Джон Апдайк - Teroristas

Jo žmona Betė, moteris-banginis, tvoskianti karščiu per savo storumą, šniokštuoja šalimais, jos neslūgstantis parpimas pasąmonėje pratęsia kasdienį monologą, nesiliaujančius tauškalus. Kai jis, gniauždamas įsiūtį, baksteli ją alkūne, keliu arba švelniai delnu suima iš naktinių marškinių išlindusį sėdmenį, ji paklusniai nutyla, o jis išsigąsta ją pažadinęs, pažeidęs nebylius įžadus, prisiimtus dviejų žmonių, nusprendusių, kad ir kaip seniai tai būtų įvykę, miegoti kartu. Jis tenori kilstelti ją į tą miego lygmenį, kai iškvepiamas oras liaujasi vibravęs šnervėse. Tarsi derintų smuiką, kuriuo vaikystėje griežė. Dar vienas Heifecas, kitas Aizekas Šternas6 — ar ne to troško jo tėvai? Jis nuvylė juos — štai čia jo ir pasaulio kančia sutapo. Jo tėvus apėmė sielvartas.

Jis įžūliai pareiškė jiems pamokų daugiau nelankysiantis. Jam daug svarbesnis knygose aprašomas ir gatvėse verdantis gyvenimas. Tokią poziciją užėmė būdamas vos vienuolikos, galbūt dvylikos, ir niekada daugiau nebepaėmė smuiko į rankas, nors kartais, per automobilio radiją išgirdęs Bethoveno, Mocarto koncertų fragmentus ar Dvoržako „Čigonų dainas“, kurias kadaise mokėsi griežti, savo nuostabai, pajusdavo, kaip vėl atgyja kairės rankos pirštai, trūkčiodami ant vairo it dūstanti žuvis.

Tačiau kam save kamuoti? Jam sekėsi neblogai, netgi puikiai: 1959-aisiais medaliu baigė Centro mokyklą — ji tuomet dar nepriminė kalėjimo, joje dar buvo galima mokytis ir didžiuotis mokytojų pagyrimu; stropiai kasdien traukiniu važinėjo į Niujorko universitetą, vėliau persikėlė į Sohą, dalijosi butu su dviem vaikinais ir mergina, nuolat keitusią savo simpatijas; baigęs mokslus dvejus metus tarnavo armijoje — dar prieš įsiplieskiant Vietnamui: mokymai Fort Dikse, darbas kanceliarijoje Fort Mide, Merilando valstijoje, gerokai nutolusiame į pietus nuo Meisono-Diksono linijos, todėl pilname antisemitų pietiečių; antrus metus tarnavo EI Pase esančiame Fort Blise, vadinamajame žmogiškųjų išteklių skyriuje, rinko žmones užduotims — tai ir pastūmėjo jį dirbti su paaugliais; vėliau, pasinaudojęs buvusių karių priėmimo į universitetą įstatymu, įstojo į Ratgersą, gavo magistro laipsnį; paskui trisdešimt metų mokykloje mokė istorijos ir socialinių mokslų, o pastaruosius šešerius metus dirbo mokytoju konsultantu. Jis jautėsi prislėgtas šių nuogų gyvenimo faktų, įspraustas į curriculum vitae kaip į karstą. Tamsiu kambario oru darėsi sunku kvėpuoti, Levis vogčiomis persivertė nuo šono ant nugaros ir gulėjo it pašarvotas, apžiūrai išstatytas katalikas.

Kaip triukšmingai gali šlamėti paklodės! Tarsi bangos dužtų prie pat ausies. O jis nenori pažadinti Betės. Tačiau dusdamas jis negali jos pakęsti. Akimirką — tarsi nurijus pirmą viskio gurkšnį, kol tirpstantis ledas jo dar neatskiedė, — atsigulus ant nugaros palengvėja. Taip gulėdamas jis įgauna numirėlio ramybės, tik prieš pat nosį neužvožtas karsto dangtis. Pasaulyje tvyro tyla: į darbą važiuoti dar anksti, o naktiniai bastūnai sugedusiais duslintuvais pagaliau sušliaužė į savo lovas. Jis girdi, kaip už kvartalo ties mirksinčiu šviesoforu perjungia bėgį sunkvežimis, o už dviejų kambarių nenuilsdama ant minkštų letenėlių šokčioja Karmela — sterilizuota, išluptais nagais Leviu katė. Kadangi nagai išlupti, jos negalima leisti lauk, nes kiti katinai — naguoti, ją papjaus. Uždaryta namuose ji didžiąją dalį dienos pramiega po sofa, o naktį nutykusiame name jai prasideda haliucinacijos: vaidenasi mirtinai pavojingi nuotykiai, pjautynės ir pabėgimai — viskas, ko — pačios labui — ji niekada nepatirs. Šios priešaušrio valandos taip stokoja garsų, o Džekas Levis jaučiasi toks vienišas, kad sterilizuotos, paklaikusios katės iš netyčių sukelto šurmulio pakanka nuraminti jo protui, išvaduoti jį nuo būtinybės budėti ir vėl nugramzdinti į snaudulį.

