Джон Апдайк - Teroristas

Mokyklos koridoriuose tvyro kvepalų ir kūno iškvėptų kramtomosios gumos, nešvaraus valgyklos maisto ir audinio — medvilnės, vilnos, sintetinės sportinių batelių medžiagos, sušildytos jauno kūno, kvapas. Per pertraukas aidi dundesys, triukšmas prastai pridengia po juo slypintį vos suvaldomą smurtą. Kartais, ramybės valandėlę, stojusią pamokoms pasibaigus, kai džiugus ir kupinas pašaipų klegesys nurimsta ir didžiuliame pastate lieka tik užmokykline veikla užsiimantys mokiniai, prie Ahmado spintelės prieina Džorilyna Grant. Jis lanko lengvąją atletiką, ji dainuoja mergaičių chore. Pasak Centro mokyklos mokinių, jie — „geručiai“. Tikėjimas apsaugo jį nuo narkotikų ir nuodėmių, nors dėl tikėjimo jis ganėtinai nutolo nuo bendraklasių ir gerokai atsiliko nuo mokymo programos. Ji neaukšta, apvalaina, puikiai atsakinėja per pamokas, džiugindama mokytojus. Jos rudi it kakava apvalumai su žaviu pasitikėjimu užpildo drabužius. Šiandien tai sulopyti ir blizgučiais nusagstyti ant užpakalio išblukę džinsai ir rumbuota rusva palaidinukė trumpesnė ir gilesne iškirpte, nei derėtų. Melsvi plastikiniai segtukai ištempia jos blizgius plaukus taip lygiai, kaip tik įmanoma, į putlios dešinės ausies pakraštėlį eilute įsegti keli sidabro žiedeliai. Per mokyklos susirinkimą ji dainuoja apie Jėzų ar geidulingą ilgesį, šių temų Ahmadas negali pakęsti. Bet jam malonu, kad ji pastebi jį, retkarčiais prieina, tarsi liežuviu baksnotų skaudamą dantį.

— Pralinksmėk, Ahmadai, — erzina ji. — Juk viskas negali būti taip blogai.

Ji pajudina savo pusiau apnuogintą petį, pakelia, tarsi norėdama gūžtelti, parodo nusiteikusi žaismingai.

— Ir nėra blogai, — atsako jis. — Aš neliūdžiu.

Jo liekną kūną dilgčioja po drabužiais — baltais marškiniais, siaurais juodais džinsais — baigęs treniruotę jis prausėsi po dušu.

— Atrodai labai rimtas, — sako ji. — Tau derėtų dažniau šypsotis.

— Kodėl? Kodėl turėčiau šypsotis, Džorilyna?

— Labiau patiktum žmonėms.

— Man tai nerūpi. Aš nenoriu niekam patikti.

— Rūpi, — sako ji. — Visiems rūpi.

— Tau tikrai rūpi, — pašaipiai atšauna jis, žvelgdamas iš savo naujojo ūgio aukštumos. Jos krūtys tarsi didžiulės pūslės spraudžiasi iš nepadorių marškinėlių iškirptės, apačioje marškinėliai apnuogina putlų pilvą ir gilios bambos apybrėžą. Ahmadas įsivaizduoja, kaip jos kūnas, tamsesnis už karamelę, bet šviesesnis už pienišką šokoladą, skrunda požemių liepsnose, pasidengia pūslėmis; jo kūną supurto užuojautos drebulys, nes ji stengiasi būti jam miela, remdamasi savo supratimu.

— Mažoji panelė Populiarioji, — su panieka sako jis.

Tai ją įskaudina, Džorilyna nusisuka, storas knygas, kurias nešasi namo, spaudžia prie krūtų, jų griovelis tampa dar gilesnis.

— Eik tu šikt, Ahmadai, — atsako ji vis dar švelniai, nedrąsiai, apatinė lūpa nuo švelnaus savo svorio trupučiuką atvipusi. Seilės ant dantenų sužvilga atspindėdamos virš galvos kabančių ir patikimai apšviečiančių koridorių lempų šviesas. Norėdama išgelbėti pokalbį, nors pati nusisuko ir ketino jį baigti, Džorilyna priduria:

— Jei tau nerūpėtų, nesipuikuotum kasdien švariais baltais marškiniais, kaip koks pamokslininkas. Ir kaip tavo motina ištveria tiek lyginti?

Jis nesivargina paaiškinti, kad toks apgalvotas drabužis tampa žinia, jog jis nepriklauso nė vienai kovojančių šaliai: vengia tiek mėlynos, Maištininkų, Centro vidurinės afroamerikiečių gaujos, spalvos, tiek Velnių, ispanakalbių gaujos, galvos raiščiuose ir diržuose švytinčios raudonos. Neatskleidžia ir to, kad jo motina retai lygina, nes dirba slauge Šventojo Pranciškaus ligoninėje, o laisvu laiku tapo, todėl sūnų mato valandą per parą. Užtemptus ant kartono marškinius jam atneša iš skalbyklos, už jos paslaugas jis moka Dešimtojoje gatvėje esančioje krautuvėje „Sekundėlė“ uždirbtais pinigais — ten Ahmadas dirba du vakarus per savaitę šiokiadieniais, savaitgaliais ir per krikščioniškas šventes, kai kiti jo amžiaus vaikėzai šlaistosi gatvėmis, ieškodami sau bėdos. Tačiau jis žino jo aprangoje slypint tuštybę, žeidžiančią Visagalio tyrumą.

