Джон Апдайк - Teroristas

Jie su Džeku nugyveno gyvenimą gerai, sako sau Betė, dėliodami popieriukus, taukšėdami klaviatūra, jie maloniai elgėsi su žmonėmis ir teikė jiems pagalbą. Senais laikais amerikiečiai nebūtų galėję sau to leisti: kol miestai dar šį tą gamino, jie lenkė nugaras fabrikuose; žmonės dabar taip baiminasi arabų, bet mus pribaigia japonai, kinai, meksikiečiai ir gvatemaliečiai — dirba už minimalų atlyginimą, išstumdami mūsų darbininkus. Mes atvykstame į šią šalį, suvarome indėnus į rezervacijas, pastatome dangoraižius ir nutiesiame greitkelius; o dabar visi gviešiasi gabalo mūsų vidaus rinkos, kaip rykliai, užpuolę banginį toje Hemingvėjaus apysakoje, nors iš tiesų ten buvo buriažuvė. Bet mintis ta pati. Hermionai taip pat pasisekė: gavo svarbų darbą Vašingtone pas vieną svarbiausių administracijos šulų, nors taip dievinti viršininką juokinga — paklausius galima pagalvoti, kad jis mūsų angelas sargas. Kai hormonai blokuojami, žmogus ima mąstyti kaip senmergė, kaip tos vienuolės ir kunigai — jie tampa žiaurūs ir ištvirkę, ir sprendžiant iš to, kaip tvirkina vargšus patiklius vaikučius, besistengiančius tapti dorais katalikais, jie netiki tuo, ką pamokslauja. O ištekėjus bent sužinai, ką veikia vyrai, kaip jie kvepia ir elgiasi — visa tai normalu: sukelia nusivylimą ir išsklaido kvailas romantiškas mintis. Eidama prie laiptų į miegamąjį persirengti (kuo? tikra bėda: niekas nepaslėps papildomo šimto svarų, niekas nepadės jai gatvėje vėl atrodyti madinga), Betė pamano, kad būtų nieko prieš užsukti į virtuvę ir pažiūrėti, ar yra šaldytuve ko užkrimsti — nors ji ką tik priešpiečiavo.

Tarsi norėdama numalšinti šį akstiną, ji vėl sudrimba į „tinginėlį“, pakelia kojų pasparą, kad nemaustų kulkšnys. „Kaip sergant vandenlige“, — sako apie jas gydytojas, o juk Džekas kadaise galėjo apimti jas nykščiu ir smiliumi. Įsitaisiusi krėslo glėbyje, Betė pajunta, kad nori šlapintis. Na, nereikia kreipti į tai dėmesio ir noras praeis — to ją išmokė gyvenimas.

Kurgi dingo tas TV pultelis? Ji paėmė jį, išjungė televizorių, o toliau atmintyje žioji skylė. Net baisu, kaip dažnai jos atmintyje atsiranda skylės. Ji apžiūri abu ranktūrius ir vargais negalais pasilenkusi, antrąkart per dieną prisimindama panelę Dimitrovą ir jos pratimus, apžiūri žalsvą to vyriškio jai parduotą kilimą. Jis turbūt gulėjo ant ranktūrio, o paskui, kai ji, užuot ėjusi į viršų apsirengti, sudribo į krėslą, nuslydo į plyšį šalia pagalvėlės. Dešinės rankos pirštais ji čiuopia ankštą plyšį, viniplastą, jaučio odos imitaciją iš Laukinių Vakarų laikų, kurie tikriausiai nebūtų tokie nuostabūs, jei tektų juose gyventi. Paskui kaire ranka patikrina plyšį kitoje pusėje ir pirštai jį aptinka — vėsų matinį pultelio korpusą. Būtų buvę lengviau, jei Betei netrukdytų jos kūnas, taip stipriai prispaudęs pagalvėlę prie krėslo šono, kad ji bijo nusilaužt nagą į siūlę ar ką nors metalinio. Tuose plyšiuose kaupiasi plaukų segtukai, monetos, net adatos ir smeigtukai. Jos motina nuolat ką nors siuvo ar adė, sėdėdama sename pledu apklotame krėsle, kad būtų šviesiau, pastatytame prie lango su plačia medine palange, raštuotomis užuolaidomis, loveliu su pelargonijomis ir vaizdu į tokią vešlią žalumą, kad žemė po ja neišdžiūdavo iki vidurdienio. Betė nukreipia pultelį į televizorių ir įsijungia Antrąjį kanalą, CBS, jos sukviesti elektronai lėtai renkasi, ryškėja vaizdas ir garsas. Muzika, skambanti „Taip sukasi pasaulis“, labiau orkestrinė, ne tokia išdrikusi kaip „Visuose mano vaikuose“ — mediniai pučiamieji ir žemas styginių skambesys, sumaišytas su kažkokiais vaiduokliškais garsais, lyg tolstančiu kanopų bildesiu. Iš audrinančios muzikos ir jaunų aktorių veido išraiškos — pyktis, suraukti antakiai, išgąstis — Betė nusprendžia juos ką tik kalbėjus apie ką nors ypač svarbaus — jie tikriausiai svarstė apie skyrybas ar žmogžudystę, bet ji tai praleido, ji praleido akimirką, kada pasisuko pasaulis. Betė vos neverkia.

Bet gyvenimas — keistas dalykas: jis kartais ateina tau į pagalbą. Iš nežinia kur pasirodo Karmela ir užšoka jai ant kelių.

— Kur buvo mano mažytė? — šūkteli Betė laibu, kupinu džiugesio balsu. — Mamytė taip tavęs pasiilgo!

Tačiau po akimirkos ji nekantriai nustumia katę, įsitaisusią pamurkti ant šilto kūno platybių, nuo kelių ir vėl stengiasi pakilti nuo „tinginėlio“. Staiga atsirado tiek neatidėliotinų reikalų.

Praėjus dviem savaitėms po išleistuvių Centro vidurinėje, Ahmadas išlaikė vairavimo teisių egzaminą Veino egzaminų biure. Jo motina, paprastai leisdavusi pačiam viskuo rūpintis, lydėjo jį apdaužytu kaštoniniu subaru furgonu, kuriuo važinėjo į ligoninę, gabeno paveikslus į suvenyrų krautuvę Ridžvude ir įvairias kitas vietas, iš jų ir į mėgėjų parodas bažnyčiose ir mokyklų aktų salėse. Druska per žiemą pagraužė važiuoklės kraštus, o dėl jos neatsargaus vairavimo ir paskubomis atidaromų kitų automobilių durų stovėjimo aikštelėse ir požeminiuose garažuose gerokai nukentėjo automobilio šonai ir sparnai. Priekinį dešinį sparną, nesusipratimo, kilusio ties šviesoforu keturių eismo juostų kelyje, auką, Bondo glaistu užlipdė vienas iš jos draugužių, daug jaunesnis už ją skulptorius mėgėjas, daręs skulptūras iš šiukšlių ir persikėlęs į Tubaką Arizonos valstijoje anksčiau, nei tą lopą buvo galima nušlifuoti ir uždažyti. Todėl sparnas taip ir liko nebaigtas, glaisto spalvos, o kitose vietose — ypač ant stogo ir gaubto, atvirų bet kokiam orui, — kaštoniniai dažai išbluko iki persiko atspalvio. Ahmadui atrodo, kad jo mama puikuojasi skurdu, kasdienėmis nevykusiomis pastangomis prasimušti į viduriniąją klasę, tarsi tokia nesėkmė būtų esminė menininko gyvenimo ir asmeninės laisvės, tokios brangios bedieviams amerikiečiams, dalis. Savo bohemiškų apyrankių gausa ir keistais drabužiais — dažais aptaškytais džinsais ir violetine odine liemene, kuriais buvo apsivilkusi tądien, — ji priverčia Ahmadą sutrikti kaskart, kai jie pasirodo viešumoje.

Tą dieną Veine ji flirtavo su pagyvenusiu vyru, apgailėtinu valstybės pakaliku, vadovavusiu egzaminui.

— Niekaip negaliu suprasti, kodėl jam prireikė vairuoti sunkvežimį. Tą mintį jam pakišo imamas — ne mama, o imamas. Mano brangusis berniukas vadina save musulmonu.

Už regioninės tarnybos centro stalo Veine sėdintis vyriškis atrodė sumišęs nuo staiga prapliupusios motiniškos išpažinties.

— Taip jis gali uždirbti gerą ir pastovų atlyginimą, — išspaudė pamąstęs.

Ahmadas pajuto, kad tarnautojas šykščiai sunkia žodžius, tarsi švaistytų brangią ir greit senkančią jų atsargą. Jis sėdėjo palinkęs virš stalo, todėl jo veidas atrodė trumpesnis ir po mirksinčiomis dienos šviesos lempomis šiek tiek iškreiptas, lyg juo būtų nuvilniję ir sustingę nemalonūs jausmai. Šiam beviltiškam padarui mama dosniai dalijo savo žavesį, žeisdama sūnaus orumą. Žmogus buvo toks leisgyvis, taip įklimpęs į savo taisyklių voratinklį, kad nepajėgė suprasti, kaip Ahmadas, pagal metus tinkamas laikyti egzaminą sunkvežimiui vairuoti, dar nėra tiek suaugęs, kad ateitų be motinos. Vis dėlto, suvokdamas, kad moteris nepadoriai elgiasi ir galbūt iš jo šaiposi, vyriškis išplėšė Ahmadui iš rankų užpildytą praktinio egzamino blanką ir, liepęs jam palenkti veidą prie dėžės, privertė, užmerkiant paeiliui tai vieną, tai kitą akį, skaityti įvairių spalvų raides ir atskirti spalvas — raudoną, žalią ir gintarinę.

Prietaisas išmatavo jo tinkamumą vairuoti kitą prietaisą, o testą atliekančio valdininko veide sustingo pagieža, nes diena po dienos dirbdamas tą patį darbą jis pats virto automatu, lengvai pakeičiamu sraigteliu negailestingų materialistiškų Vakarų mechanizme. Tai islamas, kaip ne kartą yra aiškinęs šeichas Rašidas, išsaugojo mokslą ir paprasčiausius graikų mechanizmus, kai apimta barbarybės krikščioniškoji Europa pamiršo tuos dalykus. Šiuolaikiniai islamiškojo pasipriešinimo Didžiajam šėtonui didvyriai — buvę gydytojai ir inžinieriai, gerai nusimanantys apie tokias mašinas, kaip lėktuvai, kompiuteriai ar pakelėje užkastos bombos. Islamas, kitaip nei krikščionybė, nesibaido mokslo tiesos. Alachas sukūrė šį materialų pasaulį, ir visi jo įrenginiai, naudojami šventiems tikslams, tampa šventi. Taip mintydamas Ahmadas atsiėmė savo vairuotojo pažymėjimą. C kategorijos vairuotojo pažymėjimui nereikėjo parodyti savo sugebėjimų kelyje.