Джон Апдайк - Teroristas

Šeichas Rašidas patenkintas. Jis sako Ahmadui:

— Išorė gali būti apgaulinga. Nors aš žinau, kad mūsų mečetė jaunoms akims atrodo aptriušusi ir palaikė, viduje ji suausta iš tvirtų gijų ir pastatyta ant giliai žmonių širdyse įsišaknijusių tiesų. Mečetė turi bičiulių — ne tik galingų, bet ir dievotų. Čehabų šeimos galva prieš keletą dienų minėjo, kad jo klestinčiam verslui reikalingas jaunas sunkvežimio vairuotojas, neturintis žalingų įpročių ir tvirtai prisilaikantis mūsų tikėjimo.

— Aš turiu tik trečios kategorijos teises, — atsako jam Ahmadas, traukdamasis nuo pernelyg lengvo ir greito, kaip jam atrodo, perėjimo į suaugusiųjų pasaulį. — Negaliu išvažiuoti už valstijos ribų ar vežioti pavojingų medžiagų.

Tas savaites po mokyklos baigimo jis gyveno su motina mėgaudamasis dykinėjimu, dirbdamas padrikas valandas ryškiai apšviestoje „Sekundėlėje“, ištikimai kasdien melsdamasis, nueidamas į kokį filmą ir stebėdamasis, kiek Holivudas iššvaisto amunicijai ir sprogimų grožiui, bėgiodamas gatvėmis ir retkarčiais užklysdamas į sujungtų namų rajoną, į kurį tą sekmadienio popietę lydėjo Džorilyną. Jis niekada jos nesutinka — tik tos pačios odos spalvos mergiotes, neskubriai vaikštinėjančias, žinančias, jog yra stebimos. Bėgdamas apleistais kvartalais jis prisimena miglotas ponio Levio kalbas apie universitetą ir ne mažiau miglotai apibrėžtus, bet didingus ten dėstomus dalykus — „mokslus, menus, istoriją“. Mokyklos konsultantas, tiesą sakant, buvo kartą ar du užsukęs į namus, bet, nors su Ahmadu elgėsi draugiškai, paskubėdavo išeiti, tartum pamiršęs, ko atėjo. Ne itin įsiklausydamas į atsakymus, jis klausinėjo Ahmado, kokie jo planai, ar jis ketina dar čia pagyventi, ar išvykti ir pamatyti pasaulio, kaip jaunuoliui ir priklausytų. Šis pasiūlymas iš pono Levio lūpų, visą gyvenimą nugyvenusio Naujajame Prospekte, išvykusio tik į universitetą ir atlikusio tarnybą armijoje, tuo metu privalomą visiems amerikiečiams, skambėjo keistai. Nors tuo metu vyko iš anksto nesėkmei pasmerktas amerikiečių karas su Vietnamo apsisprendimo teise, ponas Levis niekada nebuvo išsiųstas už Jungtinių Valstijų ribų — jis dirbo kanceliarinį darbą, ir dėl to iki šiol jaučia kaltę: nors karas ir buvo klaida, jis teikė galimybę parodyti savo drąsą ir meilę tėvynei. Ahmadas tai žino, nes motina retkarčiais su juo kalbasi apie poną Levį — koks jis mielas žmogus, nors ir ne itin laimingas, nevertinamas mokyklos valdžios ir nelabai rūpintis žmonai ar sūnui. Pastaruoju metu jo motina tapo neįprastai kalbi ir smalsi, ji domisi Ahmadu daug labiau, nei šis yra pratęs — klausia, kur jis eina, kada grįš, ir retkarčiais susierzina, kai jis atsako: „Ai, kada nors.“

— Ir kada tiksliai tai gali būti?

— Motin! Atstok nuo manęs! Greitai. Tikriausiai užbėgsiu į biblioteką.

— Gal tau reikia pinigų kinui?

— Aš turiu pinigų ir ką tik mačiau du filmus: vieną su Tomu Kruzu, o kitą — su Matu Deimonu. Abu buvo apie profesionalius žudikus. Šeichas Rašidas teisus — filmai kvaili ir nuodėmingi. Jie tarsi pragaro pavyzdžiai.

— O varge, kokie mes šventi! Nejaugi neturi draugų? Tavo amžiaus berniukai juk paprastai turi drauges?

— Mama, aš ne gėjus, jei tą norėjai pasakyti.

— Iš kur žinai?

Jis pasijuto priblokštas:

— Žinau.

— Na, o aš žinau, — atsakė ji, sulenktais kairės rankos pirštais perbraukdama plaukus ir atmesdama nuo kaktos, tarsi patvirtindama šio pokalbio netvarkingumą ir pareikšdama norą jį užbaigti, — kad niekada nežinau, kada pareisi.

O dabar tokiu pat irzliu tonu jam atsako šeichas Rašidas:

— Jie nenori, kad važiuotum už valstijos ribų. Jiems nereikia, kad vežiotum pavojingas medžiagas. Jie tenori, kad vežiotum baldus. Čehabų įmonė „Puikybės baldai“ įsikūrusi Reigano bulvare. Tu tikriausiai ją pastebėjai arba girdėjai mane minint Čehabų pavardę.

