Джон Апдайк - Teroristas

— Jiems patinkame mes, tėte, — atsako Čarlis. — Mes turime gerą vardą.

Ahmadas jaučia nuo šios gyviesiems skirtų daiktų sankaupos sklindantį, į pagalvėles, kilimus ir lininius šviestuvų gaubtus įsigėrusį mirties tvaiką, kvapą žmonijos organikos, jos šešių ar septynių apgailėtinų padėčių ir reikmių, besikartojančių desperatiškoje stilių ir medžiagų įvairovėje tarp veidrodžiais apkabinėtų sienų, besibaigiančioje tuo pačiu kasdieniu skurdu, uždaroje, amžiams lubomis ir grindimis atmatuotoje erdvėje įkalintu nuobodžiu ir nusidėvėjimu, dusinančiu gyvenimo be Dievo — artimo bičiulio — nykumu ir beviltiškumu. Šis reginys pažadina jam vaikystės atminties užkaboriuose palaidotą prisiminimą: apgaulingą vaikščiojimo po parduotuves džiaugsmą, gundančią apsimestinę žmogaus sukurtų dalykų gausybę. Jie su mama kildavo eskalatoriais, klaidžiodavo kvepalais persmelktais paskutinio, žlungančio prekybos centro miesto viduryje koridoriais arba, drovėdamasis jos strazdanų ir savo rusvos odos nedermės, risnodavo, stengdamasis neatsilikti nuo jos energingos eigasties, per gudronu dengtą stovėjimo aikštelę į neapmatomas, paskubomis it didžiulės dėžės sustatytų angarų erdves, iki pat sijų prigrūstas prekių pakuočių. Per tas išvykas, skirtas tik surasti ir pakeisti kokį nors nepataisomą namų apyvokos įtaisą, įgyti nuolat augančiam berniukui drabužių ar kol islamas pavertė jį tam neimliu — seniai trokštamą elektroninį žaidimą, pasensiantį per sezoną, motina ir sūnus būdavo iš visų pusių apsiaučiami patrauklių, išmoningų, bet jiems nereikalingų ar neįperkamų daiktų, tuo tarpu kiti amerikiečiai, regis, be vargo įsigydavo tai, ko juodviem nepavykdavo įpirkti už likusios be vyro slaugės algą. Ahmadas paragavo Amerikos gausybės, lyžtelėjęs jos apatinę dalį. Velniai — štai kas buvo ta daugybė blizgių pakuočių, tie stūksantys stelažai su dabartinėmis trumpalaikėmis madomis, tos lentynos su mikroschemomis varomais žudikiškais vaizdais, raginančiais mases pirkti, vartoti, kol pasaulis dar turi atsargų vartojimui, apsiryti prie lovio, kol mirtis amžiams užvers jų gobšius žabtus. Visas šis vargingųjų klampinimas į skolas turėjo galutinę ribą — mirtį. Ji buvo tas prekystalis, ant kurio žvangėjo senkantys doleriai. Paskubėk, pirk dabar, nes paprasti ir tyri pomirtinio pasaulio džiaugsmai yra tik nebūti pramanai.

„Sekundėlėje“, žinoma, parduodamos ir vertos prekės, bet daugiausia ten dėžių ir maišų su sūriu, saldžiu, žalingu maistu, taip pat plastikinių musmušių ir Kinijoje pagamintų pieštukų su beverčiais trintukais. O čia, šioje didžiulėje demonstracinėje salėje, Ahmadas jaučiasi verbuojamas į prekybos armiją ir, nepaisant Dievo artumo, kuriam visi materialūs dalykai yra tik jo šešėlis, jis susijaudinęs. Pats Pranašas buvo pirklys. Žmogus niekada nepavargsta melsti gėrybių 67 , sako keturiasdešimt pirmoji sura. Į šias gėrybes įeina ir pasaulio pramonės gaminiai. Ahmadas jaunas: esama užtektinai laiko, svarsto jis, gauti atleidimą už materializmą, jei tokio atleidimo reikėtų. Dievas arčiau, nei gysla kakle, ir Jis žino, ką reiškia trokšti patogumų ir ištaigos, kitaip nebūtų sukūręs ano pasaulio tokio patogaus: pasak Korano, Rojuje esama ir kilimų, ir sofų prigulti.

Ahmadą nusiveda apžiūrėti sunkvežimio, jo būsimo sunkvežimio. Čarlis vedasi jį už stalų, šykščiai per stoglangį nušviestu koridoriumi, išmargintu nukritusių šakelių, sparnuotų sėklų ir lapų šešėliais. Koridoriuje stovi vandens aušintuvas, kabo kalendorius, kurio kvadratėliai su skaičiais tirštai aprašinėti pristatymų datomis, ir, kaip vėliau supras Ahmadas, nučiupinėtas kontrolinis laikrodis, o ant sienos — lentynėlė kortelėms, kuriose darbuotojai žymi atėjimo ir išėjimo laiką.

