Джон Апдайк - Teroristas

Varna, prakrapščiusi žalią, dar vakar išvežti pastatytą šiukšlių maišą, suspaudusi snape kažką ilgą ir blyškų, tingiai pakyla ir nuskrenda. Kostiumuotas vyriškis nubėga vieno iš namų prieangio laiptais, sėda į automobilį, drūtą degalus ryjantį visureigį, ir riaumodamas nurūksta, nė nepagalvojęs, kad pažadins kaimynus. Ankstyvas skrydis iš Niuarko, pamano Džekas. Jis stovi, spokso pro šalčiu dvelkiantį lango stiklą ir galvoja: Toks gyvenimas. Toks gyvenimas: gyveni priemiestyje, ryji riebalus, skutiesi rytais, prausiesi po dušu, kad pasitarimo metu nesukeltum kitiems pasibjaurėjimo savo feromonais. Džekui Leviui prireikė viso gyvenimo, kol suvokė, kad žmonės dvokia. Būdamas jaunesnis Džekas niekada neužuodė savo kvapo, niekada nepajuto to troškaus smarso, kurį skleidžia dabar net ramiai leisdamas dieną, net neprakaituodamas.

Na, jis dar gyvas, ir mato tai, ką mato. Turbūt tai gerai, tačiau reikalauja pastangų. Kuo vardu buvo tas graikas iš Kamiu knygos, dėl kurios jie visi kraustėsi iš proto Niujorko universitete? O gal tai buvo Ratgerse per magistrantūros studijas? Sizifas. Stūmęs į kalną akmenį. O tas vis nusirisdavo žemyn. Jis stovi, nieko nematydamas, tačiau suvokdamas, kad vieną dieną jam visa tai išnyks. Ekranas galvoje užges, tačiau viskas ir toliau tęsis be jo — auš rytas, užsives automobiliai ir laukiniai žvėrys ieškos maisto žmogaus apnuodytoje žemėje. Karmela tyliai užtipeno laiptais ir garsiai murkdama trinasi į jo plikas kulkšnis, viliasi, kad ją pašers anksčiau. Tai irgi gyvenimas — vienas gyvenimas, susijęs su kitu.

Džeko vokai sunkūs, akys lyg smėlio pripiltos. Nereikėjo man lipti iš lovos, galvoja jis, prie plataus šilto žmonos šono būčiau dar valandėlę nusnaudęs. O dabar visą ilgą ir kruopščiai suplanuotą dieną teks kovoti su nuovargiu, ir žmonės kreipsis į jį kas minutę. Jis girdi, kaip sugirgžda lova — tai Betė sujudo, išlaisvino čiužinį nuo savo svorio. Vonios durys atsidaro ir užsidaro, užraktas trakšteli ir vėl jį siutindamas atsirakina. Jaunystėje būtų bandęs jį pataisyti, tačiau Markas persikėlė į Naująją Meksiką ir apsilanko vos vienąkart per metus, tad ypatingo reikalo užsirakinti nėra. Betė turškiasi — vanduo gurguliuoja, visame name dreba vamzdžiai.

Nuo naktinio stalelio drioksteli vyriškas balsas — greitakalbė muzikos fone. Jo žmona vos prabudusi įjungia tą prakeiktą daiktą, o pati išeina. Ji bando susisiekti su aplinka padedama elektronikos, tuo tarpu fiziškai jie tolsta vis labiau — pagyvenusi pora, kurių vienintelis vaikas jau paliko šeimos lizdą, užsiimanti kasdieniais reikalais, iš visų pusių apsupta nerūpestingos jaunuomenės. Betė bibliotekoje buvo priversta išmokti darbo su kompiuteriu pagrindų, ieškoti informacijos, spausdinti ją ir dalyti vaikams, per bukiems ir tingiems, kad patys susirastų ją knygose, jei dar esama tokių knygų. Džekas bandė ignoruoti įvykusią revoliuciją ir užsispyręs, kaip ir daugelį metų, saugojo ranka pakeverzotus susitikimų su mokiniais užrašus, nepaisydamas reikalavimų suvesti savo išvadas į Centro mokyklos duomenų banką, talpinantį dviejų tūkstančių mokinių bylas. Bendradarbiai (o jų skaičius per trisdešimt metų išaugo trigubai) jam nuolat prikaišiojo šią nesėkmę ar apsileidimą, ypač atkakli buvo Konė Kim, smulkutė korėjiečių kilmės amerikietė, dirbanti su nedrausmingomis, pamokas praleidinėjančiomis spalvotosiomis mergaitėmis, ir Veslis Rėjus Džeimsas, pareigingas ir stropus juodaodis. Praeityje jam sekėsi sportuoti — jis vis dar liesas kaip šakalys, — todėl lengvai rasdavo bendrą kalbą su berniukais. Džekas nuolat žada sugaišti porą valandų ir suvesti tuos duomenis, tačiau bėga savaitės, o laiko jis taip ir neranda. Konfidencialumo sumetimais jis vis dar vengia perduoti privačiai gautus duomenis elektroniniam tinklui, kuriuo naudojasi visa mokykla.

