Джон Апдайк - Teroristas

Ant išblukusių lentinių takų, kurie čia atstoja šaligatvius, stoviniuojančios grupelės žmonių spokso į jo aukštą oranžinį sunkvežimį, tarsi jo atvykimas būtų svarbus įvykis. Visi jie — su maudymosi kostiumėliais, rankšluosčiais, nudriskusiais šortais, marškinėliais su hedonistiniais užrašais ir kandžiomis frazėmis — panašūs į pabėgėlius, kuriems nedavė laiko susirinkti daiktų. Kai kurie vaikai dėvi aukštas porolonines skrybėles, o tie, kuriuos galima pavadinti seneliais, visiškai pamiršę orumą, aptemptais margais ir ryškiaspalviais drabužėliais, taip ir prašosi pašaipos. Nusvilę saulėje, nutukę, geraširdiškai šaipydamiesi iš savęs, keletas puikuojasi tokiomis pačiomis karnavalinėmis skrybėlėmis, kaip ir jų anūkai, — aukštomis, dryžuotomis, kaip iš daktaro Sjuzo knygučių, arba dėvi į pražiotus ryklio nasrus ar į didžiulę raudoną klešnę keliantį omarą panašius galvos apdangalus. Velniai. Didžiuliai vyrų pilvai kabo it maišai, o milžiniški moterų sėdmenys skausmingai liumpsi, kai jos sunkiai ištinusiomis, sportiniais bateliais apautomis kojomis žengia šaligatviu. Tie amerikiečių senukai, esantys vos per keletą žingsnių nuo mirties, spjauna į padorumą ir rengiasi kaip mažvaikiai.

Ieškodamas adreso, įrašyto paskutiniame tos dienos važtaraštyje, Ahmadas vairuoja sunkvežimį per gatvių, vedančių tolyn nuo paplūdimio, raizgalynę. Čia nėra nei kelkraščių, nei šaligatvių. Aptrupėjusio plento pakraščiuose styro saulės išdegintos žolės kuokštai. Čerpėmis dengti namukai spaudžiasi vienas prie kito — minimaliai prižiūrimi ir nuomojami sezono metu. Beveik pusėje jų gyvenama — dega šviesos, mirga televizorių ekranai. Kai kuriuose kiemuose marguoja vaikų išmėtyti ryškiaspalviai paplūdimio žaislai, tinkleliu aptrauktose verandose, pasiruošusios rytdienos siausmui vandenyne, stovi banglentės, guli pripučiami dinozaurai ir Kempiniukai Plačiakelniai.

292 namas, Vilsono kelias. Iš išorės vasarnamis atrodo negyvenamas, į gatvę žvelgiantys langai užtraukti pakeliamomis žaliuzėmis, todėl Ahmadas apstulbsta, kai jam paspaudus skambutį durys po keleto sekundžių atsidaro. Už tinklinių durų stovi aukštas vyriškis siaura galva — dėl arti viena kitos įsodintų akių ir trumpai kirptų juodų plaukų ji atrodo dar siauresnė. Skirtingai nei minia paplūdimyje, jis apsirengęs nuo saulės apsaugančiais drabužiais — pilkomis kelnėmis, neaiškios į degalų dėmę panašios spalvos marškiniais ilgomis rankovėmis, susagstytais ties riešais ir gerkle. Jo žvilgsnis nedraugiškas. Kūnas įtemptas it styga, pilvas stebėtinai plokščias.

— Ponas... — Ahmadas žvilgteli į važtaraštį, — ...Karinis? Pristatymas iš „Puikybės baldų namams“ Naujajame Prospekte, — vėl žvilgteli į važtaraštį. — Spalvotos odos otomane.

— Naujajame Prospekte, — pakartoja plokščiapilvis vyras. — Nėra Čarlio?

Ahmadas iš pradžių nesupranta.

— Hm... Sunkvežimį dabar vairuoju aš. Čarlis užsiėmęs biure, mokosi tvarkyti reikalus. O jo tėvas serga diabetu.

Ahmadas baiminasi, kad šių nereikalingų sakinių vyras nesupras, ir prietemoje nurausta.

Aukštasis vyriškis nusisuka ir kitiems esantiems kambaryje pakartoja:

— Naujasis Prospektas.

Ahmadas mato, kad ten esama dar trijų žmonių, trijų vyrų. Vienas — kresnas ir vyresnis už kitus du, maždaug Ahmado amžiaus. Visi apsirengę ne paplūdimio drabužiais, o skirtais fiziniam darbui, sėdi ant išnuomotų baldų ir laukia, kol reikės dirbti. Jie atsako pritariamu murmesiu, kuriame tarp įvairių balso intonacijų Ahmadui pasigirsta žodžiai fulūs 81 ir kafir. Aukštaūgis pastebi Ahmadą klausantis ir griežtai klausia:

— Enta btechki araby?

Ahmadas parausta ir atsako:

— La, ana asif. Inglyzy. 82

Patenkintas atsakymu vyras šiek tiek atsipalaiduoja ir sako:

— Įnešk ją, prašau. Visą dieną laukiam.

„Puikybės baldai namams“ parduoda nedaug otomanių, jos, kaip ir Naujojo Prospekto Rotušė, priklauso prabangesniam amžiui. Suvyniotas į storą permatomą plastiką, saugantį dailius dažytos odos lopus, susiūtus į abstrakčius šešiakampius, baldas jau naudotas, bet geros būklės, panašus į kimštą cilindrą, užtektinai tvirtą išlaikyti sėdinčio vyro svorį, bet kartu ir minkštą, kad atsilošus krėsle būtų galima patogiai ištiesti šlepetėmis apautas kojas. Otomane nesunki, telpa į glėbį ir tyliai šiugžda, kai Ahmadas neša ją per žolę į svetainę, kur blausios stalinės lempos šviesoje sėdi ketvertas vyrų. Nė vienas nepasisiūlo jam padėti.

— Ant grindų gerai, — sako jam.

Ahmadas pastato.

— Ji puikiai čia tiks, — sako išsitiesdamas ir norėdamas nutraukti kambaryje tvyrančią tylą. — Pasirašykite čia, pone Karini.

— Karinio nėra. Aš rašau už Karinį.

— Tarp jūsų nėra pono Karinio?

Trys vyrai greit, viltingai šypteli. Taip šypsosi nesuprantantys, kas jiems sakoma.

— Aš rašau už Karinį, — sako grupės vadovas. — Aš Karinio kolega.

Daugiau neprieštaraudamas, Ahmadas padeda važtaraštį ant staliuko su blausia lempa ir rašikliu parodo, kur pasirašyti. Bevardis aukštaūgis pasirašo. Ahmadas pastebi, kad parašas visai neįskaitomas, ir pirmąkart pamato, jog vienas iš Čehabų — tėvas ar sūnus — ant važtaraščio pakeverzojo BM — „be mokesčio“, otomane, regis, kainuoja akivaizdžiai mažiau, nei šimtą dolerių, kai imamas minimalus mokestis už pristatymą.

Kai tik jis uždaro tinklines duris, vasarnamyje tučtuojau įsižiebia daugiau šviesų, ir eidamas smėlėta pievele prie sunkvežimio Ahmadas girdi susijaudinusių arabų klegesį, juoką. Ahmadas įlipa į vairuotojo vietą ir užveda variklį, kad jie girdėtų, jog jis išvažiuoja. Jis važiuoja tolyn Vilsono keliu iki pirmos sankryžos, pasuka į dešinę ir pastato sunkvežimį prie iš pažiūros tuščio vasarnamio. Greitai, tyliai, tankiai kvėpuodamas Ahmadas grįžta atgal takeliu, pramintu žolėje vietoj šaligatvio. Apleistoje siauroje gatvelėje nėra nei žmogaus, nei automobilio. Jis prisėlina prie šoninio 292 numeriu pažymėto namo svetainės lango, ten jį šiek tiek pridengia skurdus hortenzijos krūmas suvytusiais violetiniais žiedais, ir atsargiai dirsteli vidun.

Otomane jau išvyniota iš plastikinės pakuotės ir pastatyta ant keraminėmis plytelėmis dengto kavos staliuko, priešais nudėvėtą languotą sofą. Sidabrinio dolerio dydžio spyruokliniu peiliuku grupės vadas perpjovė siūlus, laikančius vieną iš trikampių odos lopų, sudarančių šešiakampę žvaigždę, raudonai žalią snaigę ant apskrito otomanės viršaus. Kai trikampis virto gana plačiu laisvu liežuviu, liauna vado ranka įlindo į vidų ir suspaudusi dviem ilgais pirštais ištraukė nemažą pluoštą žalių amerikietiškų pinigų. Pro mirštantį hortenzijos krūmą Ahmadas neįžiūri jų vertės, bet sprendžiant iš to, kaip pagarbiai vyrai skaičiuoja ir dėlioja banknotus ant kavos staliuko, kupiūros tikrai stambios.

IV

Čarlio dėdė ir Habibo Čehabo brolis Morisas retai parvažiuoja iš Floridos, tačiau karštis ir drėgmė, tvyrantys Majamyje liepą ir rugpjūtį, priverčia jį tais mėnesiais grįžti į šiaurę. Jis retkarčiais vieši Habibo namuose Pompton Leikse ir kartais pasirodo „Puikybės balduose namams“, čia Ahmadas jį ir pamato — vyrą, panašų į savo brolį, tik stambesnį ir ceremoningesnį, pamėgusį indiškos medvilnės kostiumus, baltus odinius batus ir pernelyg kruopščiai parinktus kaklaraiščius bei marškinius. Pirmąsyk sutikęs jis oficialiai paspaudžia Ahmadui ranką, ir šis pasijunta nesmagiai, vertinamas budresnių, dar labiau auksaspalvių ir mažiau jukių nei Habibo akių. Paaiškėja, kad jis — jaunesnysis brolis, nors elgiasi kaip labiau pasitikintis savimi vyresnysis. Ahmadą, vienintelį vaiką, žavi brolystė — jos privalumai ir trūkumai, kaip veikia tai, kad esi tam tikra prasme sudvejintas. Jei Dievas jį būtų apdovanojęs broliu, Ahmadas nesijaustų toks vienišas ir turbūt mažiau kliautųsi Dievu, kurį visada nešiojasi su savimi širdies plakime ir mintyse. Kai jie su Morisu susitinka parduotuvėje, stuomeningas malonus vyriškis blankiais drabužiais vos vos šypsodamasis linkteli Ahmadui, tarsi sakydamas: Aš tave pažįstu, jaunuoli. Matau tave kiaurai.