Джон Апдайк - Teroristas

Betė buvo liuterone, priklausė sveikai ir entuziastingai krikščionių atšakai, tikėjimą vertinusiai labiau nei darbą, o alų labiau nei vyną. Džekas manė, kad ji sušvelnins jo užsispyrėliškas žydiškas dorybes, tą beviltišką požiūrį, kurio vis dar tvirtai laikomasi Vakarų pasaulyje. Net jo senelio tikėjimas socializmu apkarto ir suplėko, pamačius, kaip praktiškai veikia komunizmas. Jų su Bete vestuves juokingos Naujojo Prospekto Rotušės antrajame aukšte, dalyvaujant tik jos seseriai ir jo tėvams, Džekas laikė drąsia netinkama santuoka, truputėliu purvo, įtėkšto istorijai į akį, kaip ir daugelį dalykų, vykusių 1968-aisiais. Tačiau per trisdešimt šešerius šiauriniame Naujajame Džersyje kartu praleistus metus gyvenimas juos, skirtingų tikėjimų ir etninių grupių narius, sumalė į tas pačias pilkšvas dulkes. Jie tapo pora, savaitgaliais apsiperkančia pigiuose prekybos centruose ir manančia, kad smagiausiai praleisti laiką galima susėdus prie dviejų stalų lošti bridžo dar su trimis poromis iš mokyklos arba Kliftono viešosios bibliotekos, kurioje Betė dirba keturias dienas per savaitę. Retkarčiais, penktadienio ar šeštadienio vakarą, jie stengiasi prasiblaškyti vakarieniaudami dažnai lankomuose kinų ar italų restoranėliuose, ir metrdotelis nuolankiai šypsodamasis veda juos prie kampinio staliuko, kur Betė galėtų įsisprausti, — jų niekada nesodina į kabiną. Arba važiuoja į kokį nors nutriušusį kino teatrą lipniomis grindimis ir vidutine spragėsiu porcija už septynis dolerius, žinoma, jei tik randa filmą, kuriame nėra per daug smurto ar sekso ir kuris pernelyg akivaizdžiai neskirtas vidutinio mokyklinio amžiaus vaikėzams. Jų draugystė ir ankstyvos vestuvės sutapo su didžiųjų studijų krachu, tuo metu pasirodė daugybė nuostabių sukrečiančių filmų — „Vidurnakčio kaubojus“, „Nerūpestingas keliautojas“, „Bobas ir Kerolė, Tedas ir Alisa“, „Laukinė gauja“, „Prisukamas apelsinas“, „Purvinasis Haris“, „Lytiniai santykiai“, „Paskutinis tango Paryžiuje“, pirmoji „Krikštatėvio“ dalis, „Paskutinis kino seansas“, „Amerikos grafičiai“, — ką jau kalbėti apie naujausius Bergmano filmus ar prancūzų ir italų kiną, aštrų, kupiną nerimo ir nacionalinio savitumo. Tai buvo puikūs filmai, vertę hipių porelę pasukti smegenis. Ore vis dar tvyrojo nuo 1968-ųjų užsilikęs jausmas, kad jaunimas gali pakeisti pasaulį. Jausmingai prisimindamas šiuos bendrus pojūčius ir atradimus, kai susituokę jie dar tik pratinosi dalytis mintimis, Džekas net ir dabar žiūrėdamas filmą vogčiomis ištiesia ranką ir paima švelnų, putnų žmonos delną, tuo tarpu jų veidus užlieja sprogimų atšvaitai iš kokio naujo buko trilerio, kuriame tiksliai atseikėtais paaugliško scenarijaus siaubais tyčiojamasi iš jų senyvo amžiaus.

Kamuojamas nemigos, apimtas nevilties, Džekas panūsta susirasti Betės delną, tačiau bandydamas apčiuopti jį tarp jos snaudžiančio kūno kauburių, jis gali sutrikdyti Betės ramybę ir pažadinti nuolat ko nors reikalaujantį, netylantį, vis dar mergaitišką jos balsą. Atsargiai it nusikaltėlis jis iškelia kojas ant antklodės, patraukia ją ir bėga iš vedybinio guolio. Pastatęs kojas šalia kilimėlio basomis pėdomis pajunta balandžio vėsą. Termostatas dar nustatytas naktiniu režimu. Džekas atsistoja prie lango, uždengto nuo saulės pageltusiom nertinėm užuolaidom, ir pilkoje gyvsidabriškų lempų šviesoje apžvelgia apylinkes. Vienintelė ryški dėmė priešaušrio ore — oranžinis visą parą veikiančios Gulf degalinės ženklas. Šen bei ten blausi lempelė apšviečia vaiko kambarį ar laiptus. Prieblandoje, po glotniu tamsos kupolu, graužiamu miesto šviesų puvėsio, mažėdami tolsta į begalybę aštrūs čerpėmis dengtų stogų ir lentelėmis apkaltų sienų kontūrai.