O štai Betė šiuolaikiškesnė, nuolankesnė, noriau linkusi keistis. Ji sutiko susituokti Rotušėje, nors rausdama prisipažino Džekui, kad atsisakius tuoktis bažnyčioje užduos tėvams širdį. Apie savo širdį ji nutylėjo, ir jis pasakė: „Tuokimės paprastai. Be jokių išsidirbinėjimų.“ Tikėjimas jam nieko nereiškė, o jiems vis labiau pritampant vienas prie kito, mažai tereiškė ir jai. Dabar jis svarsto, ar tik neatėmė iš jos kažko, galbūt absurdiško, ir ji kompensuoja tai nuolat tauškėdama ir persivalgydama. Gyventi santuokoje su tokiu užsispyrėliu žydu nelengva.

Betė išniro iš vonios susivyniojusi į neaprėpiamą chalatą ir pamačiusi jį tylomis stovintį viršuje prie lango išsigandusi sušuko:

— Džekai! Kas nutiko?

Apimtas tam tikro mylinčio sutuoktinio sadizmo jis nutyli savo rūškaną nuotaiką, iš dalies slepia ją nuo Betės. Jis nori, kad Betė pasijustų esanti kalta dėl jo nusiteikimo, nors sveikas protas sako, kad taip nėra.

— Nieko naujo, — atsiliepia jis. — Vėl per anksti atsibudau. Ir niekaip negalėjau užmigti.

— Neseniai per televiziją sakė, kad tai depresijos požymis. Opros šou dalyvavo moteris, apie tai parašiusi knygą. Gal tau reikėtų apsilankyti... Ką aš žinau, žodis „psichiatras“ gąsdina visus, turinčius mažai pinigų... Gal vertėtų apsilankyti pas kokį specialistą, jei jautiesi taip prastai.

— Pas Weltschmerz specialistą, — Džekas atsisuka ir nusišypso žmonai.

Nors jai taip pat per šešiasdešimt — šešiasdešimt vieneri, o jam šešiasdešimt treji, — veide nė raukšlelės: ten, kur lieknos moters veidą vagotų gilios raukšlės, jos apvaliame veidelyje raukšlės vos įbrėžtos, poodinių riebalų išlygintos iki vaikiško švelnumo.

— Ne, ačiū, mieloji, — atsisako jis. — Visą dieną daliju giliaminčius patarimus, todėl pats jų tiesiog negaliu pakęsti. Per daug antikūnų.

Per daugelį metų jis suprato, kad nukreipta nuo kokios nors temos ji, nenorėdama prarasti jo dėmesio, greit pereina prie kitos.

— Beje, apie antikūnus. Hermė vakar telefonu pasakojo — tai labai slapta, Džekai, net aš neturėčiau žinoti, pažadėk, kad niekam nesakysi...

— Pažadu.

— Ji pasakoja man tokius dalykus, nes jai reikia išsikalbėti, o aš tam ratui nepriklausau... Taigi, ji sakė, kad jos viršininkas ketina padidinti terorizmo grėsmės šiam regionui lygį nuo geltono iki oranžinio. Maniau, tai paskelbs per radiją, bet nepaskelbė. Kaip manai, ką tai reiškia?

Hermionos viršininkas Vašingtone — Nacionalinio saugumo departamento vadovas, tikėjimą atradęs dešiniųjų statytinis vokiška Hafenreferio pavarde.

— Jie nori, kad negalvotume, jog jie tik sėdi ant mokesčių mokėtojų pinigų krūvos ir nieko neveikia. Jie nori, kad galvotume, jog jie valdo padėtį. Tačiau taip toli gražu nėra.

— Ir tai neduoda tau ramybės, dėl to nerimauji?

— Ne, mieloji. Tai net neatėjo man į galvą, tiesą sakant. Kas bus, tas. Žiūrėdamas pro langą kaip tik svarsčiau, kad šiam rajonui reikėtų vienos geros bombos.

— Ak, Džekai, neturėtum taip juokauti — tiek jaunų žmonių viršutiniuose aukštuose skambino savo žmonoms ir sakė, kad jas myli.

— Žinau, žinau. Nederėjo man taip juokauti.

— Markas vis šneka, kad mums reikėtų persikelti arčiau jo, į Albukerkę.

— Jis taip šneka, brangute, bet visai to nenori. Jis tikrai netrokšta, kad persikeltume pas jį, — ir išsigandęs, kad ištaręs šią tiesą įžeis vaikino mamą, pajuokauja: — Niekaip negaliu suprasti kodėl. Juk niekada jo nemušėm ir neuždarydavom spintoj.

— Jie niekada nemestų bombų į dykumą, — svariai sako Betė, lyg jie jau būtų nusprendę kraustytis į Albukerkę.

— Teisingai: jie, kaip tu vadini, tiesiog dievina dykumas.