Джон Апдайк - Teroristas

Miestas prieš du šimtus metų buvo pavadintas Naujuoju Prospektu (t. y. Naująja Perspektyva) dėl puikaus vaizdo, atsiveriančio nuo aukštumų su kriokliais, taip pat dėl optimistiškai įsivaizduojamos jo ateities. Kai šalis dar tik kūrėsi, buvo manoma, kad per miestą tekanti upė, jos vaizdingi kriokliai ir sūkuriuojančios sraujymės privilios pramonininkus; laikui bėgant, po daugelio nevykusių pradžių ir bankrotų, taip ir nutiko — ėmė dygti trikotažo, šilko dažymo, odos apdirbimo įmonės, lokomotyvų ir savaeigių karietų gamyklos, fabrikai, gaminantys lynus daugybei per Vidurio Atlanto regiono upes ir įlankas tiesiamų tiltų. Devynioliktam amžiui virtus dvidešimtuoju, prasidėjo ilgi, kruvini streikai, ekonomika taip ir negrįžo į tą optimistišką padėtį, padėjusią emigrantams iš Rytų Europos, Viduržemio jūros regiono ir Viduriniųjų Rytų ištverti keturiolikos valandų sunkaus, nuodijančio, kurtinančio, monotoniško darbo dieną. Gamyklos persikėlė į pietus ir vakarus, kur darbo jėga buvo pigesnė ir lengviau įbauginama, o geležies rūdą ir koksą gabenti buvo daug arčiau.

Dabar miesto centrą užėmė žmonės tamsia, pačių įvairiausių rudų atspalvių oda. Keletas likusių šviesiaodžių (bet retai anglosaksų) prekeivių sukrapšto pragyvenimui parduodami picas, aitriąsias paprikas, įvairų mitalą ryškiose pakuotėse, cigaretes ir valstijos loterijos bilietus, bet ir juos baigia išstumti indai ir korėjiečiai, sutemus ne taip skubantys pabėgti į dar mišrius miesto pakraščius ir priemiesčius. Baltaveidžiai miesto centre visi nuskurę ir pasalūniški. Vėlų vakarą, kai su priemiesčių klientūra atsisveikina keletas egzotiškų restoranėlių, prie baltaodžių praeivių stabteli policijos automobiliai, pareigūnai paprastai įtaria juos ieškant narkotikų arba mano, kad juos derėtų perspėti dėl šių vietų pavojingumo. Pats Ahmadas — vaisius raudonplaukės amerikietės, kilusios iš Airijos, ir egiptiečio mainų studento, kurio protėviai nuo faraonų laikų kepė dumblinuose Nilo užliejamuose ryžių ir linų laukuose. Šių mišrių vedybų atžalos odos spalva buvo pilkšvai ruda, vienu blankiu atspalviu šviesesnė už rusvai gelsvą; tėvą jam pakeitusio šeicho Rašido oda — vaškinė, blyški, paveldėta iš daugybės kruopščiai apsimuturiavusių Jemeno karių kartų.

Ten, kur anksčiau it vientisa stiklo, plytų ir granito siena stūksojo šešiaaukštės universalinės parduotuvės ir viena prie kitos spraudėsi žydų ir protestantų išnaudotojų kontoros, dabar žioji buldozerių išgriautos kiaurymės, o vitrinos užkaltos fanera ir išmargintos grafičiais. Ahmado akimis, tos aptakios grafičių raidės, pasipūtėliškai skelbiančios priklausomybę vienai ar kitai gaujai, atrodo svarbios ir reikšmingos, tačiau, deja, jų autoriai tik į tokią užrašytą reikšmę ir gali pretenduoti. Grimztanti į bedievystės liūną prarastoji jaunoji karta praneša apie savo tapatybę bjaurodama nuosavybę. Tarp griuvėsių styro keletas naujų pastatytų aliuminio ir melsvo stiklo dėžių — dovanėlė nuo Vakarų kapitalo viešpačių: tai Kalifornijoje ir Šiaurės Karolinoje įsikūrusių bankų skyriai ir sionistų valdomos federalinės vyriausybės filialai, bedarbių pašalpomis ir verbavimu į armiją bandantys užkirsti kelią būsimoms skurstančiųjų riaušėms ir plėšikavimui.

Nepaisant to, miesto centras dieną atrodo šventiškai, jame verda veikla: šalia Tildeno aveniu esanti Rytų Pagrindinė gatvė — tikras dykinėjimo festivalis, ja plūsta ryškiais drabužiais pasipuošusių tamsiaodžių miestelėnų minios, šį Užgavėnių persirengėlių paradą kuria tie, kurių teisėtos valdos kažin ar plyti toliau nei per colį nuo jų odos, o menki turtai išstatyti visų apžiūrai. Jų džiaugsmas slypi iššūkyje. Jų klegantys, rėksmingi balsai sklidini kaimietiško draugingumo, jie pilni abipusio dėmesio, kaip žmonių, neturinčių kur eiti ir ką veikti.

