Джон Апдайк - Teroristas

Tailenolio veidas pajuosta ir staiga priartėja.

— Tu man neaiškink, pats esi toks kvailas, kad visiems ant tavęs nusišikt, arabe.

— Išskyrus Džorilyną, — išpyškina Ahmadas, vis dar veikiamas adrenalino. Jis jaučia, kaip kaupiasi ašaros, ir spėja, kad veidas gėdingai sustingo iš baimės, bet susiremti su stipresniu už save priešu, pajusti, kaip užlieja įniršis, — šventa palaima. Ir jis drąsiai tęsia: — Tikrai nepasakyčiau, kad visiems ant manęs nusišikt. Džorilyna paprasčiausiai buvo draugiška, bet tokie žmonės kaip tu nesupras to.

— Ką reiškia — tokie kaip aš? Tokie kaip aš neturi nieko bendra su tokiais kaip tu. Štai kur teisybė, debile. Pedike tu, iškrypėli. Homike.

Jis prikiša veidą taip arti, kad Ahmadas užuodžia sūrį, kuriuo mokyklos valgykloje barstomi makaronai. Jis stumteli Tailenolį. Koridoriuje aplink juos ima rinktis Centro mokyklos mokiniai — šokėjos, moksliukai, kompiuteristai, rastamanai ir gotai, atstumtieji ir nevykėliai, tik ir laukę įvyksiant ką nors įdomaus. Tailenoliui patinka minia.

— Prie juodųjų musulmonų nelendu, bet tu ne juodasis, tu tik apgailėtinas Šūdžius. Šūdžius, kuris niekam nerūpi, — pareiškia jis.

Ahmadas nutaria iškęsti Tailenolio stumtelėjimą ir taip lengvai išsisukti iš šio vaido, nes tuoj turėtų pasigirsti skambutis į pamoką. Tačiau Tailenolis taikos netrokšta — jis pasalomis smogia Ahmadui į pilvą, ir šiam užima kvapą. Apstulbęs žiopčiojantis Ahmado veidas sukelia moksleivių juoką, kvatojasi ir blyškiaveidžiai gotai, baltoji Centro mokyklos mažuma, besididžiuojanti tuo, kad nerodo jokių jausmų, kaip ir jų nihilistai pankroko herojai. Negana to, sutilindžiuoja skambus keleto krūtingų rudaodžių mergaičių, panelių Populiariųjų, juokas. Joms derėtų parodyti daugiau užuojautos, pamano Ahmadas. Juk išauš diena, kai jos taps motinomis. Ir ta diena išauš jau greitai, kekšytės.

Jis pralaimi ir nelieka kitos išeities — tik bandyti įveikti geležines Tailenolio rankas, bandyti įlenkti tą į skydą panašią krūtinę, pasiekti tą buką riešutmedžio spalvos kaukę virš jos. Grumtynės virsta stumdymusi, urzgimu ir pastangomis vienas kitą suspausti, nes mojuodamas kumščiais gali pataikyti į spintelę ir sukelti tokį triukšmą, kad tučtuojau atlėks mokytojai ir apsauga. Tą likusią minutę prieš nuaidint skambučiui į pamoką Ahmadas kaltina ne tiek vaikiną — jis juk tik mėsos kalnas, robotas, kūnas, toks kupinas syvų ir refleksų, kad nebelieka vietos smegenims, — kiek Džorilyną. Kodėl ji persakė savo vaikinui visą jų pokalbį? Kodėl merginoms būtina viską išsipasakoti? Kad atrodytų svarbios — taip riebūs grafičiai atrodo svarbūs purškiantiems juos ant bejėgių sienų. Juk tai ji prabilo apie religiją, įžūliai pasiūlė užsukti į bažnyčią, sėdėti kartu su garbanotais, pragaro liepsnos nusvilintais kafirais5, — taip kepsninėje apskrunda paukščio kulšies odelė. Jame sujunda velniai, ima murmėti — kaip Alachas leidžia daugybei groteskiškų, klaidingų, iškreiptų tikėjimų milijonus žmonių amžiams įvilioti į Pragarą, nors vos vienas Visagalio šviesos blyksnis nurodytų jiems Tiesųjį Kelią. Regis (taip šnabžda Ahmadui velniai, kol jiedu su Tailenoliu stumdosi ir mostaguoja kumščiais, tiesa, stengdamiesi netriukšmauti), Gailestingajam ir Mielaširdingajam visa tai nerūpi.

Mažoje saugančioje nuo sugadinimo dėžutėje, kabančioje aukštai ant garstyčių spalvos sienos, suskamba skambutis. Netoliese atsilapoja matinio stiklo durys, pasirodo ponas Levis, mokytojas konsultantas. Jo švarkas nedera prie kelnių, lyg savo suglamžytą kostiumą būtų vilkęsis aklai. Jo išsiblaškęs žvilgsnis tampa įdėmus, kai pamato įtartinai besibūriuojančius mokinius. Susirinkusieji tučtuojau nutyla ir sustingsta, o Ahmadas su Tailenoliu, užgniaužę priešiškumą, atsitraukia vienas nuo kito. Ponas Levis, žydas, visą amžių praleidęs mokykloje, atrodo senas ir pavargęs, po akimis — padribos, reti, nešukuoti plaukai viršugalvyje pasišiaušę. Jam staiga pasirodžius Ahmadas krūpteli it pajutęs sąžinės graužimą: šią savaitę jam paskirtas susitikimas su ponu Leviu, jiedu turėtų aptarti jo ateitį baigus mokyklą. Ahmadas žino, kad privalo turėti kokią nors ateitį, bet ji atrodo sunkiai įsivaizduojama ir nekelia susidomėjimo. Vienintelis vedlys, sako trečioji sura, yra Alachas.

