Джон Апдайк - Teroristas

— Sakei, kad man reikia su kuo nors permiegoti.

— Teisingai. Imsiuosi to.

— Nereikia, prašau. Tai ne tavo rūpestis.

— Draugai turi padėti vienas kitam, — spiriasi Čarlis. Ir ištiesęs ranką suspaudžia jaunojo vairuotojo petį.

Ahmadui tai nepatinka: primena grubią Tailenolio leteną mokyklos koridoriuje.

Vaikinas, ką tik įgavęs vyriško orumo, sako:

— Dar vienas klausimas, ir aš nieko daugiau nesakysiu, kol su manimi apie tai nebus kalbamasi. Ar su tomis laistomomis vandeniu sėklomis kuriamas koks nors planas?

Ahmadas pažįsta Čarlio veido išraiškas itin gerai ir jam nereikia šnairuoti į kompanioną, kad pamatytų, kaip judrios jo lūpos sukruta, tarsi tikrindamos dantų formą, ir pasigirsta gilus, perdėto irzulio kupinas atodūsis:

— Kaip jau minėjau, visada esama svarstomų projektų, ir kaip jie vystysis, sunku pasakyti. Ką sako Knyga, Patrakėli: Žydai turėjo užmačių, ir Dievas turėjo. Bet iš visų tuo užsiimančių Dievui sekasi geriausiai 85

— Ar tose užmačiose ir man kada nors atsiras vietos?

— Galbūt. Norėtum to, vaiki?

Ahmadas vėl jaučia priėjęs kryžkelę, jaučia užsiveriančius už nugaros vartus.

— Manau, norėčiau.

— Manai? Reikėtų tvirtesnio noro.

— Kaip tu sakai, įvykius sunku nuspėti. Bet išsidėstymas aiškus.

— Išsidėstymas?

— Pajėgų išsidėstymas mūšio lauke. Šėtono armijos prieš Dievo armijas. Kaip tvirtina Knyga: Stabmeldystė blogiau nei skerdynės .

— Teisingai. Teisingai, — sutinka Čarlis ir pliaukšteli sau per šlaunį, lyg norėdamas išvaikyti miegus. — Man tai patinka. Blogiau nei skerdynės.

Jis iš prigimties kalbus ir linksmas, todėl jam sunku kalbantis su Ahmadu išlaikyti rimtą veidą, tarsi jie vaikščiotų po kapines, kuriose kada nors atguls.

— Tik prisimink vieną dalyką, — priduria. — Rugsėjį bus metinės. O žmonės, kurie įsakinėja — mūsų generolai, taip sakant, — jų senoviškas požiūris į metines.

Džeikobas ir Tereza pasimylėjo ir užsiklojo nuogus kūnus antklodėmis. Pro miegamojo langus pučia vėsus vėjelis. Artėja rugsėjis: vystančioje žalumoje it pavienės kibirkštys mirga geltoni lapai. Jiems abiem, mąsto jis po šiltos jos kūno vonios, nepakenktų numesti keletą kilogramų. Jos oda — ten, kur nėra strazdanų, — per blyški it plastikinės lėlės, tačiau spaudžiama nykščiu įdumba ir ant jos lieka palaipsniui išblėstanti rausva dėmė. Jam skaudu matyti, kaip jo plaukuotų rankų ir krūtinės raumenys glemba, nukąrą; vonios veidrodyje jis mato raukšlėtus netikrų krūtų maišelius, o ant pilvo po dviem juodais plaukų verpetais atsirado dar viena klostė. Žili plaukai ant krūtinės nebesigarbanoja — styro kaip banguotos antenos: senio plaukai.

Terė prisiglaudžia prie jo, įkiša savo riestą nosytę į pažastį. Meilė jai sukyla jame it šleikštulys.

— Džekai? — iškvepia ji.

— Ką? — jo balsas nuskamba šiurkščiau, nei norėjo.

— Kodėl tu toks liūdnas?

— Aš neliūdnas, — atsako jis. — Nusidulkinęs. Tu tikra meistrė. Jau maniau, kad mano važiuoklė tetinkama metalo laužui, bet tu moki užkurti tas žvakes. Tu stulbinama, Tere.

— Baik sapaliot, kaip sakydavo mano tėvas. Neatsakei į klausimą. Ko liūdi?

— Tikriausiai galvojau apie artėjančią Darbo dieną. Mums bus sunkiau ištaikyti laiko.

Jis išmoko pasakoti apie savo sunkumus apgaudinėti žmoną, neminėdamas Betės vardo, jo Terė dėl jam nesuvokiamos priežasties nenori nė girdėti. Juk išaiškėjus tiesai piktintis ir pavyduliauti turėtų Betė.

Terė nuspėja jo mintį.

— Tu taip bijai, kad Betė sužinos, — pagiežingai sako ji. — Na, ir kas? Kur ji dings? Kam ji taip atrodanti reikalinga?

— Argi čia esmė?

— Ne? O kokia esmė, mielasis? Pasakyk.

— Neskaudinti žmonių? — siūlo jis.