Po Pilietinio karo į Naująjį Prospektą įžengė akį rėžiantis puošnus neskoningumas — buvo pastatyta prašmatni Rotušė: išdrikęs, bokšteliais nusmaigstytas maurų stiliaus statinys su lenktomis arkomis, kaltiniais rokoko papuošimais, vainikuota didžiuliu mansardos stiliaus bokštu. Nuožulnius bokšto šonus dengė įvairiaspalvės žuvies žvynus primenančios čerpės, ant kiekvieno šono švietė po apskritą baltą, vaikiško baseino dydžio laikrodį. Platūs variniai laštakai ir stogvamzdžiai, savotiški tų laikų metalo meistrų nagingumo paminklai, amžiams bėgant pažaliavo. Biurokratinė veikla, kuriai buvo pastatyta ši akmenų krūsnis, jau kadais perkelta į ne tokius erdvius, modernesnius, neišvaizdžius, bet kondicionuojamus ir lengviau šildomus pastatus už Rotušės, o jai pačiai, pagaliau pavykus prastumti įstatymą, buvo suteiktas nacionalinio architektūros paminklo statusas. Ji stovi už vieno kvartalo į vakarus nuo Centro mokyklos — šios plačios valdos buvo stipriai apkarpytos platinant gatves ir su papirktų pareigūnų leidimu pardavinėjant žemės sklypus.

Rytiniame griuvėsių plynės pakraštyje, kur nutykusias stovėjimo aikšteles keičia didelės sudaužytų plytų krūvos, stovi geležingos uolienos plytų bažnyčia storomis sunkią varpinę laikančiomis sienomis, o šalia jos — ant suskilusio skydo apdovanojimą pelniusio bažnytinio choro reklama. Šios bažnyčios vitražuose Dievui šventvagiškai suteiktas veidas, gestikuliuojančios rankos, sandalais apautos kojos ir spalvinga mantija — trumpai tariant, žmogiškas kūnas su viskuo, kas jame esama nešvaraus ir varžančio, pajuodęs nuo dešimtmečiais besikaupusių pramonės suodžių, be to, pro vitražus saugančias vielos groteles išvis sunku ką nors įžvelgti. Religiniai atvaizdai dabar kelia neapykantą kaip reformacijos laikais. Šlovingosios bažnyčios dienos, kai hierarchiškai sustatytuose klauptuose sėdėdavo baltieji biurgeriai, seniai nugrimzdo į praeitį. Dabar čia savo palaidą, rėksmingą tikėjimą išpažįsta afroamerikiečiai, o apdovanojimų pelnęs choras užlieja jų smegenis ritmo ekstaze, tokia pat apgaulinga kaip ir (šį palyginimą pašaipiai siūlo šeichas Rašidas) murmančių bei svyruojančių brazilų candomble 4 išpažinėjų patiriamas transas. Štai čia ir dainuoja Džorilyna.

Kitą dieną, kai Džorilyna pakvietė Ahmadą pasiklausyti, kaip ji dainuoja chore, koridoriuje prie Ahmado priėjo jos vaikinas, Tailenolis Džonsas. Jo motina, pagimdžiusi dešimties svarų kūdikį, per televizorių pamatė vaistų nuo skausmo reklamą ir pavadinimas jai patiko.

— Ei, arabe, — tarė Džonsas, — girdėjau, kabinėjiesi prie Džorilynos.

Ahmadas bando kalbėtis su Tailenoliu jo kalba.

— Nieko aš nesikabinėju. Pasišnekėjom, ir tiek. Ji pati prie manęs priėjo.

Tailenolis atsargiai ištiesia ranką, sugniaužia liekno vaikino petį ir įbeda nykštį į skausmingą tašką po peties sąnariu.

— Ji sako, kad negerbi jos tikėjimo.

Jo pirštas sminga dar giliau, spausdamas visą gyvenimą miegojusį Ahmado nervą. Tailenolio veidas kampuotas, šlapios dėmės ant riešutmedžio baldo spalvos. Jis Centro vidurinės futbolo komandos puolėjas, o žiemą praktikuoja gimnastiką ant žiedų, todėl rankos tvirtos it plienas. Jo nykštys raukšlėja standžiai išlygintus baltus Ahmado marškinius; aukštesnysis vaikinas nekantriai bando išsilaisvinti iš nedraugiškų gniaužtų.

— Jos tikėjimas netikras, — pareiškia jis Tailenoliui. — Be to, ji pati sakė, kad į tikėjimą jai nusispjaut, jai tik patinka dainuoti tam kvailam chore.

Geležinis nykštys skverbiasi į kūną, bet Ahmadas, pajutęs plūstelint adrenaliną, nubloškia jį, skiausčiu delnu smogęs į storą raumenų raizginį.