Tailenolis ir jo gauja dabar jo tykos. Kai buvo priverstas baigti beveik lygiosiomis, mušeika su geležiniais nykščiais nusiramins tik pamušęs savo priešininkui akį, nuskėlęs dantį ar sulaužęs pirštą — palikęs aiškiai matomą žymę. Ahmadas žino, didžiuotis savo išvaizda — nuodėmė: savimyla — savotiškas varžymasis su Dievu, o to Jis negali pakęsti. Tačiau kaip jaunuolis gali nesidžiaugti savo subrendusiu vyriškumu, ištysusiomis galūnėmis, tankiais, garbanotais plaukais, nepriekaištinga rusva oda, šviesesne nei tėvo, bet ne strazdanota, ne išmėtyta rausvomis dėmėmis, kaip raudonplaukės motinos ar tų dažytų šviesiaplaukių, kurios baltaodžių Amerikoje laikomos grožio etalonu. Tiesa, Ahmadas vengia susidomėjusių tamsiaodžių mokyklos merginų žvilgsnių, jie nuodėmingi ir nedori, o Ahmadas nenori sutepti savo kūno. Jis nori išsaugoti jį tokį, koks buvo sutvertas Kūrėjo. Tailenolio priešiškumas tapo dar viena priežastimi bėgti iš šios pragaro pilies, kurioje vaikinai priekabiauja ir skaudina vien dėl malonumo, o bedievės merginos mūvi tokius ankštus ir žemu liemeniu džinsus, kad, regis, tuoj pamatysi — jo vertinimu, apytikriai tik per pirštą žemiau — raitytų gaktos plaukų kraštelį. Pačios blogiausios merginos, žemiausiai puolusios, nešioja tatuiruotes tokiose vietose, kur jas gali pamatyti tik jų draugužiai, — tatuiruočių meistras savo adata turėjo ten badyti labai atsargiai. Jei tik žmogus pasijunta galįs varžytis su Dievu ir pats kurti save, velniškiems iškrypimams nematyti galo.

Jam liko mokytis tik du mėnesiai. Už mūro sienų ir aukštų grototų langų justi pavasaris. „Sekundėlės“ klientai savo apgailėtinus, nuodingus pirkinius palydi naujais pokštais, šviežiais paistalais. Ahmado kojos skrieja senu, šlaku grįstu mokyklos takeliu, tarsi po kiekvienu jo žingsniu būtų pakišta pagalvėlė. Kai jis stabtelėjo ant šaligatvio ir sutrikęs žvelgė į pėdsakų spiralę, paliktą saulės spinduliuose iškepusio ir pradingusio šliužo, aplinkui stiepėsi švieži žali ūgliai — laukinis česnakas, pienės, dobiliukai, nušvitusi žiemos nudrengta veja, o paukščiai greitais puslankiais tyrė nematomą jų gyvenimą palaikančią terpę.

Džekui Leviui šešiasdešimt treji ir jis prabunda tarp trečios ir ketvirtos ryto su baimės skoniu burnoje, perdžiūvusioje, nes miegodamas per ją kvėpavo. Jo sapnai grėsmingi, persmelkti pasaulio kančios. Jis skaito merdėjantį, reklamos netenkantį vietinį dienraštį „Naujojo Prospekto perspektyvos“, skaito „New York Times“ ir „Post“, kai randa paliktus mokytojų kambaryje, ir tarsi nepakaktų Bušo, Irako, buitinių žudynių Kvinse ir Ist Orindže — žudomi net dvejų, ketverių, šešerių metų vaikai, tokie maži, kad priešintis savo žudikams tėvams jiems atrodo tikra šventvagystė, kaip Izaokas laikė šventvagyste priešintis Abraomui, — Levis vakare, tarp šeštos ir septintos valandos, kol jo kūninga žmona perkelia vakarienę iš šaldytuvo į mikrobangų krosnelę ir nuolat vaikšto priešais mažytį virtuvėje stovinčio televizoriaus ekraną, įsijungia miesto žinių kanalą ir pokalbių šou; žiūri, kol reklamos, visos matytos ne kartą, taip jį suerzina, kad tučtuojau išjungia tą idiotišką aparatą. Be žinių, Džekas turi ir asmeninę bėdą — „problemą“, kaip dabar priimta sakyti, — ateisiančios, iš šios tamsos išaušiančios dienos sunkybę. Jis guli, negalėdamas užmigti, o viduje, tarsi prastos vakarienės restorane likučiai — dabar restoranuose atneša dvigubai daugiau maisto — vartosi baimė ir neapykanta. Baimė — kas dieną gilėjantis suvokimas, kad šioje žemėje tavo kūnui teliko ruoštis mirčiai, — užtrenkia duris į miegą. Jis jau merginosi ir poravosi, tapo tėvu, dirbo, kad pamaitintų vaiką, jautrųjį mažylį Marką droviomis pasimiglojusiomis akimis ir drėgna apatine lūpa, ir aprūpintų jį visu pigiu, neskoningu šlamštu, kurį to meto kultūra vertė turėti, kad pritaptum prie bendraamžių. Dabar Džekui Leviui teliko vienintelė užduotis — numirti ir palikti sausakimšoje planetoje šiek tiek laisvos vietos, mažytę erdvę kvėpuoti. Ši užduotis kybo virš nemigos kankinamo jo veido it voratinklis su viduryje sustingusiu voru.