Čarlis praveria dar vienas duris ir ten stovi sunkvežimis, užpakaliu atsuktas į krovimo platformą iš storų lentų, įtaisytą po išsikišusiu stogeliu. Sunkvežimis — aukšta oranžinė dėžė metalinėmis juostomis sutvirtintais galais — pribloškia Ahmadą, matantį jį pirmąsyk, nuo krovimo platformos jis panašus į didžiulį bukasnukį gyvį, kuris, ieškodamas maisto, pernelyg arti prie jo. Ant jo oranžinio, purvu aptaškyto šono mėlynomis, auksu apvedžiotomis guslčiomis raidėmis parašyta „Puikybė“, o apačioje paprastomis didžiosiomis — BALDAI NAMAMS, ir smulkesnėmis — adresas ir telefono numeris. Ant užpakalinių sunkvežimio ratų — dvigubos padangos. Abipus kabinos kyšo dideli chromuoti veidrodėliai. Kabina glaudžiai, be jokių tarpelių pritvirtinta prie kėbulo. Sunkvežimis atrodo įspūdingai, bet draugiškai.

— Senas patikimas žvėris, — sako Čarlis. — Nuvažiavo jau šimtą dešimt tūkstančių mylių, ir jokių rimtų gedimų. Nagi, sėskis ir susipažink su juo. Nešok, lipk štai tais laipteliais. Tik betrūko, kad pirmą darbo dieną susilaužytum kulkšnį.

Ahmadas jaučia, kad ši aplinka jau šiek tiek pažįstama. Ateityje jis pažins ją dar geriau — krovimo platformą, automobilių stovėjimo aikštelę suskeldėjusiu asfaltu, kepinamu vasaros kaitros, aplinkui stovinčius žemus plytų pastatus ir užgrūstus užpakalinius sujungtų namų kiemelius, rūdijantį viename kampe ratuotą konteinerį, užsilikusį nuo ankstesniojo, seniai palaidoto verslo, prislopintą keturių juostų bulvaru švilpiančio eismo bangų ūžesį. Ši erdvė jam visada išliks magiška, taiki, tarsi ne šio pasaulio, lyg tave per didinamąjį stiklą stebėtų kažkokia pranašesnė esybė. Tai buvo Dievo kvėpavimo paliesta vieta.

Ahmadas nulipa keturiais storų lentų laipteliais ir atsiduria viename lygyje su sunkvežimiu. Emblemoje ant vairuotojo durų parašyta: Ford Triton E-350 Super Duty. Čarlis atidaro tas dureles ir sako:

— Na, štai, Patrakėli. Lipk vidun.

Kabina trenkia šiltu, nosį riečiančiu vyrų kūnų, išsivadėjusių cigarečių dūmų, šaltos kavos ir važiuojant valgytų itališkų sumuštinių kvapu. Po daugybės valandų, praleistų vartant eismo taisyklių ir vairavimo bukletus, kuriuose tiek rašoma apie dvigubą sankabos paspaudimą ir žemesnės pavaros perjungimą pavojingose nuokalnėse, Ahmadas nustemba grindyse neradęs pavarų perjungimo svirties.

— O kaip mes perjungiam pavaras?

— Mes jų neperjungiam, — sako jam Čarlis. Jo veidas surūgęs, bet balso tonas normalus: — Pavaros automatinės. Kaip jūsų šeimos automobilyje.

Kaip gėdingame jo motinos subaru. Jo naujasis draugas pajunta, kad Ahmadas sutrikęs, ir raminamai sako:

— Perjungti pavaras — beprasmis vargas. Vienas vaikis, dirbęs pas mus prieš porą vairuotojų, sulaužė pavarų dėžę, kai važiuodamas žemyn įjungė atbulinę pavarą.

— Argi stačiose nuokalnėse nereikia perjungti žemesnės pavaros? Užuot nuolat spaudus stabdžius ir dildžius kaladėles?

— Pirmyn, gali stabdyti perjunginėdamas pavaras. Bet šioje Naujojo Džersio dalyje nėra aukštų kalvų. Mes juk ne Vakarų Virdžinija.

Čarlis pažįsta valstijas, jis pasitrankęs po pasaulį. Jis apeina kabiną ir it beždžionė ištiesęs į viršų rankas vienu gaištu neria į keleivio vietą. Ahmadui atrodo, lyg kažkas būtų įšokęs į jo lovą. Čarlis iš šiurkščios it džinsas medžiagos marškinių (tik kariškai žalsvų, o ne melsvų) kišenės išsitraukia cigarečių pakelį ir mitriu spragtelėjimu per colį išmuša keletą cigarečių rudu filtru.

Jis klausia Ahmado:

— Užsirūkysi nervams nuraminti?

— Ne, pone, ačiū. Aš nerūkau.

— Tikrai? Labai protinga. Gyvensi amžinai, Patrakėli. Ir apsieikime be „ponų“. Tiks ir Čarlis. Ką gi, pažiūrim, kaip tu vairuosi šitą laužą.