— O man neskauda? Manai, kad būti išdulkintai ir po minutės paliktai — neskauda?

Džekas atsidūsta. Peštynės. Tos pačios senos geros peštynės.

— Atleisk. Norėčiau su tavimi praleisti daugiau laiko.

Nors, tiesą sakant, jam visai patinka išeiti, kol nenusibodo.

Moterys būna nuobodžios. Jos viską paverčia asmeniškumais.

Jos taip užsiėmusios savisauga, savęs dramatizavimu ir saviroda. Su vyrais nereikia manevruoti — smogi, ir viskas. O su moterimis viskas primena džiudžitsu — žiūrėk, tuoj pakiš koją.

Ji pajunta grėsmingą jo minčių posūkį ir raminamai, nors irzlokai sako:

— Ji vis tiek nujaučia.

— Kaip ji gali nujausti?

Nors Terė greičiausiai teisi.

— Moterys paprastai žino, — sako ji patenkintu balsu, girdama savo lytį, prisiglausdama dar arčiau ir erzinamai žaisdama gaurais ant jo glebaus pilvo. — Aš vis sakau sau: „Mylėk jį mažiau. Tau pačiai bus geriau, mergyt. Ir jam taip pat.“

Taip sakydama Terė jaučia, kaip joje kažkas atsipalaiduoja, ir miglotai nutuokia, kokį palengvėjimą patirtų, jei iš tikrųjų mylėtų jį mažiau, jeigu jos vargani santykiai su šiuo senu paniurėliu, nevykėliu konsultantu iš tikrų jų pasibaigtų. Jai keturiasdešimt, ji išsiskyrė su ne vienu vyru, ir kiek iš jų norėtų susigrąžinti? Žvelgdama į praeitį ji mato, kad po kiekvieno išsiskyrimo grįžta į vienišės gyvenimą su nauju ryžtu ir energija, lyg pailsėjus po keleto prie molberto praleistų dienų, žvelgtų į tuščią gruntuotą drobę. Jos gyvenimas — subyrėjęs ratas, arka, kuriai neleidžiama užsiverti, tikintis, jog paskambins tam tikras vyras, pasigirs beldimas į duris, kas nors įsiverš iš lauko ir viską pakeis, ir durys vėl užsivers. Tas Džekas Levis, nors ir protingas, o kartais ir jautrus, — sunkus atvejis. Kaltės pritvinkęs žydiškas niūrumas slegia jį, o kartu ir ją, jei tik Tereza tam pasiduoda. Jai reikia panašaus amžiaus vyro, ir nevedusio. O vedę pasirodo esantys labiau vedę, nei atrodė iš pradžių. Jie netgi bando vesti ją, prieš tai neišsiskyrę su esama žmona.

— Kaip sekasi Ahmadui? — klausia jis apsimestiniu tėvišku tonu.

Jis nuolat klausinėja apie Ahmadą, o ji norėtų atsikratyti motiniškų rūpesčių ir pereiti prie to, ką moka geriau.

— Kadangi pastaruoju metu budžiu naktimis, — atsako ji, — o jis dažnai iki vėlumos važinėja, mes retai susitinkam. Jo veidas papilnėjo, visą dieną kilnodamas baldus tapo raumeningesnis, nes tas Čarlis, kuris jam taip patinka, kiek suprantu, tik važinėjasi kartu. Tie libaniečiai privers atidirbti už kiekvieną centą. Ahmadas minėjo, kad juodaodžiai, kuriuos jie samdo, ilgai neužsibūna. Neseniai jie, regis, jį paaukštino — grįžta namo dar vėliau, ir tuos keletą kartų, kai jį mačiau, atrodė susirūpinęs.

— Susirūpinęs? — sako Džekas nerimaudamas: tikriausiai jaudinasi dėl Betės.

Tenka pripažinti: nors jai ir labai trūks Džeko komplimentų lovoje, džiaugsis jo atsikračiusi. Galbūt jai reikia kito menininko, netgi jei jis bus toks, kaip paskutinysis, Leo — tikrai ne liūtaširdis Leo, susirūpinęs vien savimi, varvinantis ir gramdantis dažus, šešiasdešimčia metų pavėlavęs Poloko86 mėgdžiotojas, greitas paleisti rankas į darbą, kai prisigeria ar apsisvaigina metamfetaminu, bet jis bent pralinksmindavo ją ir nebandė jos kaltinti, kad nebuvo Ahmadui geresnė motina. O gal jai reikėtų susidėti su ordinatoriumi, pavyzdžiui, tuo nauju mažaūgiu mikniumi, netrukus tapsiančiu neurochirurgu. Deja, tenka pripažinti, ordinatoriams ji per sena: galų gale jie vis tiek meta seseles, kurias dulkina, ir ieško proktologo dukters. Tačiau vien mintis apie vyrų pasaulį, net turint omenyje jos amžių, netgi čia, šiauriniame Naujajame Džersyje, nuteikia ją prieš šį niūrų, iki nuobodumo padorų, troškiu kvapu atsiduodantį vyrą. Ji nusprendžia nutraukti santykius.