Gyvenamieji būstai , mąsto Levis. Namai virto gyvenamaisiais būstais, jie spaudžiasi vienas prie kito dėl augančių žemės kainų ir jos dalijimo į vis mažesnius sklypus. Jo atmintyje iškyla kiemai su šalia namų arba už jų žydinčiais medžiais, daržais, nutiestomis virvėmis skalbiniams džiauti, sūpynėmis... Dabartiniuose kiemuose vos du ar trys nususę krūmai grumiasi dėl anglies dvideginio ir drėgnos dirvos, įspraustos tarp betoninių takelių ir asfaltu užlietos stovėjimo aikštelės, užgrobusios žaliuojančią veją. Viskas pritaikyta automobilio reikmėms. Palei kelkraštį pasodintos baltosios akacijos, ailantai, tučtuojau įsišakniję prie tvorų ir namų sienų, keletas paprastųjų kaštonų, išlikusių nuo ledų vežimėlių ir anglį vežiojusių sunkvežimių laikų, — visi šie medžiai su pumpurais ir gležnais jaunais lapeliais, lempų šviesoje panašiais į sidabru spindinčius želmenis, gali būti išrauti eilinį kartą platinant gatvę. Jau dabar paprasti, bendrą sieną turintys ketvirtojo dešimtmečio statybos namai ir kolonijinio stiliaus vienaukščiai apaugo mansardomis, viena ant kitos užgriozdintomis verandomis, išklibusiais lauko laiptais, vedančiais į teisėtus vieno kambario butukus, perdarytus iš kažkada buvusių atliekamų kambarių. Laisva gyvenamoji erdvė mąžta kaip lankstomas popierius. Po skyrybų palikti sutuoktiniai, nykstančių profesijų atstovai, sunkiai dirbantys spalvotieji, siekiantys išsiveržti iš lūšnynų, čiumpa jiems pasitaikiusią progą, persikrausto į šiuos rajonus, o vėliau nebegali sau leisti iš jų išsikraustyti. Žvitrios jaunos porelės susiremontuoja apšepusius namus ir palieka savo žymę, nudažydamos prieangį, stoglangius ir langų rėmus neįprastomis spalvomis — ryškiai alyvine, aitriai žalia — šį spalvų siautulį kvartalo senbuviai priima kaip įžeidimą, panieką, negražius žaidimus. Gatvių kampuose įsikūrusios maisto krautuvėlės viena po kitos išnyko, užleisdamos vietą prekybos tinklams, kurių pavadinimai ir vitrinos tokie pat rėksmingai linksmi ir neskoningi, kaip ir jų milžiniški spalvoti tukinančio mitalo vaizdai. Džeko Levio manymu, visa Amerika išklota taukais ir klampiu gudronu nuo vienos pakrantės iki kitos, o mes visi prie jos prilipę. Net mūsų išliaupsintąja laisve nebėra ko didžiuotis — komunistams jau viskas baigta, o teroristams tapo lengviau keliauti: jie nuomojasi lėktuvus, furgonus ir kuria savo puslapius internete. Religiniai fanatikai ir kompiuterių maniakai — toks derinys jo senamadiškai proto ir tikėjimo takoskyrai atrodo keistas. Bepročiai, lėktuvais įsirėžę į Pasaulio prekybos centrą, turėjo puikų techninį išsilavinimą. Vadeiva Vokietijoje buvo gavęs urbanistikos diplomą — štai kam reikėjo perstatyti Naująjį Prospektą.

Žvalesnis ir geriau nusiteikęs žmogus, mąsto Džekas, būtų daug vaisingiau praleidęs šias valandas, kol žmona dar miega, „Perspektyva“ dar nenumesta prieangyje, o žvaigždėtas dangus virš stogų blėsta į drumstą pilkšvumą. Jis galėjo nulipti žemyn ir susirasti knygą, kurios įveikė tik trisdešimt puslapių, arba išsivirti kavos, arba pažiūrėti per televizorių, kaip ankstyvųjų žinių komanda pokštauja ir bando pravalyti kvarkiančius po nakties balsus. Bet jam labiau patinka stovėti prie lango ir ilsinti tuščią, pavargusią sapnuoti galvą mėnulio nušviestais savo rajono vaizdais.

Raina katė — o gal nedidukas meškėnas? — nubidzena skersai tuščią gatvę ir dingsta po stovinčiu automobiliu. Šiais laikais visi automobiliai vienodi — nėra didelių sparnų ir iššieptų chromuotų radiatoriaus grotelių, kokias turėjo automobiliai jo vaikystėje, nėra netikrų Buick Riviera iliuminatorių, nematyti kulką primenančio studebekerio priekio, ilgų šeštojo dešimtmečio kadilakų — viskas tapo aerodinamiška. Dėl aerodinamikos ir taupant degalus visi automobiliai dabar kresni, žemi, neaiškios spalvos, kad nesimatytų purvo. Visi — nuo mersedeso iki hondos. Didžiulės stovėjimo aikštelės virto košmaru: automobilio nerastum niekuomet, jei neturėtum mažyčio prie raktų prikabinto daikčiuko, kurį paspaudus blyksteli šviesos arba galiausiai bent jau pasigirsta signalas.