Ahmadas pajunta, kad Džorilyna ne tik bando būti maloni — jis žadina jos smalsumą. Ji nori suartėti su juo, perprasti, nors ir turi draugą, liūdnai pagarsėjusį „blogiuką“. Moterys — kaip gyvuliai, lengvai išklysta iš kelio, perspėjo jį šeichas Rašidas, ir jis pats mato, kad tiek mokykloje, tiek už jos ribų žmonės glaudžiasi vienas prie kito — tarsi akli bandos gyvuliai trinasi šonais, ieškodami juos paguosiančio kvapo. Bet Korane pasakyta, kad paguosti bus tik tie, kas tiki neregėtu Rojumi, laikosi priesako melstis penkiskart per dieną, — tą priesaką Pranašas parnešė į Žemę, visą naktį šuoliavęs raitas ant plačios, akinamai baltos Burako nugaros.

Džorilyna nesitraukia — tebestovi per arti. Jos kvepalai riečia nosį, lomelė tarp krūtų jaudina. Ji perima sunkias knygas iš vienos rankos į kitą. Ant storiausio vadovėlio nugarėlės jis perskaito tušinuku užrašytus žodžius: DŽORILYNA GRANT. Jis krūpteli, kai iš jos lūpų, išdažytų metalu blizgančiu rausvu lūpdažiu, kad atrodytų plonesnės, pasigirsta nedrąsus, sutrikęs balsas:

— Aš vis ketinau tavęs paklausti, — ištaria ji taip netvirtai ir tyliai, kad jis norėdamas išgirsti pasilenkia, — ar nenorėtum šį sekmadienį ateiti į bažnyčią ir pasiklausyti, kaip chore dainuoju solo?

Jis priblokštas, jam bjauru apie tai net pagalvoti.

— Aš nesu tavo tikėjimo, — primena rūsčiai.

O ji atsako atsainiai, nerūpestingai:

— Ak, nežiūriu į tai taip rimtai. Man tiesiog patinka dainuoti.

— Dabar tikrai mane nuliūdinai, Džorilyna, — atsiliepia Ahmadas. — Jei nerimtai žiūri į savo religiją, tau nederėtų ten vaikščioti.

Jis užtrenkia savo spintelės dureles, niršdamas labiau ant savęs, nes papriekaištavo ir atstūmė ją tada, kai jį pakvietusi ji tapo pažeidžiama. Išraudęs, sutrikęs, norėdamas išsiaiškinti savo padarytą žalą, Ahmadas nusisuka nuo užtrenktos spintelės, bet Džorilynos nebėra — blizgučiais nusagstytas, į nutrintus džinsus įspraustas jos užpakalis nerūpestingai švytruoja koridoriumi. Sunku gyventi šiame pasaulyje, — mąsto jis, — nes velniai čia dirba savo darbą, viską jaukia ir pučia miglą.

Pastatyta praėjusiame amžiuje — dvidešimtame pagal krikščionių skaičiavimą ir keturioliktame po Pranašo persikėlimo iš Mekos į Mediną — ant nedidelės kalvelės, mokykla stūksojo virš miesto kaip pilis, kaip tiek gamyklų darbininkų, tiek jų valdytojų vaikams skirti mokslo rūmai su kolonomis, puošniais karnizais ir granite iškaltu šūkiu: ŽINIOS — TAI LAISVĖ. Padabintas giliais rėžiais ir trupančiu asbestu, padengtas blizgiais, kietais švino dažais, pastatas aukštais grototais langais dabar stovi ant plačios griuvėsių ir nuolaužų plynės krašto — čia kažkada buvo tramvajų bėgiais išraizgyta miesto centro dalis. Bėgiai blizga senose fotografijose, greta kuplių katafalko spalvos automobilių stovi vyrai su šiaudinėmis skrybėlėmis ir kaklaraiščiais. Tais laikais virš šaligatvio buvo ištempta tiek drobinių stogelių, reklamuojančių populiariausius Holivudo filmus, kad pliaupiant lietui galėjai perbėgti iš po vieno stogelio po kitu ir eidamas gatve nė nesušlapti. Tada veikė net požeminis viešasis tualetas: virš jo senovinėmis porcelianinėmis raidėmis buvo išdėliota — DAMOMS ir DŽENTELMENAMS; į tualetus iš Rytų Pagrindinės gatvės, esančios šalia Tildeno aveniu, leidosi dveji atskiri laiptai. Kiekviename tualete sėdėjo pagyvenęs prižiūrėtojas, palaikantis požeminių tualetų ir kriauklių švarą. Tualetai buvo uždaryti septintajame dešimtmetyje — jie virto dvokiančiomis narkotikų prekybos, homoseksualų sandorių, paleistuvystės, o retkarčiais ir gatvės plėšikų irštvomis.