Джон Апдайк - Teroristas

— Tikras slapukas, — paaiškina ji. — Gal susirado merginą. Tikiuosi. Jau seniai laikas.

Džekas sako:

— Jaunimas šiais laikais turi daugiau rūpesčių, negu turėjome mes. Negu turėjau aš... man nederėtų kalbėti taip, tarsi būtume vienmečiai.

— O, tęsk. Nesivaržyk.

— Kalbu ne vien apie ŽIV ir visa kita, kai viskas taip reliatyvu, jie alksta — kaip čia pasakius? — absoliuto, o ekonominės jėgos bruka jiems pasitenkinimą akimirksniu ir kreditinių kortelių skolas. Ir apie tai kalba ne tik krikščionys dešinieji, pavyzdžiui, Aškroftas87, rengiantis rytinius maldos susitikimus Vašingtone. Tai matyti iš Ahmado. Ir iš Juodųjų musulmonų. Žmonės nori grįžti prie paprastų dalykų — juoda ir balta, teisinga ir neteisinga, o dalykai nebėra tokie paprasti.

— Taigi, mano sūnus — naivuolis.

— Tam tikra prasme. Bet didžiuma žmonijos tokie. Kitaip būti žmogumi pernelyg sunku. Skirtingai nuo kitų gyvūnų, mes žinome per daug. Kiti gyvūnai žino lygiai tiek, kiek reikia atlikti, kas jiems skirta, ir mirti. Ėda, miega, santykiauja, augina palikuonis ir miršta.

— Džekai, viskas, ką šneki, taip slegia. Štai kodėl tu toks liūdnas.

— Aš tik sakau, kad vaikinams, panašiems į Ahmadą, reikia kažko, ko jie nebegauna iš visuomenės. Visuomenė nebeleidžia jiems likti nekaltiems. Tie pamišę arabai teisūs: hedonizmas ir nihilizmas — tai viskas, ką siūlom. Paklausyk, ką dainuoja roko ir repo žvaigždės — patys dar visai vaikai, tik turintys gudrius agentus. Vaikams dabar reikia priimti daugiau sprendimų, nei anksčiau, nes suaugusieji nebegali jiems patarti, ką daryti. Mes nežinome, ką daryti, nebeturime atsakymų, tik tuščiai bruzdame, stengdamiesi nemąstyti. Niekas nenori prisiimti atsakomybės, taigi vaikai, dalis vaikų, ją ir prisiima. Netgi tokioje skylėje kaip Centro vidurinė, kur iš mokinių sudėties galima spręsti apie demografinę padėtį, tai pastebiu — norą būti geram, daryti gera, įstoti kur nors: į armiją, į gaują, užsirašyti į chorą ar orkestrą, netgi į skautus. Tiek skautų vadovai, tiek kunigai, pasirodo, tenori tuos vaikus dulkinti, bet vaikai vis tiek pas juos eina, tikėdamiesi pamokymų. Jų veidai koridoriuose gniaužia širdį — tiek vilties, noro būti geram, ko nors pasiekti. Jie ko nors tikisi iš savęs. Čia Amerika, mes visi tikimės, net sociopatai gerai apie save galvoja. Ar žinai, kuo jie tampa, patys nedrausmingiausi? Policininkais ir mokytojais. Jie nori įtikti visuomenei, nors ir sako atvirkščiai. Jie nori, kad juos gerbtų ir vertintų, jei tik mes sugebėtume jiems paaiškinti, kas ta vertė ir pagarba.

Jo kalba, irzlus, skubotas murmesys, besiveržiantis iš plaukuotos krūtinės, metasi prie kito kraštutinumo:

— Po velnių, pamiršk, ką čia prišnekėjau. Kunigai ir skautų vadovai ne tik nori gadinti vaikus, jie taip pat nori būti geri. Bet jie negali, labai jau gundantys berniukų užpakaliukai. Tere, pasakyk man: kodėl aš taip postringauju?

Joje įvykęs poslinkis leidžia jai pasakyti:

— Galbūt jauti, kad tai paskutinė tavo proga.

— Kokia paskutinė proga?

— Dalytis savo mintimis su manimi.

— Ką čia kalbi?

— Džekai, nieko gero nebus. Tai kenkia tavo vedyboms, o ir man nieko neduoda. Iš pradžių davė. Tu puikus žmogus, tik ne mano. Po šiknių, su kuriais teko turėti reikalų, tu tikras šventasis. Rimtai. Bet aš turiu žvelgti tikrovei į akis, turiu galvoti apie ateitį. Ahmadas jau paliko mane — jam iš manęs tereikia maisto šaldytuve.

— Man reikia tavęs, Tere.

— Ir taip, ir ne. Mano tapyba tau atrodo teplionės...

— O, ne. Man patinka tavo tapyba. Patinka tie nauji matmenys ir dydžiai. O jeigu Betė...

— Jeigu Betė įgytų papildomą matmenį, prasmegtų kiaurai grindis.

