Джон Апдайк - Teroristas

Ši trapi niekam tikusi nacija turi istoriją, varganai atspindimą grandiozinės Naujojo Prospekto Rotušės ir griuvėsių plynės, kurios priešinguose kraštuose stovi vidurinė mokykla grototais langais ir aprūkusi juoda bažnyčia. Kiekvieno miesto centre esama devyniolikto amžiaus pėdsakų: namų, pastatytų iš kauburiuoto rudo akmens ar švelniai raudonos spalvos plytų, išsikišusiomis atbrailomis ir lenktomis įeigų arkomis, puošnių, išdidžių statinių, pergyvensiančių netvirtus, trapius dvidešimtojo amžiaus pastatus. Šie senesni, tvirtesni namai simbolizuoja pražuvusią klestinčią pramonę, gamybos, mechanizmų ir geležinkelių gausą, kuriai buvo pajungti dirbančios tautos gyvenimai, vidinį susitelkimą ir atvirumą viso pasaulio imigrantams. Visa tai stovėjo ant ankstesniojo amžiaus, leidusio suklestėti būsimiems šimtmečiams, pamatų. Oranžinis sunkvežimis darda pro ketaus lenteles ir paminklus, skirtus sukilimui, virtusiam revoliucija, atminti — jos mūšiai nusirito nuo Fort Li iki Red Banko, ir tūkstančiai vaikinų liko gulėti po šia žole.

Čarlis Čehabas, žmogus, kupinas įvairiausių prieštaringų dalykų, apie šį seną konfliktą žino stulbinamai daug:

— Čia, Naujajame Džersyje, revoliucija užstrigo. Long Ailande ji patyrė tikrą nesėkmę, Niujorke — dar baisiau. Traukėmės, traukėmės. Ligos ir dezertyravimas. Prieš pat septyniasdešimt šeštųjų-septyniasdešimt septintųjų žiemą britai judėjo nuo Fort Li iki Niuarko, o vėliau — iki Bransviko, Prinstono ir Trentono lengvai it peilis per sviestą. Vašingtonas su nuskurėlių armija pakrikai kėlėsi per Delavarų upę. Daugybė kareivių, nori tikėk, nori ne, buvo basi. Basi artėjant žiemai. Mums svilo kailiai. Iš Filadelfijos bandė sprukti visi, išskyrus torius, sėdinčius ir laukiančius, kol pasirodys jų draugeliai raudonšvarkiai. Naujojoje Anglijoje britų laivynas užėmė Niuportą ir Rod Ailandą be šūvio. Atėjo galas viskam.

— Aišku, ir kodėl viskas nežlugo? — klausia Ahmadas, stebėdamasis, kodėl Čarlis taip entuziastingai pasakoja šią patriotišką istoriją.

— Na, — tęsia Čarlis, — dėl kelių priežasčių. Juk vyko ir gerų dalykų. Kontinentinis kongresas atsibudo ir liovėsi kištis į vadovavimą karui. „ Okey , tegul Džordžas tuo užsiima“, — pasakė jie.

— Ar iš čia ir kilo šis posakis?

— Geras klausimas. Ne, nemanau. Kitas karui vadovaujantis generolas, pasipūtęs mulkis, vardu Čarlzas Li74 — Fort Li pavadintas jo vardu, labai jiems ačiū — leidosi paimamas į nelaisvę smuklėje Basking Ridže, ir Vašingtonas liko vienas viskam vadovauti. Tuo metu jis džiaugėsi, kad turi nors kažką panašaus į armiją. Nes užėmę Long Ailandą britai susilpnino spaudimą. Jie leido Kontinentinei armijai75 atsitraukti ir persikelti per Delavarus. Tai pasirodė esanti klaida, nes, kaip tikriausiai tave mokė mokykloje — velniai rautų, ko jus ten mokykloje moko, Patrakėli? — Vašingtonas su gauja ryžtingai nusiteikusių apskurusių laisvės kovotojų per Kalėdas persikėlė Delavarų upe, sutriuškino botfortuotą Trentono įgulą ir paėmė nemenkai belaisvių. Negana to, kai Kornvalio hercogas atsivedė dideles pajėgas iš Niujorko ir manė apsupęs amerikiečius į pietus nuo Trentono, Vašingtonas vogčiomis prasibrovė miškais, peržygiavo dykynes ir Didžiojo Lokio pelkę ir nužygiavo į šiaurę Prinstono link! Su apiplyšusiais, keletą parų nemiegojusiais kareiviais! Žmonės tada buvo atsparesni. Nebijojo mirti. Vašingtonas į pietus nuo Prinstono susidūrė su britų pajėgomis, jos paėmė į nelaisvę amerikiečių generolą Merserį76, apšaukė prakeiktu maištininku ir liepė prašyti pasigailėjimo, o šis atsakė nesąs maištininkas ir pasigailėjimo nemaldausiąs, tada jie užbadė jį durtuvais. Britai nebuvo tokie šaunūs vyrukai, kokius rodo per televizorių „Šedevrų teatre“. Kai padėtis Prinstone tapo visai beviltiška, Vašingtonas ant balto žirgo — šventa teisybė, tikrai ant balto žirgo — nuvedė savo vyrus į pačią britų ugnies tirštumą ir sėkmė atsidūrė jų rankose, jis lėkė iš paskos besitraukiantiems raudoniems mundurams ir šaukė: „Puiki lapių medžioklė, vaikinai!“

— O jis žiaurus, — įsiterpė Ahmadas.

Čarlis nosimi išleido tipišką amerikietišką garsą, reiškiantį mostelėjimą ranka, ir tarė:

— Ne itin. Karas žiaurus, bet jį kariaujantys žmonės — ne visada. Vašingtonas buvo džentelmenas. Kai Prinstono mūšis baigėsi, jis stabtelėjo prie sužeisto britų kario ir pagyrė už narsią kovą. Filadelfijoj jis apgynė į nelaisvę paimtus britams tarnavusius vokiečius nuo įniršusios minios, kuri būtų sudraskiusi juos į gabalus. Supranti, vokiečiai, kaip ir dauguma profesionalių Europos karių, buvo išmokyti pasigailėti priešininko tik esant tam tikroms aplinkybėms ir neimti belaisvių — Long Ailande jie taip ir elgėsi, išskerdė mus, — ir jie taip apstulbo, kad su jais žmoniškai elgiamasi, jog geras ketvirtis karių pasibaigus karui liko čia. Dauguma jų vedė Pensilvanijos olandės ir tapo amerikiečiais.

— Tu tiesiog žaviesi Džordžu Vašingtonu.

— Kodėl gi ne? — Čarlis trumpam nutilo, lyg svarstydamas, ar Ahmadas nespendžia jam pinklių. — Tenka žavėtis, jei tau rūpi Naujasis Džersis. Juk čia jis tapo įžymus. Jis dar man patinka tuo, kad nuolat mokėsi. Visų pirma išmoko sugyventi su Naujosios Anglijos gyventojais. Virdžinijos plantatoriaus požiūriu, Naujosios Anglijos gyventojai buvo purvinų anarchistų gauja, jų gretose lygiom teisėm su baltaisiais kovojo juodaodžiai ir raudonodžiai, jie kartu plaukiojo ir banginių medžioklės laivais. Pats Vašingtonas, jei jau apie tai prakalbom, pagalbininku laikė įmitusį juodį, vardu Li, bet neturintį nieko bendra su Robertu E. Li77. Karui pasibaigus, atsidėkodamas už tarnystę revoliucijai, Vašingtonas jį išlaisvino. Vašingtonas išmoko vergiją laikyti blogu dalyku. Galop ėmė skatinti juodaodžius užsirašyti į armiją, nors iš pradžių buvo prieš. Ar esi girdėjęs žodį pragmatikas?

— Žinoma.

— Toks Džordžis ir buvo. Išmoko priimti viską, kaip yra, ir kovoti partizaninį karą: užpuoli ir slepiesi, užpuoli ir slepiesi. Jis atsitraukdavo, bet niekada nepasiduodavo. Jis buvo tų laikų Ho Ši Minas. O mes buvome Hamas. Al Kaida. Britai norėjo, — skuba pridurti Čarlis, matydamas, kad Ahmadas įkvepia, lyg ketintų jį pertraukti, — Naująjį Džersį paversti taikdarystės pavyzdžiu — palenkti į savo pusę protus ir širdis, juk esi apie tai girdėjęs. Jie suprato, kad jų elgesys Long Ailande davė atvirkščią rezultatą, sukėlė dar didesnį pasipriešinimą, ir bandė apsimesti gerais, patraukti kolonistus į motinos tėvynės pusę. O Vašingtonas Trentone britams pareiškė: „Tokia tikrovė. Geras elgesys nieko nepakeis.“

— Geras elgesys nieko nepakeis, — pakartoja Ahmadas. — Taip galėtų vadintis tavo sukurtas TV serialas.

Čarlis į šį žaismingą pasiūlymą nekreipia dėmesio. Jis bando kažką įrodyti. Todėl tęsia:

— Jis parodė pasauliui, kaip galima pasipriešinti daug didesnėms pajėgoms, itin galingai valstybei. Jis parodė — štai čia vertėtų prisiminti Vietnamą ir Iraką, — kad imperialisto okupanto ir toje šalyje gyvenančių žmonių kare galų gale nugali žmonės. Jie puikiai pažįsta vietovę. Jie daugiau pastatę ant kortos. Jiems nebėra kur trauktis. Naujajame Džersyje juk veikė ne tik Kontinentinė armija, ten buvo ir vietinė atsargos kariuomenė — mažos, iš pasalų puldinėjančios, savarankiškai veikiančios vietinių grupelės. Jos nudaigodavo vieną kitą britų kareivį ir dingdavo, ištirpdavo kaimo vietovėje — kitaip tariant, elgėsi ne pagal kitos kariaujančios šalies taisykles. Vokiečiai taip pat buvo užpulti iš pasalų — per pūgą, per šventes, kai net kareiviai neprivalo atlikti savo pareigos. Vašingtonas tarsi sakė: „Ei, tai mūsų karas.“ Na, apie Vali Fordžą78 rašo visi, kas netingi, bet juk Vašingtonas vėliau ne kartą žiemojo Naujajame Džersyje — Midlbruke, Vatčungo kalnuose ir Moristaune. Ta pirmoji žiema Moristaune buvo šalčiausia per visą amžių. Jie iškirto šešis šimtus akrų ąžuolyno ir riešutmedžių trobelių statybai ir šildymui. Tą žiemą tiek prisnigo, kad buvo neįmanoma atvežti maisto atsargų, ir jie vos neišmirė badu.