Bet maudžiančios šlapimo pūslės priverstas būdrauti, jis tyso, tarsi švitinamas šleikštulį keliančiais radioaktyviais spinduliais, suvokdamas, kad jo gyvenimas — niekam nereikalingas juodulys, lopas, užsitęsusi klaida ant nepriekaištingai tyro šios siaubingai ankstyvos valandos paviršiaus. Tamsioje pasaulio tankmėje jis pražiopsojo tinkamą kelią. Bet ar jo esama? Ar klaida vien tai, kad esi gyvas? Supaprastintoje istorijos versijoje, kurią jis pateikdavo mokiniams, sunkiai galintiems patikėti, kad pasaulis prasidėjo ne jiems gimus ir atsiradus kompiuteriniams žaidimams, net iš didingiausių asmenybių nelikdavo nieko, tik kapas, jie taip ir neįkūnydavo savo svajonių: tiek Karolis Didysis, tiek Karolis V, tiek Napoleonas ar tas neapsakomai pasibjaurėtinas, tačiau susilaukęs tam tikro pasisekimo ir vis dar, bent arabų gyvenamame pasaulyje, garbinamas Adolfas Hitleris. Istorija — tai mašina, nuolat malanti žmoniją į dulkes. Patarimai mokiniams ir konsultacijos sukasi Džeko Levio galvoje, gaudžia nesusikalbėjimų kakofonija. Jis mato save — apgailėtiną, senyvą vyriškį, stovintį ant kranto ir šaukiantį flotilei jaunų žmonių, slystančių tiesiai į pražūtingą pasaulio liūną: pasaulio ištekliai senka, laisvės mąžta, o negailestinga reklama įkinko į beprasmišką populiariąją kultūrą su netylančia muzika, nesibaigiančiu alumi ir neįmanomai liesomis, bet sveikomis merginomis.

O gal dauguma merginų, net Betė, kadaise buvo tokios pat liesos kaip tos iš alaus ir kokakolos reklamų? Be abejonės, ji tokia buvo, bet vargu ar jis tai pamena: prisiminimai mirga it televizoriaus ekranas, pro kurį pirmyn atgal ruošdama pietus krypuoja Betė. Jie susipažino per tuos pusantrų metų, kai jis mokėsi Ratgerse. Ji buvo kilusi iš Pensilvanijos, šiaurės vakarų Filadelfijoje esančio Ist Mount Erio rajono, mokėsi bibliotekininkystės. Jį patraukė jos nerūpestingumas, skambus juokas, tai, kaip šmaikščiai ir lengvai ji paversdavo viską pokštu, netgi jų santykius. Kaip manai, kokie mums gims berniukai? Pusiau apipjaustyti? Ji buvo Amerikos vokietė, vardu Elizabetė Vogei, ir turėjo daug santūresnę ir ne tokią mielą vyresniąją seserį Hermioną. O jis buvo žydas. Tačiau ne išdidus, Senuoju Testamentu apsišarvavęs žydas. Jo senelis Naujajame pasaulyje atmetė religiją ir įtikėjo revoliucine visuomene, pasauliu, kuriame galingieji daugiau negalės valdyti pasitelkę prietarus, kur maistas ant stalo, padorus būstas ir prieglobstis pakeis nepatikimus nematomo Dievo pažadus.

Tiesa, žydų Dievas niekada nebuvo dosnus pažadų — sudaužyta taurė per vestuves, skubios laidotuvės suvyniojus į įkapes, jokių šventųjų, jokio gyvenimo po mirties — tik visą gyvenimą nuobodžiai laikykis ištikimybės tironui, paprašiusiam Abraomo paaukoti savo sūnų. Vargšas Izaokas, patiklus kvėša, kurio vos nenužudė jo paties tėvas, senatvėje apako, buvo savo sūnaus Jokūbo ir žmonos Rebekos, kurią uždengtu veidu jam atvedė iš Padanaramo, apgautas ir neteko palaiminimo. O dar vėliau senajame žemyne, jei laikydavaisi visų taisyklių — o žydų ortodoksų taisyklių sąrašas buvo ilgas, — gaudavai geltoną žvaigždę ir bilietą į dujų kamerą. Ačiū, ne: užsispyręs Džekas Levis nusprendė tapti tuo, kas atkakliai sako „ne“ judaizmui. Jis skatino visus vadinti jį Džeku, o ne Džeikobu, priešinosi sūnaus apipjaustymui, nors mitrus ligoninės gydytojas anglosaksas įkalbėjo Betę sutikti su apipjaustymu „higienos sumetimais“, tvirtindamas, kad, pasak mokslinių tyrimų, taip sumažėja rizika Markui apsikrėsti venerinėmis ligomis, o jo partnerei — susirgti gimdos kaklelio vėžiu. Kūdikiui buvo vos savaitė, maža jo pimpaliuko sagutė ilsėjosi ant raukšlėtos sėklidžių pagalvėlės, o jie jau rūpinosi, kaip pagerinti jo lytinį gyvenimą ir išgelbėti dar negimusį moteriškos lyties kūdikį.