Tai įsivaizdavusi ji nusikvatoja ir atsisėda lovoje. Jos krūtys išsprūsta iš po antklodės — viršutinė jų dalis strazdanota, o kita pusė kartu su speneliais nė nepaliesta saulės, nesvarbu, kiek vyrų lietė ją savo lūpomis ir pirštais.

Tai joje kalba airė — galvoja jis. Tai jis ir myli, be to ir negali apsieiti. Mirtinas užsispyrimas, maištingas šėlas, atsirandantis žmonėse, jei juos reikiamai ilgai spausi — airiai tą turi, turi juodaodžiai ir žydai, tačiau jame šis bruožas miręs. Jis norėjo būti komikas, o tapo paniurusiu įrankiu sistemos, kuria pats netiki. Rytais, atsibudęs tokioje ankštybėje, jis duoda sau laiko numirti. Išmok numirti laisvalaikiu. Ką Emersonas sakė apie mirtį? „Nebereikės vaikščioti pas dantistą.“ Prieš keturiasdešimt metų jį tai pribloškė, kai dar skaitė rimtas knygas. Ši sultinga raudonplaukė dar nėra mirusi, ir ji tai žino. Bet jis turi paprieštarauti dėl Betės:

— Palik ją ramybėj. Ji nekalta, kad taip nutuko.

— Nešnekėk nesąmonių. Jei ji nekalta, kas kaltas? Mielai apie ją pamirščiau, labai to norėčiau, bet tu negali, Džekai. Tu atsivedi ją kartu. Tavo veide parašyta: „Padėk man, Dieve, tai užtruks tik valandą.“ Elgiesi su manimi kaip per penkiasdešimties minučių pamoką mokykloje. Tiesiog jaučiu, kaip lauki skambučio.

Štai teisingas būdas — galvoja ji. Štai būdas jį atstumti, pasirodyti šlykščia. Reikia pulti jo žmoną.

— Tu vedęs, Džekai. Esi per daug, velniai rautų, vedęs.

— Ne, — suinkščia jis.

— Esi, — sako jam Terė. — Bandžiau tai pamiršti, bet neleidai. Aš pasiduodu. Dėl savęs, Džekai. Pasiduodu. Paleisk mane.

— O kaip Ahmadas?

Tai ją nustebina.

— Ahmadas?

— Aš dėl jo nerimauju. Ta baldų parduotuvė įtartina.

Jos kantrybė senka, ir tai, kad Džekas guli prakaituotoje šiltoje jos lovoje, tarsi vis dar būtų jos meilužis ir turėtų teisę čia būti, nė kiek nepadeda.

— Na, ir kas? — atšauna ji. — Šiais laikais viskas įtartina. Negaliu gyventi Ahmado gyvenimo, kaip negaliu ir tavojo. Noriu tau gero, Džekai, tikrai. Tu mielas, liūdnas žmogus. Bet jeigu imsi man skambinti arba iš čia išėjęs grįši prie mano durų, apkaltinsiu tave priekabiavimu.

— Ei, nereikia, — sako jis trūkčiojančiu balsu, norėdamas, kad viskas būtų kaip prieš valandą, kai ji nė neuždariusi durų pasitiko jį šlapiu bučiniu, saldžiai nudiegusiu abiem paslėpsnius. Jam patiko slapta turėti moterį. Patiko jos bagažas: tai, kad ji motina, dailininkė, slaugė, atlaidi kitų žmonių kūnams.

Ji išlipa iš jais abiem atsiduodančios lovos.

— Paleisk, Džekai, — sako, atsistojusi taip, kad jis nepasiektų. Paskubomis, atsargiai pasilenkia paimti nuo grindų drabužių. Jos tonas tampa pamokomas, vaidingas: — Nebūk siurbėlė. Galiu lažintis, kad ir prie Betės taip prisisiurbei. Čiulpi, čiulpi iš jos gyvenimą, murkdai į gailestį sau. Nieko nuostabaus, kad ji kemša. Aš atidaviau, kiek galėjau, Džekai, o dabar turiu judėti toliau. Prašau. Neapsunkink visko.

Jį ima erzinti ir žeisti pamokomas tos kalės tonas.

— Negaliu patikėti, kad tai nutiko be jokios priežasties, — sako jis.

Džekas jaučiasi pernelyg suglebęs, sutižęs ir sugniužęs lipti iš lovos, jos panaudotas dėlės įvaizdis sukrėtė jį. Galbūt ji teisi, jis tik našta pasauliui. Jis delsia.

— Duokim sau šiek tiek laiko viską apgalvoti, — sako. — Paskambinsiu tau po savaitės.

— Nedrįsk.

Toks valdingas tonas įpykdo jį ir jis pratrūksta:

— Kokia viso šito priežastis? Kažkaip praklausiau.

— Tu juk dirbi mokykloje. Turėtum būti girdėjęs apie švarią lentą. Jokios priežasties.

— Aš konsultantas. Patarėjas.

— Tai ir patark sau. Išsivalyk savo lentą.