Джон Апдайк - Teroristas

— Jos ima svirti. Būtum jas matęs, kai man buvo aštuoniolika. Buvo dar didesnės ir stovėjo stačios.

— Tere, prašau. Nejaudink manęs vėl. Man reikia eiti.

Betės, kiek jis pamena, taip pat buvo panašios į apverstus dubenėlius košei valgyti, o spenelis burnoje sukietėdavo kaip mėlynės uogytė.

— Kur dabar, Džekai? — Terės balse girdėti nuovargis. Meilužė žino, kad vyras melagis, o žmona tik nutuokia.

— Į konsultaciją. Šįkart tikrą — kitame miesto gale. Važiuosiu automobiliu, jai reikės jo po pusantros valandos, važiuos į biblioteką.

Jis pats, apimtas poorgazminio kvaitulio, nėra tikras, kiek iš to, ką sakė, teisybė. Jis tik žino, kad Betei kažkada reikalingas automobilis.

Terė, girdėdama jo balse netikrumą, pasiskundžia:

— Džekai, tu nuolat kur nors skubi. Aš skleidžiu blogą kvapą, arką?

Tai žiauru, nes nuo Betės tikrai sklinda kvapas — gailūs garai iš jos gilių kūno raukšlių nakčia pripildo lovą ir tik sustiprina jo naktinį nerimą ir baimę.

— Nieko panašaus, — sako jis iš mokinių perimta kalba. — Net nuo...

Ir nutyla, bijodamas perspausti.

— Mano putės. Nagi, pasakyk.

— Net nuo jos nesklinda kvapas, — prisipažįsta jis. — Ypač nuo jos. Tu saldi. Mano saldainiukas.

Tiesą sakant, jis bijo per ilgai įsikniaubti veidu į jos tarpukojį, baiminasi, kad Betė užuos kitą moterį jiems bučiuojantis labanakčiui — jie vos pakšteli viens kitam į lūpas, tačiau šis įprotis gyvuoja jau trisdešimt šešerius jų santuokos metus.

— Prašau, Tere. Tai absurdiška.

— Kodėl, šventakupri tu? Žyde doruoli? Kas mano putėje absurdiška?

— Nieko, nieko, — sutinka jis nugalėtas. — Ji tobula, ji nuostabi, ji...

— Ji? Kas? Kam skirti šitie mieli žodžiai? Tobula ir nuostabi?

— Tavo putei.

— Gerai. Tęsk.

Galbūt Terė kabinėjasi todėl, kad jis naudojasi jos pute, ir ja pačia, deramai nekreipdamas dėmesio, neįvertindamas viso paveikslo: kvapo, atsitiktinumų, maudžiančios vienatvės, kai jis išeina iš jos, suvokimo, kad jis naudojasi ja ir naudojasi išrankiai.

— Ji drėgna, — tęsia jis, — gauruota, viduje minkšta kaip gėlė ir tampri...

— Ak, — sako ji, — tampri. Įdomu. Ir jai patinka... Pasakyk, kas jai patinka.

— Jai patinka, kai ją bučiuoja, laižo, kai su ja žaidžia ir į ją įeina... neversk manęs tęsti, Tere. Tai mane žudo. Aš kraustausi dėl tavęs iš proto ir tu tai žinai. Tu pati mieliausia...

— Nepasakok man... — atšauna ji piktai, nubloškia antklodę ir iššoka iš lovos.

Jos sėdmenys virpčioja ir jau yra, kaip ji sakė apie kitką, padribę. Ant sėdmenų ryškėja raukšlės. Tarsi nugara pajutusi Džeko žvilgsnį, ji apsisuka vonios kambario tarpduryje, švysteli kedro spalvos lopinėliu; Džekas jaučia, kaip įžūliai ji rodo savo minkštą putnų nuogumą — šviesų duonos minkštimą be plutos — kviesdama priimti jos švelnumą, kuriam jis nebuvo pakankamai atviras. Žvelgdamas į ją nuogą, tokią moterišką, jautrią ir nerangią, Džekas jaučia, kaip jam džiūsta burna, kaip iš jo išeina tvarkingo, sąžiningo gyvenimo oras. Ji užbaigia jo sakinį:

— ...pati mieliausia nuo tada, kai Betė nusipenėjo kaip kiaulė. Tu džiaugsmingai mane dulkini, bet nenori garsiai ištarti žodžio dulkintis, nes bijai, kad ji kaip nors jį išgirs. Anksčiau pergulėdavai su manimi ir sprukdavai bijodamas, kad bet kurią akimirką gali sugrįžti Ahmadas, o dabar, kai jis visą dieną dirba, vis tiek visada turi pasiteisinimą, kodėl negali pasilikti ilgiau nei minutę. Tiesiog mėgaukis manimi — daugiau nieko ir neprašau, bet ne, žydus turi graužti kaltė, taip jie parodo savo išskirtinumą, parodo, kad jie viršesni už kitus, juk Dievas pyksta tik ant jų, sudariusių su juo tą pasibjaurėtiną vertingąjį sandorį. Man nuo tavęs bloga, Džekai Levi!

Ji trenkia vonios durimis, bet durys užkliūva už vilnonio kilimėlio, užsiveria ne iš karto ir plykstelėjusioje piktai užžiebtoje šviesoje jis spėja pamatyti, kaip siūbuoja jos airiškas, niekada dykumos saulės neliestas užpakalis.

Džekas guli apimtas liūdesio — jam norisi apsirengti, bet suvokia, kad taip tik patvirtins ją esant teisią. Tereza, nusiplovusi nuo savęs jį, pagaliau išeina iš vonios, susirenka nuo grindų drabužius ir neskubėdama ima rengtis. Krūtys jai pasilenkus siūbuoja, ir jas Terė prisidengia visų pirmiausia, pagauna plonyčiu liemenuko audiniu ir raukydamasi susega jį ant nugaros. Tada įlipa į kelnaites, tvirta dailia ranka laikydamasi, kad nenukristų, už stalo, apkrauto išrikiuotomis aliejinių dažų tūbelėmis. Iš pradžių viena, o paskui abiem rankom ji patempia nailoną, akimirką švysteli kedro spalvos garbanotas lopinėlis, pasprunka iš po elastinės juostelės lyg alaus puta iš paskubomis įpilto bokalo. Jos liemenėlė juoda, bet kelnaitės — alyvinės. Jų žema elastinė juostelė atidengia perlų spalvos pilvo iškilumą drąsiau nei bet kokie džinsai nuleistu liemeniu, nors ji maunasi paprasčiausius senus džinsus aukštu liemeniu, priekyje trupučiuką aptaškytus dažais. Rumbėtas megztukas, pora drobinių sandalų — ir ji bus visiškai pasiruošusi eiti į gatvę ir pasitikti jos laukiančių galimybių. Ją gali pagrobti kitas vyras. Kaskart matydamas ją nuogą, Džekas baiminasi, kad tai paskutinis kartas. Jį apima sielvartas, toks stiprus, kad priverčia šūktelti:

— Nesivilk tais skudurais! Grįžk į lovą, Tere! Prašau.

— Tu juk neturi laiko.

— Turiu. Ką tik prisiminiau, konsultacija prasideda tik trečią. Tas vaikis vis tiek nevykėlis iš Ferlono, jo tėvai mano, kad konsultuodamas padėsiu jam įstoti į Prinstoną. O aš negaliu. Na, prašau!

— Hm... gal minutėlę. Tik prisiglausiu. Negaliu pakęsti mūsų vaidų. Mes neturėtume dėl nieko vaidytis.

— Mes vaidijamės, — paaiškina jis, — nes rūpime vienas kitam. Jei nerūpėtume, nesivaidytume.

Ji atsisega džinsus, įtraukdama pilvą ir išsprogindama akis, todėl akimirką atrodo juokingai, ir greitai vien juodais alyviniais apatiniais neria po suglamžyta antklode. Tie drabužėliai tokie lengvabūdiškai palaidi, kad ji atrodo it nepilnametė kekšytė, lyg viena iš įžūlesnių Centro vidurinės mergiočių, ir Džeko penis vėl ima tvinkčioti. Jis bando nekreipti į tai dėmesio, apkabina ją per pečius — pūkeliai ant jos kaklo dar drėgni po dušo — ir nekaltai, draugiškai prisitraukia artyn.

— Kaip laikosi Ahmadas? — klausia jis.

Terė atsako apdairiai, ji jaučia staigų perėjimą nuo kekšės prie motinos:

— Manau, jam puikiai sekasi. Jam patinka žmonės, kuriems dirba, — tėvas ir sūnus libaniečiai, bendraujantys su juo kaip gerojo ir blogojo policininko tandemas. Sūnus — tikrai įdomus tipas. Ahmadui labai patinka sunkvežimis.

— Sunkvežimis?

— Na, tai galėjo būti bet koks sunkvežimis, bet tas yra jo sunkvežimis. Kiekvieną rytą jis tikrina, ar gerai pripūstos padangos, patikrina stabdžius, visus tuos skysčius. Jis man apie juos pasakoja — mašininė alyva, aušinimo skystis, langų plovimo skystis, akumuliatoriaus rūgštis, vairo stiprintuvo skystis, transmisijos alyva... Regis, viskas. Jis patikrina, ar gerai įtempti ventiliatoriaus dirželiai ir dar nežinia ką. Sako, kad techninę apžiūrą autoservisuose atliekantys mechanikai dažniausiai pagiringi ir pernelyg skuba. Sunkvežimis netgi turi vardą — „Puikybė“. „Puikybės baldai namams“. Jie manė, kad tai reiškia kažką puikaus.

— Na, taip, — pripažįsta Džekas, — beveik. Tai šmaikštu.

Jo erekcija sugrįžta, kol guli galvodamas apie Terę motiną ir profesionalę, slaugę ir abstrakcijų tapytoją, inteligentišką, įvairiapusę asmenybę, su kuria jis mielai susipažintų, net jeigu ji nebūtų kitos lyties. Bet jo mintys nuklydo nuo jos šilkinių apatinių, juodų ir alyvinių, nuo laisvo, nerūpestingo būdo jam atsiduoti, nuo visos jos patirties, visų meilužių, susikaupusių per tuos penkiolika metų, kai Ahmado tėvas, nesugebėjęs perkrimsti Amerikos mįslės, pabėgo. Net tada ji buvo katalikų šeimoje užaugusi mergina, neturėjusi nieko prieš pasidulkinti su babajumi, su musulmonu. Ji buvo pašėlusi taisyklių laužytoja. Terė-žybt. Terore. Jis klausia: