Джон Апдайк - Teroristas

— Man jau tai sakė. Bet jeigu aš myliu gyvenimą, kaip jūs sakote, tai — Dievo dovana. Jis nusprendė ją suteikti, jo valia ją ir atsiimti.

— Na, gerai. Dievo valia. O kol kas mėgaukis.

— Taip ir darau.

— Šaunuolis.

Vieną liepos dieną, jiems grįžtant į parduotuvę, Čarlis liepia jam užsukti į Džersi Sitį per sandėlių rajoną, pilną vielinių tvorų, blizgančių spygliuotos vielos užtvarų ir rūdijančių krovininių traukinių aklakelių bėgių. Jie važiuoja pro naujus aukštus gyvenamuosius namus stiklo fasadais, pastatytus senųjų sandėlių vietoje, ir priartėja prie parko, iš kurio matyti visai greta esantis Manhatanas ir Laisvės statula. Vyrai — juodais džinsais mūvintis Ahmadas, ir Čarlis rusvu darbiniu kombinezonu ir geltonais darbiniais batais — traukia pagyvenusių turistų krikščionių, stovinčių betoninėje apžvalgos aikštelėje, įtarius žvilgsnius. Vaikai, apsilankę Laisvės mokslo centre, nardo po aikštelę ir keberiojasi ant žemos metalinės tvorelės, atitverusios nuolydį link upės. Nuo Aukštutinės įlankos dvelkia brizas, teškia purslus, panašius į blizgių mašalų debesis. Garsiausia pasaulyje vario žalumo statula iš čia atrodo ne tokia aukšta, bet apatinė Manhatano dalis išsikiša į priekį it galinga pasišiaušusi knyslė.

— Smagu daugiau nebematyti tų bokštų, — pastebi Čarlis.

Kadangi Ahmadas, paniręs į mėgavimąsi vaizdu, nieko neatsako, Čarlis paaiškina:

— Jie buvo bjaurūs. Neproporcingi. Jie ten atrodė ne vietoje.

Ahmadas atsako:

— Juos galėjai matyti net iš Naujojo Prospekto, nuo aukštumų su kriokliais.

— Pusė Naujojo Džersio galėjo grožėtis tais velnio statiniais. Daugybė ten žuvusių žmonių gyveno Naujajame Džersyje.

— Man buvo jų gaila. Ypač tų, kurie šoko pro langus. Kaip siaubinga: žmones užspeitė tokiame pragariškame karštyje, kad jiems geriau buvo šokti ir pasitikti mirtį. Tik pagalvok, kaip jiems svaigo galva, kai prieš iššokdami žvelgė žemyn.

Čarlis prabyla paskubomis, tarsi kažką cituodamas:

— Tie žmonės dirbo finansų srityje, tarnavo Amerikos imperijos interesams. Imperijos, kuri remia Izraelį ir kasdien neša mirtį palestiniečiams ir čečėnams, irakiečiams ir afganams. Karo metu gailestį reikia tramdyti.

— Daugelis jų buvo tik apsaugos darbuotojai ir padavėjai.

— Ir taip tarnavo imperijai.

— Kai kurie buvo musulmonai.

— Ahmadai, turi galvoti apie tai kaip apie karą. O karas — purvinas reikalas. Atsitiktinės civilių aukos. Tie vokiečiai, kuriuos Džordžas Vašingtonas pažadino iš miegų ir sušaudė, be abejo, buvo geri berniukai, siuntę savo algas namo mamytėms. Imperija taip sumaniai geria savo pavaldinių kraują, kad tie nė nesupranta, kodėl miršta, kodėl netenka jėgų. Mus supantys priešai, vaikučiai ir storuliai su šortais, dėbčiojantys į mus iš padilbų — ar pastebėjai? — taip pat nelaiko savęs engėjais ir žudikais. Jie laiko save nekaltais, kasdieniais reikalais užsiėmusiais žmonėmis. Visi čia nekalti — jie nekalti, iš bokštų šokinėję žmonės nekalti, Džordžas V. Bušas taip pat nekaltas — jis tik išsigydęs girtuoklėlis iš Teksaso, mylintis savo mielą žmoną ir padykusias dukreles. Bet visa ši nekaltybė kažkodėl gimdo blogį. Vakarų galingieji vagia mūsų naftą, atima žemes...

— Atima Dievą, — skubiai įsiterpia Ahmadas, nutraukdamas savo mokytoją.

Čarlis akimirką žvelgia į vieną tašką, o tada neskubėdamas sutinka, tarsi tai anksčiau nebūtų atėję į galvą:

— Taip. Tikriausiai. Jie atima iš musulmonų jų tradicijas ir savimonę, pasididžiavimą savimi, į kurį turi teisę visi žmonės.

Ahmadas ne tai norėjo pasakyti, sakinys nuskambėjo dirbtinokai, per jėgą, ir tie žodžiai buvo toli nuo gyvo Dievo, esančio šalia Ahmado taip arti, kaip saulės spinduliai, šildantys kaklą. Čarlis stovi priešais, suraukęs storus antakius ir skausmingai užsispyrėliškai suspaudęs lūpas, nepalenkiamas tarsi kareivis, linksmo pakeleivio, nuolat šmėkščiojančio Ahmado akies kamputyje, neliko nė pėdsako. Žvelgiant iš priekio Čarlis, ryte pamiršęs nusiskusti, surauktais virš tarpunosio antakiais, niekaip nedera su gražia diena — dangus giedras, tik virš Long Ailando keletas garbanotų debesėlių, ir tiek gaivaus gryno oro virš galvos, tarsi ten būtų atsivėręs melsvos liepsnos sklidinas šulinys, Žemutinio Manhatano bokštų Sangrūda susilydžiusi į vientisą masę, burzgia kateriai ir sūpuojasi įlankoje jachtos, o turistų minios riksmai ir pokalbiai sūkuriuoja aplink nekaltu garsų srautu. „Toks grožis, — mąsto Ahmadas, — turėtų ką nors reikšti — tai Alacho užuomina, Rojaus nuojauta.“

Čarlis jo klausia:

— Tai ar kovotum su jais?

Ahmadas praklausė, kas tie „jie“ bet atsako „taip“, tarsi per patikrinimą.

Čarlis pakartoja:

— Kovosi, negailėdamas gyvybės?

— O kaip tu manai?

Čarlis klausia primygtinai, rūsčiai raukdamas antakius:

— Esi pasiruošęs paaukoti gyvybę?

Saulė glosto Ahmadui kaklą.

— Žinoma, — sako jis, bandydamas sušvelninti pokalbį rankos mostu. — Jei tokia bus Dievo valia.

Truputį dirbtinis ir gąsdinantis Čarlis pasitraukia, užleisdamas vietą geraširdžiam plepiui, netikram vyresniajam broliui, šis, išsišiepęs iki ausų, nustumia jų pokalbį į praeitį, paslepia jį.

— Taip ir maniau, — sako. — Tu narsus vaikis, Patrakėli.

Kartais bėgant vasarai, atėjus vėlyvesniems rugpjūčio saulėtekiams ir anksčiau atslenkant sutemoms, Ahmadui, laikomam pakankamai įgudusiu, pakankamai patikimu „Puikybės“ komandos nariu, leidžiama, į kėbulą pasiėmus vežimėlį-platformą, pačiam pristatyti baldus. Jis ir pora minimalią algą gaunančių juodaodžių — Čarlis vadina juos „raumenimis“ — iki dešimtos ryto pakrauna sunkvežimį ir pasiėmęs adresų sąrašą, šūsnį važtaraščių bei Heigstriomo spalvotų žemėlapių, apimančių vietoves nuo Sasekso apygardos iki Mėjaus kyšulio, Ahmadas išvažiuoja. Vieną dieną jam reikėjo pristatyti senovinį baldą — arklio ašutais kimštą odinę otomanę — į miestą, Aukštutinį krantą, į pietus nuo Asberio parko. Tai bus ilgiausias dienos maršrutas, ir paskutinis. Jis važiuoja Garden Steito greitkeliu, pro 18-ąjį kelią, aplenkia rytinį JAV laivyno amunicijos bazės pakraštį ir išvažiuoja į 195-ąjį kelią, Kamp Evanso link. Mažesniais keliais, nutiestais per rūku užtrauktas žemumas, jis gena sunkvežimį jūros link. Aštrus druskos kvapas stiprėja ir netgi pasigirsta garsas — lygus mūšos kvėpavimas.

Krantas pilnas architektūrinių keistenybių — dramblių ir sausainių skardinių formos namų, vėjo malūnų ir tinkuotų švyturių. Tai seniai įsikūrusi valstija ir jos kapinėse, kaip ne kartą gyrėsi Čarlis, galima pamatyti milžiniškų bato, elektros lemputės ar mylimo mersedeso pavidalo antkapių. Jos pušynų tankmėse ir palei kalnų kelius esama namų, kuriuose, sako, vaidenasi, esama ir beprotnamių — visa tai praskrieja Ahmado mintyse blėstant dienai. „Puikybės“ žibintai apšviečia glaudžiomis eilėmis sustatytus pajūrio vasarnamius apleistais, reta žole apžėlusio smėlio kiemais. Moteliai ir naktinės parduotuvės praneša apie save neono iškabomis — prastos jų jungtys čirškia prieblandoje. Dailiai išpuošti mediniai namai, turtingų didelių šeimų, turinčių daug tarnų, vasarnamiai pavirto prieglaudomis, kur nuomojami kambariai, ar viešbučiais su įskaičiuotais pusryčiais. Net rugpjūtį ši vieta neprimena triukšmingo kurorto. Gatvėje, kuri tikriausiai pagrindinė, du ar trys restoranai užkalti lentomis ir fanera — jie tebekviečia paskanauti moliuskų, austrių, krabų ir omarų, bet jau nebetiekia jų garuojančių į stalą.