyvenk šiandien“, „Kiekvienas už save“, „Dievas padeda tiems, kas padeda sau“, kitaip tariant: „Nėra nei Dievo, nei Paskutinio teismo dienos — sukitės patys“. Dviguba „sukitės patys“ prasmė — „kliaukis tik savimi“ ir „čiupk, ką gali“ — linksmina šeichą, kuris, praleidęs tarp bedievių dvidešimt metų, didžiuojasi laisvai kalbąs jų kalba. Ahmadui kartais tenka užgniaužti įtarimą, kad jo mokytojas gyvena pusiau realiame grynų žodžių pasaulyje ir Koraną labiausiai myli už jo kalbą, už nirčios stenografijos kiautą, kurio turinys — skiemenys, ekstaziška „l“, „a“ ir gomurinių garsų tėkmė, mėgavimasis narsa ir riksmais raitų karių plevėsuojančiais apdarais, jojančių po giedru Arabijos dykumų dangumi.