— Čehabų?

Kartais Ahmadas baiminasi, kad gaubiamas šalia esančio Dievo, esančio taip arti, tarsi jie sudarytų vieną, šventą esybę, „artimesnio nei gysla kakle“, kaip sakoma Korane, jis pastebi vis mažiau pasaulietiško gyvenimo smulkmenų nei kiti, netikintys žmonės.

— Habibas ir Morisas, — paaiškina imamas nekantriai, kapodamas žodžius taip tiksliai, tarsi kirptųsi barzdą. — Jie libaniečiai, ne maronitai63, ne drūzai64. Jie atvyko į šią šalį jaunystėje septintajame dešimtmetyje, kai atrodė, jog Libanas taps sionistų satelitu. Jie atsivežė šiokį tokį kapitalą ir investavo jį į „Puikybę“. Pagrindinė jų mintis buvo pardavinėti juodaodžiams naujus ir naudotus nebrangius baldus. Šis verslas pasirodė esąs sėkmingas. Habibo sūnus, neoficialiai vadinamas Čarliu, pardavinėja prekes ir jas pristato, bet dabar jie nori, kad jis įmonėje užimtų svarbesnes pareigas, nes Morisas išėjo į pensiją ir išvažiavo į Floridą, apsilanko čia tik vasarą, o Habibo diabetas atima iš jo vis daugiau jėgų. Čarlis — kaip ten sakoma? — pralavins tave. Jis tau patiks, Ahmadai. Jis visiškas amerikietis.

Pilkos moteriškos jemeniečio akys susiaurėja iš smagumo. Jis laiko Ahmadą amerikiečiu. Joks uolumas ar Korano studijos nepakeis jo motinos rasės ar nesančio tėvo. Tėvų, jų įtakos trūkumas, tėvystė, nesugebanti išlaikyti vyrų namuose, yra vienas iš šios smunkančios ir nestabilios visuomenės požymių. Šeichas Rašidas — liesas ir lengvas it durklas, pilnas giliai slypinčios pavojingos klastos, kartais leidžiantis suprasti, kad Koranas pirminiu pavidalu ne amžinai egzistavo Rojuje, į kurį Pranašas per vieną naktį nuskriejo stebuklingu žirgu, vardu Burakas — nesisiūlo Ahmadui į tėvus: jis žvelgia į Ahmadą broliškai ir kartu pašaipiai, su lašeliu priešiškumo.

Tačiau jis teisus: Ahmadui patinka Čarlis Čehabas, stambus, aukštas, ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyras tamsiu, gilių raukšlių išvagotu veidu ir plačia, judria burna.

— Ahmadai, — sako jis, pabrėždamas abu skiemenis, pailgindamas antrąją a, tarsi žodyje Bagdadas. Ir klausia: — Kas tau labiausiai patinka? — nelaukdamas atsakymo tęsia: — Sveikas atvykęs į vadinamąją „Puikybę“. Kai sugalvojo tokį pavadinimą, mano tėvas ir dėdė nelabai mokėjo angliškai — jie manė, kad tai reiškia ką nors puikaus.

Kai jis kalba, veide šmėkščioja sudėtingiausi jausmai ir mintys: panieka, savęs nuvertinimas, įtarumas ir (pakėlus antakius) geraširdiškas suvokimas, kad tiek jis, tiek jo klausytojas šioje kompromituojančioje padėtyje atsidūrė kartu.

— Mes mokėjome angliškai, — prieštarauja šalia stovintis jo tėvas. — Mes mokėmės anglų Amerikos mokykloje Beirute. „Puikybė“ reiškia ką nors klasiška. Kaip „naujas“ Naujojo Prospekto pavadinime. Tai nereiškia, kad miestas yra naujas dabar , jis buvo naujas tada. Jei mes pavadinsime bendrovę „Čehabo baldai“, žmonės klaus: „Ką reiškia tas čehabas?“

Č jis taria minkštai, atsikrenkšdamas, tas garsas primena Ahmadui Korano pamokas.

Čarlis visa pėda aukštesnis už tėvą, jis lengvai apglėbia senesnio, šviesesnės odos vyro galvą ranka ir, suvaidindamas nekenksmingą imtynių susiėmimą, meiliai ji apkabina. Tokiame glėbyje vyresniojo Čehabo galva atrodo it didžiulis kiaušinis — jo pakaušis plikas, oda plonesnė, nei storaodžio sūnaus. Tėvo veidas veik perregimas ir patinęs, galbūt kaltas šeicho Rašido minėtas diabetas. Pono Čehabo oda vaiskiai blyški, bet jis pats ne liguistas: nors vyresnis nei, tarkim, ponas Levis, jis atrodo jaunesnis — apkūnus, žvitrus ir visada pasiruošęs linksmybėms, net jeigu šių šaltinis — jo sūnus. Jis kreipiasi į Ahmadą: