Джон Апдайк: Teroristas

Iš anglų kalbos vertė

Marius Burokas

Turinys

I skyrius

II skyrius

III skyrius

IV skyrius

V skyrius

Išnašos

Tad, VIEŠPATIE, maldauju atimti man gyvybę, nes geriau man mirti, negu gyventi.“

O VIEŠPATS tarė jam: „Ar dera tau taip širsti?“

Jon 4,4-5

Netikėjimas daug atsparesnis už tikėjimą, nes jis jutimų ugdomas.

Gabriel Garci’a Marquez

„Apie meilę ir kitus demonus“

I

Velniai, galvoja ahmadas. Šitie velniai nori pasiglemžt mano Dievą. Centro vidurinėje merginos visą dieną kraiposi ir vaiposi, demonstruoja švelnius kūnus ir viliojančius plaukus. Jų apnuoginti pilvai blizgančiais žibukais papuoštomis bambomis ir tamsraudonėmis tatuiruotėmis žemėliau klausia: O ką dar galima pamatyti? Vaikinai slankioja, šlaistosi aplink, žvelgia negyvom akim, dirgliais žudikų judesiais ir nerūpestingu niekinamu juoku siekia parodyti, kad šis pasaulis toks ir yra — triukšmingas išblizgintas koridorius su išrikiuotomis metalinėmis spintelėmis. Jo gale — plyna siena, išterliota grafičiais ir perdažoma taip dažnai, kad, regis, matai, kaip milimetras po milimetro artėja.

Mokytojai, silpnavaliai krikščionys ir tikėjimo nesilaikantys žydai, neriasi iš kailio, mokydami dorybių ir tikrojo susitvardymo, tačiau šmaižančios akys ir nenuoširdūs balsai išduoda tikėjimo trūkumą. Už tokias jų kalbas moka Naujojo Prospekto miestas ir Naujojo Džersio valstija. Jie neturi tikrojo tikėjimo, nežengia Tiesiuoju Keliu, jie — nešvarūs. Ahmadas ir dar du tūkstančiai moksleivių mato juos po pamokų, skuodžiančius prie savo automobilių suskeldėjusioje, šiukšlinoje stovėjimo aikštelėje tarsi blyškius ar tamsius krabus prie savo kiaukutų; jie niekuo nesiskiria nuo kitų vyrų ir moterų, jie kupini geismo, baimės ir susižavėjimo neįperkamais dalykais. Bedieviai, jie mano būsiantys saugūs, kaupdami šio pasaulio daiktus, pasiduodami tvirkinančiai televizijos apgaulei. Vaizdų, melagingų laimės ir prabangos vaizdų vergai. Tačiau net teisingi vaizdai tėra nuodėmingas Dievo, vienintelio Kūrėjo, mėgdžiojimas. Apimti palengvėjimo, kad ir šiandien ištrūko iš moksleivių nagų gyvi ir sveiki, mokytojai atsisveikindami pernelyg garsiai tauškia koridoriuose ir stovėjimo aikštelėje su didėjančiu jauduliu lyg lengvai įkaušę. Mokytojai džiūgauja, pasprukę iš mokyklos. Kai kurių vokai pabrinkę, kūnai išpurtę, jiems iš burnos dvokia, kaip nuolat padauginantiems išgerti žmonėms. Vieni jų skiriasi; kiti gyvena susimetę. Jų gyvenimas už mokyklos ribų palaidas, netvarkingas, savanaudiškas. Valstijos valdžia Trentone ir Šėtono vyriausybė aukščiau, Vašingtone, moka jiems, kad diegtų dorybes ir demokratines vertybes, bet jie tiki bedievyste: biologija, chemija ir fizika. Jų apgaulingi balsai tvirtai remiasi faktais ir formulėm, aidi klasėse. Jie sako, kad visa kilę iš aklų negailestingų atomų, kad atomai — šaltos geležies svorio, stiklo skaidrumo, molio ramybės ir kūno judrumo tikroji priežastis. Elektronai plūsta varinėmis vielomis, kompiuterių jungtimis ir oru, skrodžiamu vandens lašelių sąveikos sukelto žaibo. Tik tai, ką išmatuojame ir ką galime suvokti pamatavę, yra tiesa. O visa kita — blėstantis sapnas, vadinamas mūsų esybe.

Ahmadui — aštuoniolika. Ankstyvas balandis: žaluma vėl sėlina, daigas po daigo, į nykias miesto ertmes. Ahmadas žvelgia iš naujos savo ūgio aukštumos ir mąsto, kad žolėje knibždantiems vabzdžiams jis būtų, jei tik jie turėtų panašią į jo sąmonę, dievas. Per praėjusius metus jis paaugo trimis coliais ir siekia jau šešias pėdas — nematomų materialistinių jėgų, primetančių jam savo valią, darbas. Jis daugiau nebeaugs, mąsto Ahmadas, nei šiame, nei kitame gyvenime. Jei kitas gyvenimas egzistuoja, šnabžda viduje tupintis nelabasis. Kas, išskyrus ugningus ir Dievo įkvėptus Pranašo žodžius, įrodo, kad esama kito gyvenimo? Kur jis slypi? Kas kursto amžinuosius Pragaro katilus? Koks neišsenkantis energijos šaltinis maitina vešliuosius Rojaus sodus, peni tamsiaakes hurijas, nokina gausius vaisius, pripildo upokšnius ir trykštančius fontanus, iš kurių Dievas, kaip aprašyta devintojoje Korano suroję, semiasi amžino malonumo? O ką pasakytumėt apie antrąjį termodinamikos dėsnį?

Vabzdžių ir kirminų mirtis, jų kūnai, taip greit praryjami žemės, piktžolių, kelio dangos, it nelabieji stengiasi pasakyti Ahmadui, kad ir jo mirtis bus tokia pat nežymi ir neatšaukiama. Eidamas į mokyklą jis pastebėjo ženklą, spiralę, nubrėžtą ant šaligatvio švytinčiomis išskyromis, angeliškomis menkiau išsivysčiusio padaro, sraigės ar kirmino, paliekančio tik tokį pėdsaką, gleivėmis. Kur šliaužė tas padaras, kodėl jo kelias be jokio tikslo sukosi spirale į vidų? Jei norėjo nušliaužti nuo karšto, mirtinai deginančio, plieskiančios saulės įkaitinto šaligatvio, jam nepavyko, jis judėjo pražūtingu ratu. Tačiau spiralės centre nesimatė jokio kirmino kūnelio.

Tad kur nuskriejo tas kūnas? Galbūt jį pačiupo Dievas ir pasiėmė tiesiai į dangų? Ahmado mokytojas, šeichas Rašidas, mečetės, esančios Vakarų Pagrindinės gatvės 2781½ numeriu pažymėto namo antrame aukšte, imamas, tvirtina, kad, pasak šventosios chadisų1 tradicijos, tokie dalykai nutinka: Pranašą, jojusį ant balto sparnuoto žirgo Burako, per septynis dangus lydėjo angelas Gabrielius. Prieš grįždamas į Žemę ir tapdamas paskutiniuoju — didžiuoju — Pranašu, jis Rojuje meldėsi su Jėzumi, Moze ir Abraomu. Pranašo tos dienos nuotykiai patvirtinti kanopos atspaudu, ryškiu ir aiškiu, jį Burakas paliko ant Uolos po šventuoju Kupolu, al Kudso, netikėlių ir sionistų vadinamo Jeruzale, centre. Tų netikėlių kančios džahanamo2 žaizdruose puikiai aprašytos septintojoje, vienuoliktojoje ir penkiasdešimtojoje Knygų knygos surose.

Šeichas Rašidas nuostabiai gražiai cituoja šimtas ketvirtąją surą apie Hutamą, visa triuškinančią Ugnį:

O kas tau galėjo atskleisti, kas ta Triuškinanti ugnis?

Dievo įplieksta ugnis,

liepsnojanti viršum širdžių!

Jinai iškelta virš jų kaip skliautas,

ant ištemptų kolonų.3

Kai Ahmadas Korano arabiškuose vaizduose — ištemptose kolonose, fi amadin mumadati, ir skliaute, pakilusiame viršum širdžių, susigūžusių iš siaubo ir siekiančių įžvelgti pro iki baltumo įkaitusią miglą, naru alahi al-mukadatun , — ieško nors užuominos, kad Gailestingasis parodys malonę ir atšauks Hutamą, imamas nuleidžia neįprastai šviesiai pilkas akis, balsvas, vengiančias žvilgsnio tarsi netikėlių moters, ir sako, kad šie vaizdingi Pranašo aprašymai turi perkeltinę prasmę. Iš tiesų jie pasakoja apie liepsningą atsiskyrimo nuo Dievo kančią ir deginančią nusižengusiųjų Jo priesakams atgailą. Bet Ahmadui nepatinka šeicho Rašido balsas, kai jis tai aiškina. Jis primena neįtikinančius Centro mokyklos mokytojų balsus. Ahmadas girdi jame Šėtono gaidelę, neigimo skambesį teigiančiame balse. Šaukdamasis negailestingosios ugnies, Pranašas turėjo omenyje tikrą ugnį; Mahometas negalėjo skelbti apie amžinąją ugnį pernelyg dažnai.

Šeichas Rašidas vyresnis už Ahmadą — galbūt dešimčia ar dvidešimčia metų. Balta jo veido oda mažai raukšlėta. Judesiai drovūs, tačiau tikslūs. Per tuos metus, kol jis tapo vyresnis, pasaulis nualino jį. Kai graužiančių iš vidaus nelabųjų murmesys iškreipia imamo balsą, Ahamadas pajunta troškimą pakilti ir sunaikinti jį taip, kaip Dievas iškepė tą vargšą kirminą spiralės centre. Mokinio tikėjimas pranoksta mokytojo; šeichas Rašidas bijosi joti baltu sparnuotu islamo žirgu, jį gąsdina nesustabdomas ristūno lėkimas. Jis stengiasi sušvelninti Pranašo žodžius, atskiesti juos žmogišku protu, tačiau šie žodžiai tam neskirti: jie sminga į mūsų švelnumą it kardas. Didis Alachas aukščiau visų šių smulkmenų. Nėra kito Dievo tik Jis, Amžinai Gyvas, Visur esantis, Jis — šviesa, užtemdanti saulę. Jo negalima atskiesti žmogišku protu, mūsų protas jam lenkiasi, kakta braukdamas dulkes, ir tarsi Kainas nešioja tų dulkių žymę. Mahometas buvo mirtingasis, bet lankėsi Rojuje ir įsitikino jo tikrumu. Mūsų darbai ir mintys buvo įrašyti į Pranašo sąmonę aukso raidėmis, lyg liepsnojantys, iš elektronų sudaryti žodžiai, kuriuos kompiuteris, mums liečiant klaviatūrą, sukuria iš pikselių.